Pisimename sutartį, pasirašytą prieš 105-erius metus liepos 12 dieną. Žvelgiant į šiuos prabėgusius metus ir išlikusius randus, šis įvykis gali atrodyti keistas ir klaidingas.
Sprendimo motyvai
Vertinant šį diplomatinį ir strateginį žingsnį 1920 m. perspektyva, išryškėja šio sprendimo motyvai. Juos lėmė tuometinė geopolitinė padėtis ir svarbiausi valstybės tikslai.
Kaip bebūtų, Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis buvo itin ryški akimirka Pirmosios Lietuvos Respublikos kelio pradžioje.
Lietuvos ribos
Lietuvai išgyvenus pirminę Nepriklausomybės kovų bangą bei atrėmus bolševikų ir bermontininkų puolimus, siekta tvirtai ir neginčijamai įsitvirtinti po Pirmojo pasaulinio karo persitvarkančios Europos žemėlapyje.
Jame Lietuvos ribas norėta matyti nubrėžtas aprėpiant sostinę Vilnių. Lietuvos delegacija derybas Maskvoje pradėjo dar gegužės mėnesį, o 1920 m. vasarą Sovietų Rusija sėkmingai kontratakavo lenkus, kurie, prarasdami turėtas pozicijas, pakeitė iki tol nusistovėjusį toną ir pripažino Lietuvą de facto.
Jausdama pietinių kaimynų grėsmę, Lietuva ryžosi pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis įtvirtinti sostinę Vilnių sau ir nustatyti naujus taikius santykius su viduje perversmą išgyvenusia Rusija.
Lietuvai buvo pasiūlyta tikrai naudingų svertų
Tenka pripažinti, kad sutartyje Lietuvai buvo pasiūlyta tikrai naudingų svertų. Deklaruotas visiškas Lietuvos atsiskyrimas nuo Rusijos, pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, brėžiant sieną tarp valstybių Lietuvai priskirtas ne tik Vilnius, bet ir Gardinas bei eventualiai visa Suvalkų gubernija.
Pažadai Lietuvai
Lietuvai žadėta išmokėti 3 milijonus rublių auksu, suteiktos teisės iškirsti 100 tūkstančių dešimtinių rusų miško per 20 metų, apsiimta grąžinti per pasaulinį karą iš Lietuvos išvežtą turtą, leista grįžti tremtiniams.
O sovietų atstovai išsiderėjo priedą prie sutarties, kuriuo faktiškai Lietuva sutiko tapti Sovietų Rusijos ir Lenkijos karinio konflikto zona.
Vilniaus atgavimas
Lietuva, savo svarbiausiu strateginiu, politiniu ir moraliniu tikslu laikydama Vilniaus atgavimą, ryžosi šį siekį turinčiai išpildyti sutarčiai. Viskas atrodė tikrai gražiai, tik kilo klausimas – ar galima pasitikėti Rusija?
Pasaulis dar nepažinojo šiame krašte įsigalinčios jėgos, nuvertusios senąją caro monarchiją. Lietuvai laviruojant tarp skirtingų kovos frontų, laiko iš šalies stebėti šios kylančios galios nebuvo.
Kova dėl Vilniaus
Nors Lietuva, tiek metų kentėjusi Rusijos primestą nelaisvę, neatsikratė įtarumo šešėlio, juolab sovietams neskubant vykdyti savo įsipareigojimų, vis dėlto Vilniaus ir tarptautinio pripažinimo siekis nugalėjo.
Lenkams tų pačių metų spalį imitavus vidinį maištą kariuomenėje ir taip užėmus Vilnių, liepos 12 d. sutartis buvo garsiausiai skambantis lietuvių argumentas tarptautinėje diplomatijoje, protestuojant prieš sostinės praradimą.
Ši sutartis Šaltojo karo metais buvo nuolatos keliama į dienos šviesą lietuvių išeivijoje ar Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, 1940 m. galiausiai pasirodžius, kad caro santvarką pakeitęs sovietinis režimas buvo dar klastingesnis ir žiauresnis.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomą atskira knygele išleistą 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį galite paskaitinėti čia.
