Liepos 22 d. eidamas 73-ius metus Minske mirė žinomas baltarusių archeologas, enografas, mitologas Edvardas Zaikouskis (Эдвард Зайкоўскі, 1952–2025).
Edvardas (Eduardas) Zaikouskis gimė 1952 m. lapkričio 18 d. Dubašų kaimelyje, Voložyno r., Minsko srityje. 1975 m. baigė Baltarusijos valstybinį universitetą,
1979-1984 m. kaip aktyvus visuomenininkas dalyvavo Baltarusijos jaunimo visuomeniniame intelektualiniame sambūryje „Беларуская майстроўня“ („Baltarusijos dirbtuvės“).
Ši organizacija puoselėjo baltarusių kalbą, folklorą, rengė etnografines ekspedicijas ir tautines šventes sovietmečio sąlygomis. Dalyvaudamas „Mайстроўня“ veikloje, Zajkovskis prisidėjo prie tradicinės baltų (litvinų) kultūros gaivinimo. Šita patirtis vėliau atsispindėjo ir jo akademiniuose interesuose – tyrinėjant pagoniškus baltų tikėjimus, senovės ritualus bei materialųjį paveldą.
Nuo 1980 m. E. Zaikouskis dirbo Baltarusijos mokslų akademijos istorijos institute, kryptingai tyrė neolito ir bronzos amžiaus paminklus, senąsias pagoniškas tradicijas, primityviąją dailę, domėjosi baltarusių kulinariniu paveldu.
1985 m. E. Zaikouskis apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją.

E. Zaikouskio draugas kalbininkas ir politikas Vincukas Viačorka jį apibūdino kaip žmogų, gebėjusį skaityti žemės paslaptis, atrasti senovės sakralumą:
Įgimtai inteligentiškas, gilus, rimtas ir kuklus – ir tuo pačiu metu avantiūriškas, šmaikštus, kūrybingas. Kilęs iš Dubošių, netoli Rakovo, jis tiesiog negalėjo netapti sąmoningu baltarusiu ir neprisijungti prie „Baltarusios dirbtuvių“ („Беларуская Майстроўня“). Mes kartu atradinėjome nuo mūsų sovietų paslėptą baltarusiškumo žemyną – kalbinome Zosią Veras, ieškojome Lastovskio gimtų vietų, keliavome po Marcinkevičiaus kraštą... Jis, kaip archeologas, mokėjo žvelgti į žemės gelmes, išskaitydamas iš jų protėvių paliktą žinią: jo domėjimosi laukas – archeologijos ir archajiškos pasaulio semantikos sandūroje, buvo visa Дзявочыя горы tinklo analizė [1], ir šių vietovardžių sąskambis su indoeuropietišku žodžio „dievas“ šaknimi – neatsitiktinis. Knygą Edvardas parašė [2], bet taip ir nespėjo jos išleisti... Kartu su latviais dalyvavome vandens ralyje „Dvina–Daugava 1987“, gindami upę nuo griaunančios Daugpilio hidroelektrinės statybos, ir giedojome Dvinos himną: „Auksiniame amžių dvelksme Tu mums atnešei protėvių šauksmą: Už Dvinos krantų laisvę Ne kartą kryvičiai žygiavo į kovą. Bėk, Dvina, šniokšk, Dvina, Tavo vanduo – tavo ašara, Bėk, Dvina, šniokšk, Dvina, Tavo skausmas – mano ašara...“ Šiuos eilėraščio žodžius sukūrė Edvardas, o muziką jiems iškart parašė Zmiteris Sidorovičius (Змитер Сидорович).
Edvardas tyrinėjo architektūrinį ir ritualinį Baltarusijos ir Lietuvos paveldą. 1987 m. dalyvavo tarptautiniame „Dvina–Daugava“ proteste kartu su latviais, ginančiu upę nuo hidroelektrinių statybų – šis jungtinis žygis drauge su V. Viačiorka įprasmino Baltarusijos–Lietuvos–Latvijos kultūrinius ryšius.
