Šiandien kai kas klausia, įskaitant ir išeivijos liberalus, kieno įgalioti ir „kokia politine logika“ sukilėliai 1941 metais drįso skelbti atstatantys paneigtą valstybingumą ir atkuriantys Lietuvos nepriklausomybę?
Taip kelia klausimą žmonės, kurie nėra įsigilinę į istorines aplinkybes, nežino patys ir klaidina kitus, bet garsiai reiškiasi, norom ar nenorim pasiduodami „įtakingesnių“ primetinėjamiems pasakojimams. O kriterijus turėtų būti vienas – istorinė tiesa, ne politinės kalkuliacijos.
Konstitucinį kontinuitetą sukilėliams suteikė 1940 m. rugsėjo 19-25 d. diplomatų konferencija Romoje. Lietuvos diplomatai – visi be išimties! – pareiškė protestus dėl Lietuvos okupacijos ir aneksijos, toliau atstovavo teisiškai tebegyvuojančiai, nors de facto okupuotai Lietuvos Respublikai, ir minėtoje konferencijoje įsteigė Lietuvos tautinį komitetą, vadovaujamą patyrusio politiko Ernesto Galvanausko, kurio politinio įžvalgumo ir sumanumo dėka šiandien Lietuva turi vartus į jūrą – Klaipėdą.
Taigi, Lietuvos diplomatinis korpusas ir Tautinis komitetas minėtoje konferencijoje nusprendė, kad politinis centras, kuriame priiminėjami lemiami politiniai sprendimai dėl Europos, ergo ir Lietuvos, ateities, yra Berlynas. Berlyno-Maskvos ašis ilgai neišsilaikys, nes prieštaravimai tarp jų per dideli, anksčiau ar vėliau ji žlugs.
Lietuvai būtina pasinaudoti jų eventualaus konflikto akimirka ir revoliuciniu būdu paskelbti apie Lietuvos valstybingumo atstatymą, abi šalis pastatant prieš įvykusį faktą. Konferencija įgaliojo K. Škirpą atitinkamai veikti Berlyne, nes kitos sostinės, kuriuose rezidavo Lietuvos diplomatai, šioje politinėje dėlionėje, kai Europa buvo pasidalyta tarp dviejų diktatorių – Hitlerio ir Stalino, – nedaug arba išvis nieko nereiškė.
Diplomatai ir Lietuvos tautinis komitetas iki pat 1941 m. birželio 22 d. palaikė glaudžius ryšius su K. Škirpa. Politinę medžiagą, kurią rengė LAF Berlyne, ne tik skaitė, bet ir aprobavo diplomatai, įskaitant diplomatijos šefą S. Lozoraitį. Todėl bandymai vaizduoti, kad 1941 m. Lietuvos sukilimas buvo kažkoks nuo bendro laisvės kovų proceso atsietas „Škirpos projektas“, yra istorinė klastotė ir Maskvos pasakojimo aptarnavimas lietuviškame informaciniame lauke.
Esu apie tai rašęs plačiau „Kario“ žurnale („Lietuvos diplomatinė tarnyba – neįveikta pasipriešinimo citadelė“, 2021 Nr.5), o čia įkeliu tik kelis dokumentus iš E. Turausko archyvo, saugomo Stanfordo universiteto Huverio institute, taip pat Lietuvos tautinio komiteto pirmininko Ernesto Galvanauko pavedimą K. Škirpai užimti Lietuvos ministro pirmininko pareigas.
