Praėjusiais metais Lietuvos gyventojai ir įmonės dėl elektroninių sukčiavimų prarado daugiau nei 17 mln. eurų. Bandymų išvilioti pinigus buvo dvigubai daugiau: jų bendra suma siekė net 35 mln. eurų. Sukčiai veikia vis išradingiau – siunčia melagingas žinutes, apsimeta mokesčių inspektoriais, bankų darbuotojais, policijos pareigūnais ar net artimaisiais. O jų taikinys – kiekvienas iš mūsų.
„Kalbėdami apie elektroninius nusikaltimus, kalbame apie realius žmonių praradimus – pinigus, saugumą, pasitikėjimą valstybės institucijomis. Siekiame, kad atsakingų institucijų veiksmai po Valstybės kontrolės audito sukurtų realų poveikį – padėtų žmonėms jaustis saugiai skaitmeniniame pasaulyje“, – pažymėjo valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
Dar 2020 m. Valstybės kontrolė audite „Ar veiksmingai kovojama su elektroniniais nusikaltimais“ atkreipė dėmesį: kovai su elektroniniais nusikaltimais Lietuvoje trūksta aiškios krypties, koordinacijos ir operatyvumo. Tyrimai stringa, prevencija nekoordinuota, o atsakingos institucijos nesikeičia duomenis.
Praėjus penkeriems metams po šio audito, situacija šioje srityje pakito. Įgyvendinus Valstybės kontrolės pateiktus siūlymus pareigūnai sulaukia daugiau mokymų, stiprėja jų gebėjimai tirti nusikaltimus elektroninėje erdvėje. Užtikrinama, kad visa informacija apie elektroninius nusikaltimus būtų kaupiama, analizuojama bei naudojama strateginiams sprendimams.
Viena reikšmingiausių iniciatyvų – šiuo metu kuriama bendra nacionalinė platforma, kurioje visos svarbiausios šalies institucijos turės pranešti apie įvykusius kibernetinius incidentus. Šioje platformoje bendradarbiaus trys pagrindinės institucijos, atsakingos už visuomenės saugumą: Policija, Nacionalinis kibernetinio saugumo centras ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Tai leis greičiau identifikuoti grėsmes, koordinuotai reaguoti į incidentus ir užtikrinti efektyvesnį tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Be to, siekiant išvengti sukčiavimų, vykdomų tiesiai iš įkalinimo įstaigų, pradėta modernizuoti ir kalėjimų vidaus infrastruktūra.
Abi šios iniciatyvos – itin reikšmingos, kovojant su kibernetiniais sukčiais, tačiau nei viena iš jų kol kas nėra visiškai įgyvendinta.
Pažymėtina, kad kol kas neišspręsta ir daugiau sisteminių spragų. Būtina užtikrinti, kad institucijos bendradarbiautų prevencijos srityje, stiprindamos gyventojų skaitmeninį raštingumą ir gebėjimą atpažinti elektronines grėsmes. Prevencija turi tapti nuosekli ir koordinuota. Būtina ne tik tęsti pareigūnų mokymus, bet ir sukurti bendradarbiavimo tinklą – erdvę, kurioje jie galėtų dalintis informacija ir sėkminga praktika.
Šiuo metu vis dar nėra nustatytų kriterijų, kaip institucijos turėtų identifikuoti elektroninius nusikaltimus įvertinti jų žalą. Tai – būtina prielaida, jei siekiame, kad apsauga būtų ne tik deklaratyvi, bet ir realiai veikianti.
Parengta pagal Valstybės kontrolės pranešimą