Taip pat būdamas „Belaruskaia Majsternia“ narys, Edvardas rėmė ir puoselėjo Baltarusijos tautinį atgimimą, gaivino liaudies papročius, šventė kalendorines šventes, dalyvavo gamtosauginėse, kraštotyrinėse ir archeologinėse ekspedicijose glaudžiai bendradarbiaudamas su regiono kolegomis – tarp jų ir lietuvių archeologais.
E. Zajkovskis buvo aktyvus Baltarusijos archeologas, palaikęs glaudžius ryšius su tarptautine baltistų ir archeologų bendruomene. Jis skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, ypač nagrinėdamas baltų archeologijos ir senosios religijos temas.
Edvardo Zaikouskio tyrimai – tai ne vien Baltarusijos archeologijos palikimas, bet ir puiki jungtis tarp Baltarusijos ir Lietuvos kultūrų istorijos. Verta paminėti E. Zaikouskio bendradarbiavimą su Lietuvos kolegomis, ir atskleistas įžvalgas apie baltų paminklus, išlikusias pagoniškas šventvietes.
Lietuvoje E. Zajkovskis pristatė savo tyrimus apie baltų kultūros reliktus (nuo pagoniškų šventyklų iki simbolinių papuošalų), bendradarbiavo su Lietuvos institucijomis tiriant bendrą istorinį paveldą. Tarptautiniu mastu (Latvijoje, Lenkijoje ir kt.) jis dalinosi patirtimi apie baltų ir slavų sąveikas bei naujus archeologijos darbo metodus, apjungiančius tautosaką ir archeologiją.
Tėvynėje (Baltarusijoje) E. Zajkouskis taip pat aktyviai dalyvavo akademiniuose ir kultūriniuose renginiuose: nuo regioninių konferencijų iki visuomeninių suvažiavimų, skirtų istorinės atminties puoselėjimui. Jo indėlis – pranešimai, publikacijos konferencijose ir bendri projektai – padėjo stiprinti Baltarusijos ir Lietuvos mokslininkų bendradarbiavimą bei išryškinti bendrą baltų kultūrinį paveldą.
Dalyvavimas konferencijose ir bendradarbiavimas Lietuvoje
1992 m., Vilnius (Lietuva) – E. Zajkouskis skaitė pranešimą tarptautinėje konferencijoje „Поселения Прибалтики с древнейших времен до XIV века“ („Baltijos regiono gyvenvietės nuo seniausių laikų iki XIV a.“), vykusioje Vilniuje. Jo pranešimo tezės „Об одной категории археологических памятников“ („Apie vieną archeologinių paminklų kategoriją“) buvo publikuotos konferencijos medžiagojeculturecrossroads.lv. Ši konferencija subūrė baltų regiono archeologus aptarti baltų senovės gyvenviečių tyrimų.
2008 m. gegužė, Kaunas (Lietuva) – Dalyvavo tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos kryždirbystė tarptautiniame kontekste“, skirtoje lietuvių kryždirbystės paveldui. Zajkovskis (kaip Baltarusijos mokslininkas) perskaitė pranešimą apie pagoniškų šventviečių vietas Baltarusijoje ir Lietuvojem.klaipeda.diena.lt. Jis aptarė archeologinius duomenis apie pagoniškų šventyklų buvimo vietas abiejose šalyse, pabrėždamas bendrą baltų kultūrinį paveldą.
2015 m. spalio 26–27 d., Vilniuje E. Zajkovskis dalyvavo Lietuvos kultūros tyrimų instituto rengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Simbolis Lietuvos kultūroje“. Jis skaitė pranešimą rusų kalba tema „Anties formos kabučių paplitimas ir simbolika“ – tai buvo archeologinis-prasminis tyrimas apie anties pavidalo kabučius (senovinius pakabučius) ir jų simbolinę reikšmę.