Išsamiau žemėlapį galite apžiūrėti čia:
Informacijoje klaidingai skamba išsireiškimas – “Vilniaus atgavimas”, kalbant apie 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Rusija. Vilnius – teisėtu 1918 m. Vasario 16-osios aktu buvo atkurtos Lietuvos valstybės sostinė. Pagal pasibaigusio 1-ojo pasaulinio karo rezultatus Vilniaus ir teritorijos valdymas Rusijai nepriklausė. Rusija kaip buvusi LDK teritorijų suverenu 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi pripažino Lietuvos žemių su sostine Vilniumi suverenumą Lietuvai. Ta sutartis yra Lietuvos atsikovojimo tai, kas jai pagal tarptautinę teisę priklausė, veiksmas, o ne koks atgavimas iš Rusijos malonės.
Man irgi atrodo, kad kažkaip netinkamai sudėliotos nuostatos. Juk Vilniaus priklausymas Lietuvai, kaip jos sostinei, argi kam kėlė abejonių? Kitas reikalas, kad pati Lietuva buvo lenkų ir nemažos dalies sulenkėjusių lietuvių suvokiama kaip Lenkijos dalis, kad ir pusiau autonominė. Ir lenkai, užimdami Vilnių, juk tikėjosi užimti ir likusią Lietuvą. Tik tas nepavyko. Štai nuo tada jau Vilnius ir tapo – mums mūsų, tik okupuotas, lenkams – jų su mintimi, kad ir likusi Lietuva bus jų.
,,Juk Vilniaus priklausymas Lietuvai, kaip jos sostinei, argi kam kėlė abejonių?”
– Lenkijai kėlė. Jos supratimu, Vidurio Lietuva su Vilnium prisijungė prie Lenkijos ir nuo to laiko – jiems tai Lenkijos dalis. Ir šį savo požiūrį visi be išimties Lenkijos vadovai patvirtina kiekvieną kartą atvykę į Vilnių, atlikdami apeigas prie Pilsudskio ir Želigovskio kariuomenės memorialo.
Tai aš juk taip ir sakiau – kam reikia tai atkartoti?
Sakei, ,,Juk Vilniaus priklausymas Lietuvai, kaip jos sostinei, argi kam kėlė abejonių?”, o aš sakau, kad kėlė. Taigi, ne kartoju, o prieštarauju.
Čia ir Mikas, ir Rimvydas – teisūs. Tuo metu Vilniaus priklausomybės Lietuvai dar neneigė niekas, netgi Lenkija. 1920-07-12 sutartyje nekalbama apie kokį nors „Vilniaus atgavimą“, tiesiog buvo apiibrėžta vientisa ir nedaloma Lietuvos teritorija, į kurią pateko ir Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Gardinas, Lyda, Panevėžys ir t.t. Net vėliau, kai Lenkija užgrobė Vilnių ir pietryčių Lietuvos teritorijas (norėjo visą Lietuvą, bet buvo atremta ir sustabdyta), pati Lenkija skelbė, kad ji ten Lietuvoje nesikiša, jos ten nėra, o ten esą tik Lietuvos vidiniai reikalai, ten patys lietuviai esą įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę, kuri 1922 metais „pasiprašė“ į Lenkijos sudėtį. Analogiškai dabar elgiasi Rusija norėdama užgrobti Ukrainą.
Skaudu žiūrėti į tą žemėlapį. Šitiek etninės Lietuvos, branduolio, iš kurio ir prasidėjo valstybė, dabar yra atplėšta, nutautinta. Negrįžtamai.
Ar kam rūpi dar lietuviškai kalbantys lietuviai Gervėčių apylinkėse, Pelesoje, Brėslaujos apylinkėse ( rodė LTV laidoje) , likę be lietuviškų mokyklų ir draugijų, uždarytų Baltarusijos valdžios sprendimu? Ar kai kas galimai labiau laukia geležinkelio Varšuva- Vilnius pastatymo?
