K. Urba. Komentaras LRT „Aktualijų studijos“ laidai tema „Ar Lietuvai reikia kultūros kanono?“

Gerai, kad žurnalistė L. Želnienė, irgi, nutarė pagvildenti šią temą, dar ir pasikvietusi į studiją ministrą Š. Birutį, ex-ministrą S. Kairį, dabartinį Istorijos instituto direktorių A. Švedą, redaktorę, kultūrinių laidų vedėją A. Narušytę, literatūrologę Viktoriją Daujotytę, tačiau laidoje pasimatė ne vienas abejotina mintis bei kalbėtojas. Ši laida itin svarbi po įvadinės prieš keletą dienų Kultūros kongreso šimtmečio sureikšminimui skirtos laidos „Ryto allegro“, nes praktiškai atveria gan plačią diskusiją ir joje jau ryškėja skirtingos stovyklos. Vienoje „už“ – ministras Š. Birutis ir V. Daujotytė, o kitoje labiau „prieš“, atseit, kanonas jau ir taip yra – S. Kairys, A. Švedas ir A. Narušytė.

Pirmiausiai laidoje po protingo ministro Š. Biručio kalbėjimo, apsimelavo S. Kairys įžūlokai apkaltinęs kanono propaguotojus noru reabilituoti sovietinę kultūrą, tuo dar labiau supriešinti visuomenę, nepataikymu į laiko realijas bei raudonos rožės įvaizdžiu Kultūros kongreso jubiliejiniame renginyje įteigti visuomenei svetimus simbolius. Pirmiausia tenka pastebėti, kad rožių žiedų spalva buvo vyšninė, būdinga kanoninė trispalvei, tad derėtų pasitikrinti ex-ministrui dėl daltonizmo.

Bandyti iškirpti iš mūsų kultūros tiek carinės, tiek ir sovietinės okupacijos laikotarpių kultūrinius pasiekimus meninėje kūryboje, reiškia bandymą apvogti ir susinti Lietuvos istoriją. Tuoj pat laidoje iškilo S. Nėries dilema, o įsiterpęs klausytojas parodė nežinojimą, kad S.Nėris buvo politiškai prievartauta, bet ne laisvanoriškai ar iš konjunktūros pozicijos rašė poemą Stalinui.

Beje, man jos atliktas Stalino tapatinimas su didžiuoju žemės ūkio mechanizatorium skamba kaip užslėpta patyčia. Pagrindinė žinutė, kurią pasiuntė LRT 13 sek. atkarpa mediatekoje yra Š. Biručio nuogąstavimas dėl S. Nėries kanonizavimo dėl įsisiūbavusių aistrų. Tad ar nederėtų jas nuslopinti racionaliu istorinių prievartinių aplinkybių aiškinimu: esamų informacijų ir tekstų iš Dariaus Kuolio ar Krescencijaus Stoškaus apmąstymų yra maža moters-poetės apgynimui.

Tiesą sakant, man labai jau ‚neskani‘ didžiulė didžiulė skandalingojo S. Nėries meilužio (vieša Kauno paslaptis) prof.Ereto nuotrauka Kauno Rotušės ekspozicijoje, kadangi Kaunas yra vertas žymiai reikšmingesnių mūsų istorijai ir kultūrai atspindžių, o čia ir privatumo pažeidinėjimas duokle apkalboms išlenda kaip yla iš maišo.

Nuomonė, kad kanonas yra atgyvena neišlaiko elementarios kritikos, kuriai, vėlgi, geriausiai atkirto Š. Birutis: informacijų gausos epochoje yra neišvengiamas pasimetimas, todėl derėtų apsibrėžti, kas yra tikra ir vertinga bei sekti Olandų pavyzdžiu, kur nacionalinės vertės jau perteikiamos pirmose mokyklinėse klasėse. Be to, ir moksleivijai būtina suteikti kultūrinės esencijos žinias: istorijos egzamino praplėtimas kultūrinių kanono žinių pagrindu yra akivaizdžiausia būtinybė. A. Narušytė teigė, kad nereikia, jog kanonas būtų iškaltas akmenyje , tačiau kaip tai tada „įkalti“ – užtvirtinti abiturientams?