Bendradarbiavimas su Lietuva (2009 m.) – E. Zajkovskis prisidėjo prie Lietuvos istorinės atminties puoselėjimo. 2009 m. jis tapo visuomeninio organizacinio komiteto „Lietuvos tūkstantmetis“ nariu. Šiame komitete buvo pabrėžiama bendra Lietuvos ir Baltarusijos istorinė praeitis – komiteto pareiškime pabrėžta, jog viduramžių „Lietuvos“ žemės iš dalies apėmė dabartinę Baltarusijos teritoriją, o patys dabartiniai baltarusiai iki XX a. pradžios vadino save litvinais.
Dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose
Dar 1990-aisiais E. Zajkovskis dalyvavo įvairiuose regioniniuose akademiniuose susibūrimuose. Pavyzdžiui, jo pranešimų tezės publikuotos 1992 m. konferencijos Polocke medžiagoje (žr. žemiau), taip pat jis keitėsi patirtimi su Lenkijos ir kitų šalių mokslininkais per bendras temas (pvz., Vakarų baltų archeologijos tyrimus). Aktyvus dalyvavimas tarptautinėse konferencijose ir publikacijose leido Zajkovskiui įsilieti į baltų ir kaimyninių šalių archeologų tinklą, ypač nagrinėjant baltų kultūros arealo klausimus.
2005 m. kovas, Ryga (Latvija) – E. Zajkovskis dalyvavo pirmajame Baltijos šalyse surengtame tarpdalykiniame forume „Archeologija ir folkloras“ (Latvijos kultūros akademijoje, Rygoje). Ši tarptautinė konferencija, inicijuota latvių archeologo prof. Jurio Urtano, subūrė archeologus ir folkloristus aptarti tautosakos duomenų panaudojimą archeologijoje.
Edvardas Zajkovskis savo pranešime pateikė keletą pavyzdžių, kaip remiantis baltarusių tautosakos tekstais pavyko atrasti naujus archeologinius objektus. Jis pristatė kaip tikrinant folkloro žinias, Baltarusijoje buvo aptikti iki tol nežinoti archeologiniai paminklai.
2006 m. – paskelbė mokslinį straipsnį tarptautiniame baltistų leidinyje Acta Baltico-Slavica. Straipsnyje „Balto-slavų kontaktai Vidurio ir Rytų Baltarusijoje viduramžiais (pagal archeologinius ir rašytinius šaltinius)“ E. Zajkovskis nagrinėjo baltų ir slavų sąveikas Baltarusijos teritorijoje. Šis darbas (pasirodęs lenkų moksliniame žurnale) rodo, kad E. Zajkovskis aktyviai skelbė savo tyrimų rezultatus tarptautinei baltistų ir archeologų auditorijai, prisidėdamas prie baltų regiono archeologijos žinomumo.
Konferencijos ir visuomeniniai renginiai Baltarusijoje
1992 m., Polocke (Baltarusija) Edvardas Zajkovskis skaitė pranešimą mokslinėje konferencijoje „История и археология Полоцка и Полоцкой земли“ (skirta Polocko miesto ir žemės istorijai bei archeologijai). Jo pranešimo tezės buvo išspausdintos konferencijos leidinyje. Šiame pranešime Zajkovskis, remdamasis archeologiniais duomenimis ir folkloro šaltiniais, nagrinėjo senovės pagoniškų kulto vietų Polocko regione klausimus. Tai rodo jo domėjimąsi senųjų baltų genčių paveldu dabartinės Baltarusijos teritorijoje ir bendradarbiavimą su Lietuvos bei Latvijos mokslininkais (Polockas istoriškai glaudžiai susijęs su baltų arealu).
2015 m. sausyje, Minske (Baltarusija) E. Zajkovskis dalyvavo konferencijoje „Таинственная Беларусь“ („Paslaptingoji Baltarusija“), skirtoje Baltarusijos sakraliniam ir mistiniam paveldui. Jis skaitė išsamų pranešimą „Камни на сакральных памятниках Беларуси“ („Akmenys sakraliniuose Baltarusijos paminkluose“), kuris vėliau buvo išleistas konferencijos straipsnių rinkinyje.
Šiame pranešime E. Zajkovskis apibendrino savo tyrimus apie vadinamuosius šventuosius arba kulto akmenis – archeologinius objektus, susijusius su senaisiais baltų tikėjimais ir ritualais Baltarusijoje. Jis aptarė tokių akmenų radimvietes, jų paskirtį ir legendas, taip pat pabrėžė jų ryšį su šio krašto ikikrikščioniškomis tradicijomis.
