XVI amžiuje aukštuomenės moterų likimai dažnai būdavo nulemiami ne asmeninių jausmų, o dinastinių veiksnių – vis dėlto meilė ir maištas prieš politinius išskaičiavimus galėjo pakeisti istorijos eigą.
paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“
Tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose kviečia pažvelgti į dvi išskirtines moteris – Barborą Radvilaitę ir Kotryną Jogailaitę. Taip pat susipažinti su jų gyvenamąja aplinka, auklėjimu, įtaka šiuolaikiniam dizainui ir menui, kultūriniu palikimu tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje.
Viena iš parodos kuratorių Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Milda Kvizikevičiūtė pokalbyje pasakoja apie XVI a. karalaičių ir didikių vestuves, jų aplinkybes ir papročius. Kotrynos Jogailaitės ir Barboros Radvilaitės vedybų istorijos leidžia suprasti ne tik aną laikmetį, bet ir to laikmečio moters galios ribas bei galimybes.
– Milda, ar galėtumei papasakoti apie karalaičių vestuves XVI a. apskritai?
– Sprendimas sutuokti du žmones anuomet buvo rimtas pareiškimas, ko galima tikėtis iš šeimos ir giminės. Tai galbūt nėra taip svarbu Kotrynos Jogailaitės atveju, bet Barbora Radvilaitė buvo didikų šeimos atstovė, o tai, už kokio jaunikio ji ištekės, daug pasakė apie Radvilų giminės įtaką.
Pirmos Barboros vestuvės
Pirmą kartą Barbora ištekėjo už Stanislovo Goštauto. Jis buvo kilmingas ir turtingas jaunikis. Barbora tuo metu buvo 15-os, o Stanislovas – 29-erių. Ši santuoka buvo tvirtas Radvilų pareiškimas, kad jų giminė yra verta būti sąjungoje su kita turtinga ir įtakinga gimine.
Panašūs procesai vykdavo ir karališkuosiuose sluoksniuose ieškant jaunikio ar nuotakos. Svarbu buvo surasti tinkamą partnerį ar partnerę kilmės, turto, galios ir įtakos atžvilgiu.
– Ir, žinoma, kad abiem pusėms tiktų?
– Taip! Dargi – o tai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo reglamentuota – kilminga nuotaka turėjo išreikšti savo sutikimą tekėti. LDK šiuo požiūriu buvo pažangi šalis. Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.) buvo nustatyta, kad moteris negali būti ištekinta ne savo noru.
Tiesa, laisva santuoka moters ir vyro atžvilgiu teisiškai buvo apibrėžtos kiek skirtingai. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas formaliai paklausė sesers Kotrynos Jogailaitės, ar ji sutinkanti tekėti už Jono III Vazos.
Šis klausimas turėjo būti suderintas su pačia nuotaka, kad būtų išvengta prievartinio ištekinimo, net ir tuo atveju, kai santuoka buvo iš anksto numatyta. Juk žinome, kad didžioji dalis to laikotarpio didikų ir kilmingųjų santuokų negimė iš meilės, o buvo nulemtos geopolitinių susitarimų.
Vedybinė sutartis
Kai nuotaka sutikdavo tekėti, būdavo sudaroma vedybinė sutartis. Ji buvo sudaroma ne tarp jaunikio ir jaunosios, kaip galėtume įsivaizduoti ir kaip vyktų šiais laikais, bet tarp nuotakos globėjų (tai galėjo būti tėvas ar brolis) ir jaunikio arba jaunikio globėjų. Nuotakos nuomonė buvo svarbi, bet dėl konkrečių vedybinės sutarties detalių ji nesitardavo.
Jaunikis įsipareigodavo saugoti, ginti, mylėti ir gerbti būsimą žmoną ir užtikrinti finansinę jos gerovę. Buvo apibrėžiama, kokius turtus jaunikis paliks nuotakai, kaip vyks vaikų auklėjimas, jeigu jų bus. Iš jaunosios pusės buvo įsipareigojama skirti kraitį. Karališkojo sluoksnio kraičiai buvo labai dideli.