Šis pastarasis dokumentas buvo K. Škirpos archyve Putname, nors jo fizinis stovis, kaip matyti iš skenuotos nuotraukos, yra labai labai blogas. Vis dėlto originalus E. Galvanausko parašas dar matomas. Jo tekstas yra toks:
Ponui Kaziui Škirpai Pirmajam Lietuvos kariuomenės kūrėjui-savanoriui, Berlyne Didžiai Gerbiamasis, Lietuvos tautinis komitetas, po to, kai Sovietų Sąjunga, klastingai sulaužydama visas sutartis su Lietuva, okupavo mūsų kraštą, yra perėmęs Lietuvos valstybės reikalų gynimą ir apjungęs lietuvių pastangas išlaisvinti mūsų kraštą nuo bolševinės okupacijos ir atstatyti nepriklausomą valstybę. Įvertindamas Rytų Europos politinius bei karinius įvykius, gyvybiškai liečiančius Lietuvą, Lietuvos tautinio komiteto vardu kreipiuosi į Tamstą, kviesdamas šią lemiamą mūsų tautos ir valstybės gyvenimo valandą paimti sunkią naštą ir sudaryti Lietuvos Respublikos vyriausybę, jai vadovauti bei atstovauti, pasiremiant 1938 metų vasario 12 d. Lietuvos konstitucija (Vyr. Žinios Nr. 600). Kadangi Lietuvos Respublikos Prezidentas yra išvykęs į Amerikos Jungtines Valstybes ir dėl karo sudarytų sąlygų greitai su juo susisiekti negalima, tai Lietuvos vyriausybės paskyrimas pagal Lietuvos konstituciją yra neįvykdomas dalykas. O tuo tarpu Vyriausybės sudarymas yra gyvybinis ir neatidėliotinas Lietuvos reikalas. Kviesdamas Tamstą imtis taip didelės atsakomybės dėl mūsų tautos likimo, Lietuvos tautinis komitetas yra tvirtai įsitikinęs, kad Tamsta paaukosi visas savo jėgas šiam uždaviniui, aukščiau už viską brangindamas Tėvynės laisvę ir gindamas lietuvių tautos teisę. Lietuvos tautinis komitetas linki, kad Tamstai kuo greičiausiai pavyktų atstatyti krašto turėtąją santvarką ir sujungti visus lietuvius į brolišką vienybę, vairuojant lietuvių tautą ir valstybę tokiu keliu, kuris užtikrintų visokeriopą Lietuvos gerovės klestėjimą. Lietuvos tautinis komitetas kviečia visus lietuvius padėti Tamstai, vykdant šiuos didžius uždavinius ir aukoti viską Tėvynės laisvei patikrinti ir lietuvių tautos gerovei sukurti. Berlynas, 1941 m. birželio 22 d. (pas) E. Galvanauskas Lietuvos tautinio komiteto pirmininkas
Tai žmonės, kuriais mes didžiuojamės.
Žinių radijo laidoje Girdžiu tavo nuomonę Vinokuro ginčas su Sinica.
– ziniuradijas.lt/archyvas/?search=Girdžiu+tavo+nuomonę
Свободный разговор c предпринимателем Аркадием Майофисом
– svoboda.org/a/33450151.html
– youtube.com/watch?v=W34CCn_GWgk&t=3306s
Kasparavičiaus nuomonė apie tuo įvykius kiek kitokia.
Laida: h t t p s://w w w.youtube.com/watch?v=wyWmGi2JYX4
Nuo 1 val. 29 min. kalbama apie patį prieškarį ir karo pradžią.
Praėjo 35 metai kai Lietuva laisva ir Sukilimo šitokie kertiniai Lietuvos istorinės kovos už laisvę faktai iki šiol nenušviesta, mokyklose tai jaunimas nebuvo išmokytas, tai baisus nusikaltimas prieš tautą. Kieno iš valdžios asmenų valia tai daryta ir iki šiol tęsiama, užuot ryžtingai apie tai prabilus sau ir pasauliui. Tyla. Akivaizdu, kad Tautos sukilimo de jure paskelbtas bei de facto įvykdytas valstybės atkūrimas (nesvarbu kiek laiko svetimos šalies karine jėga nesuvaržytai de facto tai gyvavo), yra tautos valios, jos kaip suvereno teisės subjekto veiksmas. Jis galiojo ir galioja laikotarpiu iki kovo 11 d., tik kad taptų valstybės aktu yra reikalinga jį patvirtinti (ratifikuoti) Seimui ir tuomet valstybei juo vadovautis diplomatiniuose santykiuose su Rusija, kitomis šalimis. Jeigu Seimas tai neatlieka, tokiu atveju manytina, kad jis nesuvokia jam rinkimuose deleguotos valstybės suvereniteto teisės arba atstovauja ne Lietuvos valstybės interesus. Tai, ką vėliau savo asmeniniame gyvenime darė Sukilime kolektyviai dalyvavę asmenys yra jų asmeninė atsakomybė, tai neturi jokios teisinės reikšmės vertinant Sukilimo (kolektyvinės institucijos) atlikto valstybės atkūrimo veiksmo teisėtumą ar teisingumą. Tai elementarios teisinės žinios. Valstybės atkūrimu kitų tautų teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo. Niekam nedraudžiama manyti, tarkim, kad jie pažeisti, tačiau tai nėra kliūtis suverenui savo aktus priimta tarptautine tvarka ratifikuoti. Kas per tuos 35 metus Laisvos Lietuvos valdžiai neleido ir šiandien neleidžia tai padaryti? “Lenkija”… Gėda!
