A. Kumpis. Ukrainos pamokos ir Lietuvos kariuomenės nenoras mokytis

Nepatingėjau išklausyti daugiau nei valandos trukmės Lietuvos kariuomenės vaizdo įrašą „Oro gynyba 2025 ir toliau“, kuriame Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vadas Ovidijus Pilitauskas pasakoja apie oro gynybos principus ir identifikuotas Ukrainos pamokas.

Nėra abejonės, kad vadas yra gerai susipažinęs su standartinėmis oro gynybos sistemomis, tačiau susidaro įspūdis, kad jis nėra pakankamai informuotas apie Rusijos ir Ukrainos kare kylančius iššūkius bei jų sprendimo būdus.

Lietuvos kariuomenės disponuojamos tiek vidutinio nuotolio NASAMS, tiek artimojo nuotolio RBS-70 ir GROM sistemos yra puiki ginkluotė, tačiau ji nėra skirta kovoti su šiandienos didžiausiu ZSU galvos skausmu – milžinišku skaičiumi mažų ir pigių atakos dronų. Ir su „shotgun’ais“, kaip klaidingai teigia laidos dalyviai, su jais nepakovosi.

Ukrainiečiai su įvairaus tipo bepiločiais orlaiviais (Shahed-136/Geranj-2, Lancet-3 ir FPV) kovoja diegdami daugiasluoksnę oro gynybos sistemą, paremtą tiek galingomis radioelektroninės kovos sistemomis (Bukovel-AD, Eter, Pokrova, Shatro, Enclave, Hecate), tiek kinetinio poveikio ginkluote (Gepard, Slinger, Skynex air, ZU-23).

Pastaruoju metu ypač pasiteisino dronų prieš dronus kovos metodas, kai prieš žvalgybinius bepiločius orlaivius Orlan, Zala ar SuperCam pasitelkiami su radarų sistemomis sąveikaujantys FPV dronai perėmėjai.

Tačiau dronų reikšmės neigimas ir menkinimas tarp Lietuvos aukšto rango karininkų – ne jokia naujiena, o jau beveik liguistu tampantis reiškinys. Pulkininkas leitenantas – taip pat ne išimtis iš šios taisyklės: jis bando dronams priešpastatyti artileriją, teigdamas, kad dronų efektyvumas stipriai jai nusileidžia, ir kaip pavyzdį pateikia, pasak jo, iš ukrainiečių girdėtą teiginį, jog šie mieliau renkasi penkis artilerijos sviedinius nei vieną FPV droną.

Tačiau nutylimas faktas, kad penki 155 mm sviediniai kainuoja apie 15 tūkst. eurų, o vienas FPV dronas – iki tūkstančio. Praignoruojama ir statistika, rodanti, jog šiandien apie 70 % visos priešui padaromos žalos tenka dronams.

Tačiau kai labai norisi pagrįsti savo įsivaizdavimą ar išankstinį nusistatymą, tinka ir tokie tikrovės neatitinkantys teiginiai, kaip kad „dronus dažniau matome atakuojant taikinius tik dėl to, kad jie patys turi kameras ir tai užfiksuoja“. Ir vėlgi ignoruojamas faktas, jog taikinių naikinimo momentus Ukrainoje fiksuoja 24 valandas per parą realaus laiko vaizdo transliaciją teikiantys žvalgybiniai dronai, kurie taip pat koreguoja tiek FPV dronų, tiek artilerijos, tiek net ATGM smūgius.

Visus šiuos teiginius vainikuoja abejonės, ar FPV dronais apskritai įmanoma sunaikinti tanką. Na, ką čia bepridursi.

Akivaizdu, kad inovatyvūs sprendimai Lietuvos kariuomenėje skinasi kelią labai lėtai, mat, panašu, priimtas neoficialus sprendimas laukti arba veikti tik minimaliai, tikintis, jog Rusijos ir Ukrainos kare taikomos naujovės neprigis. Tai netiesiogiai pripažįsta ir pats pulkininkas leitenantas, kaip pavyzdį pateikdamas dar vieną klaidingą teiginį – esą atsiradus per optinį kabelį valdomiems dronams, elektroninės kovos prieš dronus priemonės tapo bevertės.

Taigi, neskaitant nuolat kartojamų patikinimų, kad esame puikiai pasirengę atremti visus su oro erdvės gynyba susijusius iššūkius, pagrindinis laidoje nuskambėjęs leitmotyvas – „Nieko naujo nepamatėme (Rusijos–Ukrainos kare), ko nežinojome ar nebūtų parašyta vadovėliuose.“

Suprask: į nuo tūkstančio iki 20 tūkstančių kainuojančius dronus šaudysime nuo šimto tūkstančių iki milijono eurų kainuojančiomis raketomis arba „shotgun’ais“. Puiki strategija.
Autorius yra Ukrainoje kovojantis karys savanoris