Pavyzdžiui, Kotrynos Jogailaitės kraitis buvo 107 tūkst. talerių vertės. Įvertinus to laikotarpio LDK ir Lenkijos Karalystės per metus gaunamas pajamas, tokia suma sudarė apie ketvirtadalį visų metinių valstybės pajamų.
Kotrynos kraityje buvo daugybė dalykų
Niurnbergo meistrų darbo paauksuotos taurės, sidabrinės lėkštės su paauksuotais karališkais herbais, šaukštai ir šakutės, itališki puodai, keptuvės ir pyragų formos; aukso ir sidabro vėriniai su deimantais, smaragdais ir rubinais, perlų kepurėlės, grandinėlės ir apyrankės.
Kotrynos drabužių skrynia verta princesės vardo – 95 suknelės, 16 sijonų, 31 kepuraitė ir skrybėlaitė. O kur dar aksomai ir atlasai, sabalų kailiai, siuvinėta šilko patalynė, damasto baldakimai. Bet kraičio sąraše ne tik rūbai ar stalo reikmenys – Kotryna vežėsi baldus, kilimus, veidrodžius, stalo laikrodžius.
Net kunigų arnotus, mišių taurę su patena ir šventintą vandenį. Kartu keliavo keliasdešimt dvariškių ir tarnų būrys. Virtuvininkas, daiktų prižiūrėtojas, sidabro ir stalo prižiūrėtojas, pažai, dvaro ponios ir panelės, net dvi mažo ūgio moterys vardu Dorotėlė ir Barborytė. Vestuvės buvo labai brangus reikalas.
Tuoktuvių šventė būdavo didžiulė, rengiama visam dvarui ir miestui. Žinoma, kad Kotrynos Jogailaitės vestuvių šventė Vilniuje truko savaitę.
– O kodėl reikėjo tokio viešumo? Kodėl buvo norima, kad į šventę įsitrauktų ir visas miestas? Kas po tuo slypi ir ką reiškia, kad visi švenčia?
– Matyt, kad miestiečiai nepyktų dėl prabangos (juokiasi).
Karališkosios vestuvės buvo visos valstybės reikalas. Lygiai tą patį dabar matome Didžiojoje Britanijoje. Karališkoji šeima turi ypatingą statusą valstybėje, o šventė – visai valstybei, tad reikia sudaryti galimybę švęsti visiems.
istoriko ir diplomato Martyno Kromerio įžvalgos
Vestuvių puotos dalyvis lenkų istorikas ir diplomatas Martynas Kromeris (Marcin Kromer) knygoje „Tikra istorija apie liūdną Suomijos kunigaikščio Jono ir Lenkijos karalaitės Kotrynos nuotykį“ aprašė ir jųdviejų vestuves: „Vestuvės truko visą savaitę. Kovos su kuokomis, raitininkų lenktynės, riterių ir husarų turnyrai, muzika, visokiausi pasilinksminimai ir iškilmės.
Turnyruose susirėmimai buvo tokie nuožmūs, kad dalyviai stipriai susižeisdavo, o žirgai net žūdavo. Kai kurie nutikimai per vestuves rodė nerimą ir liūdesį, kas netrukus pasitvirtino.“
Visas miestas būdavo išpuoštas, o miestiečiai galėjo dalyvauti jiems skirtose veiklose. Tiesa, skirtingi sluoksniai nelabai maišydavosi.
Parodoje kalbame apie dvi labai skirtingas santuokas, tadgi ir pačias vestuves. Barbora Radvilaitė tuokėsi su Žygimantu Augustu Vilniaus katedroje, bet uždaroje koplyčioje, su mažai liudininkų, jei jų apskritai buvo.
Barboros ir Žygimanto santykiai
Barboros ir Žygimanto santykiai Lenkijos didikams buvo nepriimtini, buvo suprantama, jog bus sulaukta pasipriešinimo iš lenkų pusės.
