1260 m. liepos 13 d. žemaičiai kartu jų pusėn iš priešų kariuomenės perėjusiais kuršiais, prūsais ir estais sumušė jungtinę kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų kariuomenę.
Pergalė prie Durbės ežero (dab. Vakarų Latvija)
Tai viena iš trijų didžiųjų pergalių mūšiuose prieš ilgamečius priešus. Kartu su pergalėmis Saulės mūšyje 1236 m. ir Žalgirio mūšyje 1410 m.
Ordinai siekė užgrobti Žemaitiją ir susikurti sausumos koridorių, sujungti ordinų žemes. O taip pat – iš žemaičių blokados išlaisvinti Karšuvos žemėje buvusią vokiečių Georgenburgo pilį. Prieš žemaičius stojo ne tik ordinų pajėgos, bet ir buvusio Švedijos valdovo sūnaus Karlo Ulfsono atsivesti danų ir švedų daliniai.
O prie jų dar prisidėjo ir popiežiaus paskatintų įvairių tautų kryžininkų. Buvo ir vietinių Prūsijos ir Livonijos vietinių gyventojų, priverstų kariauti pavergėjų pusėje. Įvairiais duomenimis manoma, kad tai buvo didelė kariuomenė, siekusi bent aštuonis tūkstančius karių. Skaičiuojama, kad žemaičių buvo apie keturis tūkstančius.
Jungtinėms pajėgoms žygiuojant link Georgenburgo pilies, kunigaikščio Almino vadovaujama žemaičių kariuomenė nusprendė imtis netikėto manevro ir įsiveržti į Livonijos ordino valdomą Kuršą. Iš Klaipėdos išžygiavę vokiečiai turėjo mesti savo pirminį planą ir paskubėti ginti Kuršo.
Mūšiui prasidėjus, kuršiai iš Livonijos ordino kariuomenės pasitraukė ir puolė vokiečius iš užnugario. Ordiną silpnino ir tarpusavio nesutarimai, vieno vado nebuvimas ir nesutarimai, kilusi panika. Žemaičiai, tuo puikiai naudodamiesi, priešą apsupo, žudė, persekiojo bėgančiuosius.
Lemtinga pergalė prie Durbės buvo svarbi ne tik tuo, kad čia galvas padėjo daug (apie 150) riterių – daugiausia iki pat Žalgirio mūšio. Mūšyje žuvo ir Livonijos ordino magistras Burkhardas von Hornhausenas.
Tai buvo lūžis žemaičių kovose su Ordinu. Mūšis įplieskė kuršių ir prūsų sukilimus, sukrėtusius Ordino valdžios pagrindus. Įvykiai keitė ir Lietuvos karaliaus Mindaugo požiūrį. Jis nebegalėjo laikytis senosios politikos ir priėmė žemaičius atgal į Lietuvos valstybės sudėtį. Aplinkai ir Treniotai spaudžiant, Mindaugas atsimetė ir nuo sąjungos su Ordinu, ir nuo krikšto.
Pergalė prie Durbės nulėmė pokyčius ne tik Lietuvos, bet ir Ordino politikoje: iš Duobės ir Georgenburgo pilių Livonijos ordinas išvedė savo įgulas, iki XIII a. 8 deš. buvo sustabdytas Ordino veržimasis į rytus ir tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