Kiek žinau, tai greitasis traukinys Vilnius – Augustavas dėl keleivių, tai Vilniaus oro uostui praverstų, taip pat kariniam judrumui Pietryčių Lietuvoje pasitarnautų. Kai dėl geležinkelio į Varšuvą, tai, regis, nuo Smetonos laikų ji “dvasia” lenkuojančiam “Kaunui” terūpi, nors ir jiems per Vilnių į Varšuvą būtų arčiau negu per Kazlų Rūdą ir Elką.
Ar jau nebepavyksta perskaityti, kas rašoma? Čia atsakymas į Rimvydo komentarą.
1919 m. Lietuva sugebėjo surinkti apie 10 tūkst. kariuomenę (dar buvo apie 10 tūkst. saksų savanorių). O Estija 1919 m. sugebėjo surinkti 74 tūkst. kariuomenę. Žinant, kad estų tauta yra apie 2,5 karto mažesnė, toks skirtumas viską pasako apie lietuvių mentalinį atsilikimą, mankurtiškumą. Jei Lietuva tada būtų surinkusi bent 150 tūkst. kariuomenę, tai, manau, ir Vilnius, ir Gardinas, ir Suvalkai būtų apginti ir Lietuva nuo 1920 m. būtų gyvavusi su 1920 m. sutartimi nustatytomis sienomis.
Gal nebūtų tikslu, sakant, kad, užėmus Vilnių, užimti “likusią Lietuvą” lenkams nepavyko. Manyčiau, kad ir likusi dalis tapo “užimta” sulenkėjusių “lietuvių” 1926 m. įvykdytu perversmu. Tai sakytų ir Smetonos vykdyta Vilniaus “nevadavimo” politika…
Čia Kažino nepagydomos ligos trumpa išraiška.
O tikrovėje Smetonos politika lėmė lietuvių tautos atgimimą ir lietuvių kalbos įsitvirtinimą. 1926 m. patriotiškai nusiteikusių karininkų iniciatyva įvykdytas left-liberastinio prezidentėlio atsistatydinimas ir Smetonos išrinkimas prezidentu nutraukė antilietuvišką destrukciją, antilietuviškų gaivalų įsigalėjimą Lietuvoje.
Tauta po žemės ūkio reformos 1926 m. pabaigoje – per tuos demokratiškus 7-erius metus jau buvo galima sakyti pastatyta ant lietuviškų kojų, gyvenimo lietuvių kalbos dvasioje. Suprantama, kad tokiu atveju Smetonos perversmui, kad išsilaikytų, būtų buvę neprotinga imtis sustabdyti tautos lietuviško įsibėgėjimo, taigi jis to ir nesiėmė, atitinkamai “prasklaidė” šaulių gretas ir galias, taip pašalinant “Vilniaus vadavimo” kryptį politikoje ir tautos gyvenime. Gi tauta ir po perversmo pati žygiavo lietuvybės ugdymosi keliu. Kaip matosi iš Smetonos politikos, valdymo veiksmų, Perversmo uždavinys buvo, kad Lietuvoje nestiprėtų, ypač tarp kariškių, diplomatiniuose sluoksnuose “Vilniaus vadavimo” nuotaikos, kad neatsirastų to pajėgos imtis karinių vadavimo veiksmų. Žodžiu, siekta, kad tauta susigyventų su perverta širdimi – Vilniumi. Manau, kad tas perversmo uždavinys jam perezidentaujant buvo tinkamai vykdomas. Taip dėl jo politikos trečdalis tautos buvo sulenkinta, “nevadavimo” istorinės pasekmės srebiamos ir šiandien. Tokius matau Smetonos kaip “sulenkėjusiųjų” vadovaujamo perversmo pastatyto ir autokratiškai tiek metų sėdėjusio Lietuvos prezidento kėdėje “nuopelnus” tautos atgimimui ir lietuvių kalbos įsitvirtinimui, nekalbant jau apie tai į kur visa tai tautą atvedė…
Man apie tai, kokia buvo Lietuva tarpukariu, ypač link 1940 m., labai, manyčiau, gerai aprašyta V.Krėvės “Miglose”.