Tai LDK didikams būtų buvusi didelė šventė ir didelis laimėjimas. Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis (Barboros Radvilaitės pusbrolis ir brolis) tikslingai siekė, kad Barbora ištekėtų už Žygimanto Augusto, ir nors santuoka gimė iš meilės, bet įvairūs socialiniai reikalavimai teoriškai galėjo sutrukdyti vestuvėms, todėl jos vyko slapta.
Kotrynos Jogailaitės ir Jono III Vazos vestuvės taip pat buvo šiek tiek netradicinės. Dažniausiai nuotaka keliaudavo pas jaunikį į tuoktuvių iškilmes, bet šiuo atveju buvo atvirkščiai. Žygimantui Augustui ir LDK bei Lenkijos Karalystei reikėjo šių vestuvių – buvo reikalinga finansinė parama Livonijos kare, Maskva spaudė iš kito šono.
Jonui III Vazai ši santuoka taip pat buvo labai reikalinga – jis turėjo interesų Livonijoje, įtaka čia turėjo padėti užtikrinti Švedijos vientisumą.
Tad net ir neturėdamas brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, pritarimo, Suomijos, vienos iš Švedijos karalystės kunigaikštysčių, kunigaikštis Jonas Vaza vis tiek atvyko į Lietuvą: iš pradžių į Klaipėdą, galiausiai – į Kauną. Kaune derėjosi su Žygimantu Augustu, pasirašė vedybinę sutartį.
Vestuvės vyko Vilniaus katedroje, jaunuosius sutuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius. Vyko didžiulė puota Valdovų rūmuose. Žygimantas Augustas rezidavo Vilniuje, todėl vestuves ten rengti buvo patogiau, galima buvo suorganizuoti greitai.
– Įdomu, kad apie Bonos Sforcos tuoktuves su Žygimantu Senuoju žinome gana daug – tiek apie tai, kad vietoje Žygimanto Senojo į Neapolį tuoktis atvyko statytinis, tiek apie Bonos Sforcos mėlyno šilko suknelę, ištaigingą nuotakos šukuoseną ir prabangius juvelyrinius dirbinius, kuriais ji buvo pasipuošusi, taip pat puotoje patiektus valgius: keptus balandžius, triušius ir baltame vyne troškintus kaštonus. Ką žinome apie Kotrynos vestuves? Ar iškilmės atrodė panašios į tas, kokias bažnyčiose matome šiandien?
– Kadangi kalbame apie bažnytinę santuoką, pačios iškilmės iš esmės nėra labai pasikeitusios. Jos galėjo būti kiek ilgesnės: juk vestuvės nebuvo eilinės. Iškilmių metu buvo įteiktas žiedas, kurio viduje lotyniškai buvo išgraviruota frazė „Nemo nisi mors“ (liet. „Niekas, išskyrus mirtį“; o šiuolaikiškiau – „Kol mirtis mus išskirs“).
Kotrynai turėjo būti pasiūti ar parinkti ištaigingi drabužiai, tuo metu tai buvo įprasta. Kadangi tai nebuvo iki galo karališkos vestuvės, todėl mes nežinome tiek daug, kiek apie Bonos tuoktuves. Kotryna buvo princesė, o Jonas tebuvo Suomijos kunigaikštis, ir tuomet dar niekas nežinojo, kad jis taps Švedijos karaliumi.
Paprastai daug kalbama apie nuotakos pasirodymą, nuotakos suknelę, bet šių vestuvių atveju, atrodo, kad apie Jono Vazos ir Žygimanto Augusto atvykimą į vestuves šaltiniuose užrašyta kur kas daugiau žinių.
Vienas vestuvių liudininkas paliko užuominų apie tai, kaip puotos metu jaunieji buvo palydėti į jiems skirtus kambarius, kur buvo skaitoma ilga kalba lotyniškai, o jaunikis turėjęs atsakyti į ją taip pat lotyniškai. Kambariuose buvo pridėta įvairių saldumynų, marcipanų, cukruotų vaisių. Tad skaitytojas gali pats interpretuoti likusią vestuvių dienos dalį.
Beje, netikėtas dalykas, kad Kotryna tekėjo pirmiau (nors buvo 36-erių metų) nei jos vyresnė sesuo Ona Jogailaitė (vėliau ištekėjusi už Stepono Batoro), o tuomet tai buvo neįprasta. Jonas norėjo vesti būtent Kotryną.