Dėl insinuacijos priešinimu buvo Š. Biručio gyvai pastebėta, kad diskusija visuomenėje yra gyvas natūralus procesas, kurio nederėtų bijoti ir nederėtų niekinti V. Andriukaičio, juolab Lietuvos Kultūros kanono iniciatoriumi yra Arvydas Juozaitis. Man pačiam nelabai patiko Kongreso renginyje Vytenio bandymas sureikšminti poetą Eduardą Mieželaitį, kuris buvo daromas sovietinės meninės ideologijos ikona, tačiau kiekvienas turi savo nuomonę.

Tik ar ją derėjo iš tribūnos brukti? Tai, matyt, ir nulėmė, kad net 58 proc. šios laidos klausytojų tarė kanono idėjai NE, kai pritarė tik 33 proc. – likę neturėjo nuomonės. Etikečių klijavimas, A. Narušytės demagogija, A. Švedo kazuistika, kurioje gražbyliauta, kad kanonas ir taip yra, jį pildo kasmetės įvairiausios premijos – nacionalinės, knygų, Poezijos pavasario, Sidabrinės gervės filmams ir t.t., suma sumarum padarė savo.

S. Kairys antrino A. Švedui, kad kanonas yra, jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, tačiau ramiu tonu kalbėjusi V. Daujotytė daug ką sudėliojo į vietas, sakydama, kad kanono nėra, o S.Nėrį vertindami Radauskas, Nyka-Niliūnas ir kiti menininkai bei veikėjai jau po Lietuvos sovietizacijos geriausių poetų dešimtukuose poetę nedėjo žemiau šeštos vietos. Tačiau kaip atsitiko, kad mokyklinėse programose dingsta Kristijonas Donelaitis? Naikinamas atminimas Karaliaučiaus srityje – Tolminkiemyje ariedėjo ir iki mūsų?

Sakyčiau, kad nemažai neaiškumų kilo dėl paties kanono apibrėžties aiškaus nebuvimo, kurio išvengimui dar pavasarį siūliau kongreso aktyvistams pasukti įstatyminio įtvirtinimo keliu. Jei jau įkalinėti akmenyje, tai tik mintį, kad Lietuvos kultūros kanonas yra ir Nacionalinis pasididžiavimas, skirtas Lietuvos kultūros reprezentavimui užsienyje bei jaunos kartos ugdymui kultūros tęstinume.

Ši mintis eina pirmoje Kultūros kongreso rezoliucijoje dėl kultūros politikos dominantės, tačiau dėl negebėjimo ar nenoro programuoti bei valdyti patį renginių Seime ir Kaune procesą dėl laiko stokos, jie liko be platesnės diskusijos, klausytojai palikti statistais, recenzijos be platesnio viešo aptarimo.

Į argumentą, kad vieni bus įtraukti į kanoną, kiti nebe ir bus supriešinimas yra būtina reaguoti. Viena yra Kultūros kanonas, skirtas reprezentavimui. Iš tiesų, apimtis apie 100-120 įrašų yra gal optimali. Kokios apimties kanonizuotos žinios turėtų būti perteikiamos moksleivijai – klausimas atviras.

Sakyčiau, kad gal platesnės, nes mūsų kultūra jos įvairiuose laukuose yra jau tiek turtinga, kad sunkiai sutelpa ir į pusės tūkstančio apimties sąvadą. Todėl greta Lietuvos kultūros kanono yra būtinas ir platesnis – Lietuvos kultūros akcentų sąvadas. Tai nuimtų dalį neišvengiamo streso – kodėl neįtraukti tie ar kiti kūriniai, asmenybės, įvykiai.

Keletas laidos dalyvių aiškindami, kad kanoną sudaro ir kasmet teikiamomis premijomis įvardinti kūriniai parodė nesuvokimą, kad kanonizuojami laiko patikrinti kūriniai, o ne kultūrinės – meninės aktualijos. Joms gi yra būtina greta „Lietuvos kultūros kanono“ itin reikalinga „ Lietuvos metų kultūros knyga“.

Pagaliau supriešinimo išvengimui kultūros kanone turėtų rastis įrašai: Vincas Kudirka ir jo kūryba, tačiau garsiausios poetės paminėjimas tik toks: S. Nėries poezijos dalis.