Nebuvo Smetoninėje Lietuvoje taip jau gerai. Pramonė plėtojosi labai menkai ir ne iš gero gyvenimo tiek lietuvių emigravo į amerikes sotesnės duonos.
Bet kaltinti Smetoną prolenkiška politika nerimta.
Taip, kaltinti Smetoną prolenkizmu, žiūrint per “Maskvos pravdos” akinius, nerimta, nes juk būtent tokie jo “bešautuvės, bedantės” politikos veiksmai Lenkijos atžvilgiu, atvedė lyg aveles – ir 13 metų tokioje dvasioje “ganytą” tautą 1940 m. tiesiai Maskvos tvartan…
Taip, taip, Smetona 14 metų tam ir darbavosi, kad Lietuva neatgautų Vilniaus ir atsidurtų Sovietų Sąjungoje. Visos kitos Europos tautos 1939-1945 m. išvengė okupacijų ir patekimo į SSRS įtakos sferą, nes pas juos nebuvo Smetonos. Smetona kaltas, Rusija (SSRS) nekalta. Rusija (SSRS) nieko neužpuolė ir neokupavo, o Smetona atvedė aveles į Rusiją (SSRS). Štai toks yra Kažino atradimas. O gal ir ne atradimas, nes esmė (kad SSRS nieko neokupavo) jau kažkur girdėta.
Na čia jau logika kaip sovietų propagandisto. Perskaitoma taip, kaip nėra parašyta…
Manau, kad tamsta irgi galėtumėt savo komentaruose rašyti labiau apgalvotas, nepaviršutiniškas išvadas , perskaityti daugiau istorinių mokslinių šaltinių, nes susidaro įspūdis, kad daugybę kartų kartojat tuos pačius teiginius,prašau neįsižeisti, kaip užstrigusi plokštelė.
Ar pats rimtai manai, kad Lietuva galėjo jėga susigrąžinti Vilnių iš Lenkijos? Iš 10 kartų didesnės šalies, kuri buvo hitlerinės Vimietijos, JK, sąjungininkė, kurią palaikė ir Prancūzija? Kaip į tai būtų sureagavusios visos šalys, kai, nors po I pasaulinio ir įsivyravo Europone taika, bet įtampa po neišvengiamo naujo karo nuojauta buvo didžiulė?
Ir čia kažkokia nykštukinė Lietuva įžiebia naują karą Europoje. Lenkai tuo pretekstu tikrai būtų užėmę visą Lietuvą ir visi tik tam pritartų, kad įvedė tvarką. Taigi, vietoje Vilniaus, būtume tapę Lenkijo dalimi. Ir tada jau net neaišku, kas čia būtų po II karo – gal tikrai būtume prijungti prie BY CCP.
O tai, kas įvyko 1940 m., buvo neišvengiama ir nieko čia nei Smetona, nei kas kitas negalėjo pakeisti.
Ale iš kur tokių keistuolių atsiranda, taip siaurai suvokiančių geopolitinius procesus?
sutartis su Kremliumi pasirašinėti, tai tik laiką, popierių ir rašalą tuščiai švaistyti
Kaip ir su Lenkija 1920 m. Suvalkų sutartį..
Tai, kad Lietuva buvo pajėgi karine jėga susigrąžinti Vilnių, rodo lenkų sutriuškinimas prie Širvintų, Giedraičių, anksčiau – 1919 m. pavasarį – ir prie Bobriškių, pagaliau kovos prie Suvalkų 1920 m. ,taip pat rodo, kad pralaužti lietuvių karius ne taip jau paprasta buvo. Tais laikais ir Lenkija nebuvo taip daug didesnė už Lietuvą, kaip dabar, be to, čia svarbu ir ginkluotė, kuria Lietuva Lenkiją pranoko gerokai. Lenkija su Vokietija geruoju buvo trumpą laiką tik ketvirto dešimtmečio viduryje. Antantės palaikymas praktiškai nieko daug nereiškė. Antai, 1923 m. Lietuva prisijungė Klaipėdą ir nei Lenkija, nei Antantė negalėjo nieko padaryti – žemės lietuviškos ir pašvilpk.