Beje, pirmiausia reikėjo atsiklausti Onos, ar ji sutinka, kad pirmiau tekėtų jaunesnė sesuo. Juk buvo paprotys už vyro leisti iš eilės: nuo vyriausios iki jauniausios.
– O kodėl Jonas norėjo būtent Kotrynos? Kodėl ne Onos, kuri buvo vyresnė ir pagal eilę turėjo tekėti pirma?
– Kotryna garsėjo savo grožiu. Ji ir anksčiau turėjo daug gerbėjų, kurie siekė jos rankos: tarp jų net Ivanas Rūstusis. Ji sulaukdavo daug pasiūlymų, bet Žygimantas Augustas tuomet nelabai norėjo tvarkyti trijų netekėjusių seserų reikalų, nes turėjo savų rūpesčių.
Matyt, taip pat buvo ieškoma tinkamiausių aplinkybių, kaip galima būtų išnaudoti šią santuoką. Vestuvės su kunigaikščiu iš Švedijos kaip tik pasirodė puiki proga.
– Vienas svarbus dalykas kalbant apie Kotrynos ir Jono santuoką – skyrėsi jų konfesijos. Jonas III Vaza buvo protestantas, o Kotryna – katalikė. Ji buvo giliai tikintis žmogus. Kaip buvo sprendžiamas šis klausimas?
– Jonas III Vaza tam tikra prasme pamynė savo įsitikinimus. Tuoktuvės vyko Vilniaus katedroje, jaunuosius tuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius, tad iškilmės buvo katalikiškos. Liuteronas Jonas turėjo susitaikyti su tuo, kad vestuvės vyko ne pagal jo liturgiją, tačiau reikia turėti omenyje, kad tuokėsi ne skirtingų religijų, o skirtingų konfesijų žmonės.
Žygimantas Augustas, nepaisant to, kiek daug jis buvo išleidęs įvairių ediktų ir dokumentų prieš protestantiškas bažnyčias Lenkijoje ir Lietuvoje, iš esmės buvo gana tolerantiškas valdovas.
Krikščioniškų konfesijų atstovų teisės
Būtent Žygimanto Augusto valdymo metais buvo sulygintos krikščioniškų konfesijų atstovų teisės, tad visi galėjo vienodai paveldėti turtą, pirkti žemę ir t. t. Matyt, religijos vaidmuo vestuvėse buvo kur kas mažesnis, negu galėjo būti.
Lygiai taip pat Kotryna Jogailaitė, išlaikiusi savo katalikišką tikėjimą, vėliau Švedijoje buvo karūnuota laikantis liuteroniškų apeigų. Galbūt jai tai reiškė kažkokį praradimą, bet iš principo tiek santuoka, tiek karūnacija buvo Dievo palaimintos.
Ir vėliau Kotryna aktyviai skatino katalikišką tikėjimą: jos noru Švedijoje buvo statomos katalikiškos bažnyčios, remiami vienuolynai. Sūnus ZigmantasVaza buvo išsiųstas mokytis į katalikišką Braunsbergo jėzuitų kolegiją, siekiant užtikrinti kaip įmanoma platesnes galimybes.
– O Kotryna su Jonu vienas kitą bent kiek pažinojo? Juk kita mūsų aptariama santuoka visai kitokia – Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite bendravo iki santuokos.
– Susitikti galėjo kelios dienos prieš pat vestuves Vilniuje, bet tikrai nesusirašinėjo ir nebuvo susipažinę. Tiesa, jų gyvenimo aplinkybės juos turėjo suartinti. Po maždaug pusmečio jųdviejų bendro gyvenimo Jonas uždaromas į Gripsholmo pilies kalėjimą kartu su žmona. Švedijoje XIX a. net sukurtas paveikslas, kuriame vaizduojama, kaip Kotryna atsisako palikti vyrą kalėjime.