E. Zajkovskis dalyvavo ne tik siaurai akademinėse, bet ir platesnėse istorinėse bei kultūrinėse diskusijose, susijusiose su nacionaline tapatybe ir istorine atmintimi. Štai 2005 m. balandžio 3 d. E. Zajkovskis dalyvavo Minske vykusioje visuomeninėje–istorinėje konferencijoje „Baltarusijos Liaudies Respublikos idealai laiko kontekste“ („Ідэалы БНР у кантэксьце часу“). Šią konferenciją surengė Baltarusijos liaudies fronto (BLF) – Konservatorių krikščionių partijos atstovai BLF įkūrimo metinėms paminėti.
Šioje konferencijoje E. Zajkovskis kartu su prof. Anatolijumi Hryckevičiumi ir kitais pranešėjais aptarė 1918 m. įvykius ir pabrėžė 1918 m. nepriklausomybės akto svarbą ir istorinę Baltarusijos Liaudies Respublikos (BNR) reikšmę dabartiniam Baltarusijos valstybingumui.
Išnašos:
1. Дзявочыя горы (Dzievočyja gory) – pažodžiui – „Mergų kalnai“.
2. E. Zaikouskis buvo parašęs knygą apie šventų kalnų (Dzevičių) tinklą ir jų semantinį ryšį su indoeuropietišku sakralumu, tačiau jos taip ir nespėjo išleisti.
3. Zoska Veras (1892–1991, Liudvika Sivicka-Voicik) – vilnietės, žinomos baltarusių žurnalistės, redaktorė, rašytoja.
Piktybiški dalykai vykę – Lietuvos visuomenė su šių tyrimų duomenimis ir faktais supažindinama nebuvo. Tai tendencingumas politikoje – kieno tai valia, kieno interesai?… Apgauta Sąjūdžio kelta lietuvybės laisvė.
Dabartinėje Gudijoje, į pietvakarius nuo Polocko yra vietovė Antoniški ( prie Minsko yra Antaniški)- matyt ir po krikšto čia dar kalbėta lietuviškai.
,,dabartiniai baltarusiai iki XX a. pradžios vadino save litvinais”. O Lietuvos žydai save vadino litvakais, Lietuvos totoriai – lipkom. Tai yra ,,lietuviais”. Bet ne tautine, o pilietybės prasme. Taip ir gudai arba save vadino litvinais pagal kilmės šalį, arba nusavindami pačią lietuvybę. Kuo pasižymėjo Baltarusijos Liaudies fronto aktyvistai. Kai jie kūrė savo frontą Vilniuje, aiškino, kad Vilnius yra jų, nes jie ir yra tikrieji lietuviai. Kokios buvo Zaikovskio pažiūros šiuo klausimu iš rašinio neaišku.
Čia nėra vienareikšmiška. Šiap jau litvin – lenkiškas lietuvio pavadinimas. Marcinkevičius rašė “Budrys, litvin, kaip ir jo sūnūs” (tik lenkiškai). Kad Budrys visiškai lietuviška pavardė ir kad jis buvo lietuvis, o ne gudas, visiškai aišku.
Tuo pačiu, tas litvin, po Liublino inijos plintant lenkų kalbai, išplito ir visiems Lietuvos DK gyventojams, o jie, po Liublino unijos, buvo lietuviai ir gudai. Žydai atskira tema.
Kažin tik, kaip lietuvius rašė rusėniški šaltiniai?
LDK laikais buvo lietuviai ( litvinai) ir rusėnai (rusinai), nereikia painioti.Dažniausiai litvinais save vadino lietuvių palikuonys,kurių dabartinėje Baltarusijoje labai gausu. Juolab lenkai niekada nevadino baltarusių ( bialorusini, rusini) litvinais, litvinai- tai lietuviai.
