Pisimename sutartį, pasirašytą prieš 105-erius metus liepos 12 dieną. Žvelgiant į šiuos prabėgusius metus ir išlikusius randus, šis įvykis gali atrodyti keistas ir klaidingas.
Sprendimo motyvai
Vertinant šį diplomatinį ir strateginį žingsnį 1920 m. perspektyva, išryškėja šio sprendimo motyvai. Juos lėmė tuometinė geopolitinė padėtis ir svarbiausi valstybės tikslai.
Kaip bebūtų, Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis buvo itin ryški akimirka Pirmosios Lietuvos Respublikos kelio pradžioje.
Lietuvos ribos
Lietuvai išgyvenus pirminę Nepriklausomybės kovų bangą bei atrėmus bolševikų ir bermontininkų puolimus, siekta tvirtai ir neginčijamai įsitvirtinti po Pirmojo pasaulinio karo persitvarkančios Europos žemėlapyje.
Jame Lietuvos ribas norėta matyti nubrėžtas aprėpiant sostinę Vilnių. Lietuvos delegacija derybas Maskvoje pradėjo dar gegužės mėnesį, o 1920 m. vasarą Sovietų Rusija sėkmingai kontratakavo lenkus, kurie, prarasdami turėtas pozicijas, pakeitė iki tol nusistovėjusį toną ir pripažino Lietuvą de facto.
Jausdama pietinių kaimynų grėsmę, Lietuva ryžosi pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis įtvirtinti sostinę Vilnių sau ir nustatyti naujus taikius santykius su viduje perversmą išgyvenusia Rusija.
Lietuvai buvo pasiūlyta tikrai naudingų svertų
Tenka pripažinti, kad sutartyje Lietuvai buvo pasiūlyta tikrai naudingų svertų. Deklaruotas visiškas Lietuvos atsiskyrimas nuo Rusijos, pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, brėžiant sieną tarp valstybių Lietuvai priskirtas ne tik Vilnius, bet ir Gardinas bei eventualiai visa Suvalkų gubernija.
Pažadai Lietuvai
Lietuvai žadėta išmokėti 3 milijonus rublių auksu, suteiktos teisės iškirsti 100 tūkstančių dešimtinių rusų miško per 20 metų, apsiimta grąžinti per pasaulinį karą iš Lietuvos išvežtą turtą, leista grįžti tremtiniams.
O sovietų atstovai išsiderėjo priedą prie sutarties, kuriuo faktiškai Lietuva sutiko tapti Sovietų Rusijos ir Lenkijos karinio konflikto zona.
Vilniaus atgavimas
Lietuva, savo svarbiausiu strateginiu, politiniu ir moraliniu tikslu laikydama Vilniaus atgavimą, ryžosi šį siekį turinčiai išpildyti sutarčiai. Viskas atrodė tikrai gražiai, tik kilo klausimas – ar galima pasitikėti Rusija?
Pasaulis dar nepažinojo šiame krašte įsigalinčios jėgos, nuvertusios senąją caro monarchiją. Lietuvai laviruojant tarp skirtingų kovos frontų, laiko iš šalies stebėti šios kylančios galios nebuvo.
Kova dėl Vilniaus
Nors Lietuva, tiek metų kentėjusi Rusijos primestą nelaisvę, neatsikratė įtarumo šešėlio, juolab sovietams neskubant vykdyti savo įsipareigojimų, vis dėlto Vilniaus ir tarptautinio pripažinimo siekis nugalėjo.
Lenkams tų pačių metų spalį imitavus vidinį maištą kariuomenėje ir taip užėmus Vilnių, liepos 12 d. sutartis buvo garsiausiai skambantis lietuvių argumentas tarptautinėje diplomatijoje, protestuojant prieš sostinės praradimą.
Ši sutartis Šaltojo karo metais buvo nuolatos keliama į dienos šviesą lietuvių išeivijoje ar Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, 1940 m. galiausiai pasirodžius, kad caro santvarką pakeitęs sovietinis režimas buvo dar klastingesnis ir žiauresnis.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomą atskira knygele išleistą 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį galite paskaitinėti čia.