Kotryna buvo brandi nuotaka ir žmona, ji buvo įsipareigojusi prieš Dievą ir valstybę, matyt, šis įsipareigojimas buvo didesnis už laisvės troškimą.
Manau, kad ji ir pati turėjo suvokti, kas jos laukia palikus vyrą ir grįžus į savo šalį. Sunku ką nors pasakyti apie tai, ar tarp jų įsiplieskė meilės ryšys – meilės laiškų neturime. Juos turbūt jungė abipusė pagarba. Kotrynos santuoka šiuo požiūriu buvo labai tradicinė.
O štai Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė susitikinėjo, netgi, manau, galima vartoti šitą terminą, o juokaujant sakyti – „deitino“, kiek tai buvo įmanoma XVI amžiuje. Jie tikrai susitikdavo medžioklėse, rūmuose. Buvo toks vadinamasis asistavimo laikas, kai įvairiuose susibūrimuose dvare ar rūmuose bendrauja daug žmonių, bet didesnis dėmesys skiriamas vienai moteriai.
Žygimantas Augustas, būdamas vedęs savo pirmąją žmoną Elžbietą Habsburgaitę, bendravo su Barbora. Pavyzdžiui, yra išlikę žinių, kad Žygimantas Augustas lankėsi Barboros privačiuose kambariuose ir jie „pagarbiai kalbėjosi“.
– Jau aptarėme, kad Barboros tuoktuvės su Žygimantu buvo slaptos. Bet gal ką nors žinome apie vestuvių šventę?
– Deja, tokių žinių neturime. Barbora po vestuvių buvo išvežta į Dubingius, Radvilų pagrindinę rezidenciją. Buvo baiminamasi, kad jai gali būti kenkiama. Tiesa, Radvilos tikrai žinojo apie šią santuoką, tad atmesti galimybės, jog Radvilų rūmuose būta kokios nors šventės, negalime.
Vestuvės tėra mažas taškas visoje santuokos schemoje. Juk gerokai svarbiau anuomet buvo kraitis ir politiniai sandoriai.
Nuotakos kraičio reikšmė
Kadangi tokie dalykai buvo dokumentuojami, mes apie tai žinome daugiau. Pavyzdžiui, Barborai Radvilaitei tuokiantis su pirmuoju vyru, kraitis buvo didžiulis, siekęs 8000 lietuviškų kapų grašių vertės – jame buvo gausu šilko ir damasto suknelių, puoštų briliantais, galvos apdangalų, sidabrinių indų, 24 žirgai. Tokie dokumentai taip pat parodo Radvilų giminės didybę.
Jie galėjo savo dukrai sukaupti kraitį, sakyčiau, ironiškai, vertą karalienės. Kraitis tuo metu tapdavo jaunikio nuosavybe, bet, pagal LDK teisę, jaunikis išskirdavo žemės ir pinigų nuotakai, jei kas nutiktų.
Įdomu tai, kad, mirus Stanislovui Goštautui ir Barborai Radvilaitei likus našle be jokių palikuonių, jų bendras turtas perėjo karaliui, t. y. Žygimantui Augustui.
Barboros kraitis
– O galiausiai – koks buvo Barboros kraitis, kai ji tekėjo už Žygimanto Augusto? Juk vestuvės slaptos, o dar ir iš meilės…
– Greičiausiai kraičio apskritai nebuvo. Lenkų didikai dar ir dėl to galėjo šiek tiek pykti, nes nuotaka tarsi ateina be savo turto. Nors iš principo galėjo būti pagalvota apie dalį, kad turtas ateina per kitur, t. y. jau priklauso karūnai. Bet nieko nėra žinoma apie Barboros Radvilaitės kraitį šių tuoktuvių metu.
Apie Žygimantą Augustą dažnai buvo kalbama kaip apie sunkiai priimantį sprendimus, linkusį į kompromisus, nenorėjusį veltis į konfliktus. Tačiau Barboros atveju jis elgėsi kitaip. Atrodo, kad jo jausmai buvo tokie stiprūs ir tikri, kad netgi jo charakterį keitė.
Tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ veiks iki 2026 m. sausio 4 d. LNM Istorijų namuose.