“Naujasis Lenkijos prezidentas turi įspūdingą reikalavimą Vokietijai” delfi.lt/news/daily/world/naujasis-lenkijos-prezidentas-turi-ispudinga-reikalavima-vokietijai-120115374
Birželio sukilimas: laisvės šauksmas ar istorinė klaida? KAIP LIETUVIAI VIRTO “ŽYDŠAUDŽIŲ TAUTA”
– youtube.com/watch?v=gZ5GA8ohVYs
„Kas buvo tikrieji sukilimo organizatoriai?
Kodėl jame matoma ir nepriklausomybės viltis, ir Holokausto pradžia?
Ar įmanoma rasti istorinį balansą tarp „už“ ir „prieš“?
Atviras pokalbis apie tai, ką dažnai nutylime. Be šūkavimų, bet su argumentais.”
NESUPRANTANTIEMS: faktas – NKVD, MGB ir kitose sovietų rusų okupantų struktūrose jiems talkino daug Lietuvos žydų, jie dalyvavo Sovietų vykdomame lietuvių genocide, padėjo okupantams sudaryti lietuvių sąrašus trėmimams į Sibiro ir Kazachstano mirties konclagerius, dar daugiau, NKVD struktūrose užėmė atsakingas vadovaujančias pozicijas, kankino ir žudė lietuvius, prievarta diegė bolševizmą, tiesiogiai dalyvavo Lietuvos valstybės naikinime.
Sukilėliai kovojo su bolševikais ir jų kolaborantais, neišskirdami nei vienos tautybės. Jei represinių struktūrų sudėtyje esantys žydai gavo kulką į kaktą, tai tik kaip visi okupantai, o ne “kaip žydai”; kaip kriminaliniai karo prieš Lietuvą nusikaltėliai, o ne kaip kažkokie išskirti “žydų tautybės asmenys”, kaip bandoma įpiršti.
Tai yra dar vienas faktas, atskleidžiantis masinį žydų tautybės dalyvavimą Sovietų Rusijos vykdomoje Lietuvos okupacijoje ir lietuvių naikinime ir būtent todėl nuolatos yra bandoma sukompromituoti lietuvių tautos sukilimą, sumenkinant ir pritempiant prie nacistinės Vokietijos vykdyto holokausto, apie kurį sukilėliai neturėjo nė menkiausio supratimo. Tai du skirtingi dalykai. Holokaustą Lietuvoje vykdė nacistinės Vokietijos karinė valdžia, o ne lietuviai ar Lietuvos valstybė, kuri jau tada buvo nacių panaikinta.
Sukilimo tikslas buvo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymas, o ne žydų šaudymas, kaip bandoma apšmeižti ir sumaišyti su purvu. Šito šmeižto tikslas ir yra pavaizduoti, kad lietuviai, kaip tauta yra neįgalūs atkurti savo valstybę ir yra tik primityvūs niekšai ir kitų galingesnių valdžių nurodymų vykdytojai. Birželio sukilimas tai akivaizdžiai paneigia.
Pagarbiai DĖKOJU!
Visa esmė išguldyta. Jie ir patys ją puikiai žino. Tačiau jiems tiesa nesvarbi, jiems svarbu jų siekiamas tikslas. Priemonės, kuriomis siekia, irgi nesvarbu.