Baltarusiai savo Liaudies frontą kūrė solidarizuodamiesi su jų kūrimu Baltijos šalyse. Jų Fronto kūrimas Vilniuje vyko todėl, kad Lietuvos Sąjūdis kaip pagalbą kūrimuisi parūpindavo susibūrimams reikalingas patalpas jame, kurių Baltarusijos valdžia tam tikslui nesuteikė. Taigi Baltarusijos Liaudies fronto kūrimas Vilniuje vyko ne dėl to, kad jo aktyvistai Vilnių būtų laikę kaip esantį jų. Čia jau lenkiškų interesų – “Wilno naša” propagandinis priplakimas baltarusiams, kaip ir dabar tai pripiršta “lenkiškiesiems” Baltarusijos litvinams. Beje, Liaudies fronto kūrimo aktyvistų buvo ir Karaliaučiaus srityje, tačiau Sąjūdžio nuomonė buvo atsiriboti nuo jų. Jiems kelti savo vėliavą Sąjūdžio mitinguose nebuvo leista. Taigi, objektyviai tuo klausimu faktai yra tokie.
Kalbėjau su kai kuriais iš jų kai jie čia kūrė savo Frontą (Profsąjungų rūmuos) – jie aiškino, kad jie yra tikrieji litvinai ir Vilnius – jų.
Pirmiausia išsiaiškinkime atitinkamų etnonimų kilmę. 1. “Litvinai” bus reiškę Vendų (Venedų) genties, garbinusios bendraeuropinę derlingumo deivę Leto-Latonę. 2. Slovėnai (sklavianie, slavianie) reiškė Vendų susitelkimą ape jų žynių centrą ‘scholą’. 3. Lietuviai reiškia žmones turėjusius savivaldos centrelius ‘Lietas” – žrDLKŽodyną (A.Patackas apie tai rašė) dar ir garbinusius Leto-Letonę. Baltarusių kalba
“lietos” – neturi, nes slavai telkesi dūmose, radose, o ne lietose. Tad išpučiamos litvinų teritorinės pretenzijos teturi konjunktūrinį ideologinį pagrindą. Gal jie su gausokais atspindžiais Ukrainos vietovardžiuose buvo kažkokia tarpinė grandis tarp slavų ir baltų, bet tikėtina, kad labiau slavų
Tai matyt, buvo iš tų litvinų Baltarusijoje, kurių pozicija buvo prolenkiška, kad Vilnius yra Lenkija, taigi jį laikė savu kaip prolenkiškos pozicijos asmenys. Beje, regis, baltarusių Frontas nepalaikė vėliau prolenkiškų elementų organizuotos Vilnijos autonomijos kūrimo. Būtent, tai rodytų jų tikrą poziciją Sąjūdžio Lietuvos atžvilgiu.
Pasiskaitykit Vladislovo Sirokomlės ( laikė save lietuviu- litwin, o ne polak ar rusin) 1857 m. knygą ” Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”. Joje rašoma:”Kur motina lietuvė, rusino vaikai auklėjami lietuviškai arba lenkiškai, nes lenkų kalba čia yra tarpininkė. Mišriose šeimose vyras ir žmona,nemokėdami viens kito kalbos, dažnai kalba lenkiškai.” šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Vladislavas_Sirokomlė._Iškylos_iš_Vilniaus_po_Lietuvą.LG6300.pdf
Pavadinimas gudas kalbotyroje vedamas iš pr. gudde – krumas, kuris giminiuotinas su liet, guotas, kuodas, atkusti, rus. kūsty – krūmai. Pavadinimo gudai yra galimos ir gudašiai, kudašiai kalbinės formos. Istorijos šaltiniai byloja, kad gudašiai lietuvių pavadinimu karinėse pajėgose dalyvavo jau 12 a. viduryje. Taigi gudai tie lietuviai, kurie gyveno krūminiais kaimais arba krūvomis, gali būti, kad ant miškuose esančių ežerų vandens esančiuose trobesiuose. Tad pavadinimas gudai liudija labai gilią lietuvių baltiško gyvenimo senovę. Iš čia ir pavardžių su žodžio gud- šaknimi Lietuvoje begalės.