Na kiti argumentai yra kaip Rusijos prieš Ukrainą, taigi nėra ką kalbėti. “Bobutiškais” argumentais Smetonos šlovinimas, nesuvokiant jo politikos prolenkiškumo, ir tiek. Antai, Amerikos žvalgyba, nelaikydama jo Lietuvos prezidentu, atvykus po karo į JAV, o tik eiliniu pabėgėliu, akivaizdžiai jį parodo tuo, kuo “gyvenime” jis buvo iš tikrųjų. Pagaliau šiuo atveju kai ką sako ir tai, kad jis ir per “Maskvos akinius”, regis, šiandien matomas kaip niekuo dėtas, kad Vilniaus nevadavo.
Kokie blūdai…
Ir nuo 1920 m. Lietuvos sienos į rytus liko nemažai lietuviškų vietovių ( einant nuo Dauguvos į pietus)- Druja, Šaltiny, Daujaty, Petkuniški, Mineity, Rukši, Lapiany, Pažarde,Taukini ( netoli Šarkauščynos), Girstuny ( dvi vietovės), Lašuki, Lapiški, Latygol ( tarp Glybokaje ir Liachauščynos), Gigoly, Porpliščia,Girnava , Krypuli,( prie Dokšycos- Daukšyčių?), Vitautsy, Šilency ( prie Dauginavos), Narbutava prie Pleščianicos, Aina prie Lagoisko, Baubli, Pelikšty, Skirmantava, Daunary, Gerveli, Dauguli, Kiršy, Germašiški, Petriški , Malyja ir Balšyja Bakšty į vakarus nuo Minsko ( Antaniški prie pat Minsko žiedinio apvažiavimo). Taip pat Pirštuki, Girmantaucy prie Baranovičių, Važginty, Jatauty, Mantauty, Kukuti, Bukštava,Taucvily Voukavysko ir Slonimo apylinkėse. Net prie Kuosavos- Mizgiri, Jundzily, ..Nuo Gardino ( priemiestis Verceliški) toli į pietus- Garni, Vialikija ir Malyja Eismanty, Baidaty ( Baidotas- senovinis lietuviškas vardas), Eiminaucy, Dameniški, Rodiški , Daugeloviči( prie Volpos toli į pietus nuo Nemuno), Zelvianka netoli Zelvos, Lediny tarp Zietelos ( dar XXa. vidury kalbėta lietuviškai) ir Kazlauščynos. Ir begalė lietuviškų vietovių.
Labai vertingi kalbiniai duomenys. Reikėtų dar surinkti tų vietų atsiradimo istorijas, jose gyvenusių žmonių pavardes ir t.t. Tai turėtų atlikti Kalbotyros ir Istorijos institutai bei išleisti kaip mokslinį leidinį ir platinti ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje.
Mūsų, lietuvių , didelė dalis pavardžių suslavintos ( išverstos iš lietuvių kalbos, su slaviškomis galūnėmis ir pan.), o lietuviškos kilmės pavardžių randama visoje dabartinės Baltarusijos teritorijoje ( istorikas Daunaras- Zapolskis gimė Rečicoj, dabartinės Baltarusijos pietryčiuose), buv. gimnastė Ana Korbut ( palyg.liet. Kaributas, Karbutas) gimė Minske, žurnalistas Ivanas Eismantas- miestelyje į pietus nuo Gardino, rašytojas Venancijus Butrimas gimė Baranovičiuose. Lietuviškos kilmės pavardžių randama ir Ukrainoje ( Narbut, Butrim), Rusijoje ( Butrim, Narbut, Eismont Ir pan,)
Keistai durni ginčai apie atgavo ar atsiėmė, šios sutarties esmė, kad Lietuva įgijo oficialų dokumentą iš buvusio okupanto, kur jis atsisakė pretenzijų į Lietuvos teritoriją, nustatė tos pripažintos teritorijos ribas ir pripažino Lietuvos respubliką de jure ir de fakto.
Keista, kad nuo 1990 m. Lietuva tyli ir neprimena geriesiems kaimynams lenkams ir gudams, kad metas grąžinti Lietuvai neteisėtai užimtas teritorijas.