Motiejus Kazimieras Valančius 1801.02.16 (vasario 28 d.) – 1875.05.17, pagal Julijaus kalendorių (gegužės 29 d.), Žemaičių Vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivystės sąjūdžio organizatorius, tautos sąmonės budintojas carinės okupacinės priespaudos laiku XIX amžiuje.
„Motiejus Valančius tai ne tautos žadintojas, ne naujieną jis skelbė, ne apie aušrą jis kalbėjo. Jis ramiai auklėjo visą tautą ir ramiai irgi saugojo tautos turto ir atgimimo pamatą – kalbą“, – sako Sofija Čiurlionienė. Tai tikriausia tiesa.
Įsižiūrėję į Valančiaus veikimą ir raštus, mes matome tas dvi, galima sakyti, pagrindines idėjas – liaudies dorinimą ir švietimą. Tas idėjas Valančius savo veikaluose išdėstė gražia ir be galo vaizdinga lietuvių kalba.
Valančiaus liaudies dorintojo, švietėjo ir literato darbai dideli. Jie sudarė tvirtą pamatą mūsų nepriklausomybės. Valančius stengės žemaity bei lietuvy pirmiausia išauklėti tvirtą būdą, kuris nepasiduotų svetimai įtakai. O tų įtakų būta anais laikais daug ir iš rusų, ir iš lenkų pusės.
Valančius suprato, kad, pasak dr. Martino Liuterio, „Krašto gerovė nepareina nei nuo jo pajamų apsto ar daugumo, nei nuo tvirtovių neprieinamumo, nei nuo visuomenės pastatų grožio; ji pareina tiktai nuo gausingumo jo apšviestų piliečių, žmonių išmokslintų, išlavintų ir įgavusių tvirto būdo, – čia tereikia ieškoti tikrųjų jo interesų, svarbiausios jo pajėgos ir tikro jo galingumo“.
Būsimasis vyskupas gimė 1801 m. vasario 16 dieną pagal seną Julijono kalendorių. Gimė Salantų parapijoje (dab. Kretingos raj.), Nasrėnų kaime. M. Valančius, vienas XIX a. vidurio lietuvių kultūros reprezentantų, kilęs iš Pajūrio žemaičių. Tėvai, Mykolas Valančius ir Ona Stankaitė, laisvi valstiečiai, priklausė pasiturinčiam ir šviesesniam kaimo žmonių sluoksniui.
Motiejus – ketvirtasis vaikas šeimoje, be jo šeimoje augo trys broliai – Mykolas, Juozapas, Feliksas bei dvi sesutės – Marijona su Petronėle. Be vaikystėje mirusio Juozapo, visi Valančių vaikai užaugo.
Kaip ir Motiejus, abu broliai išėjo į mokslus: vyresnysis, Mykolas, užsivilko bernardino abitą – įstojo į Kretingos vienuolyną, jaunesnysis, Feliksas, baigė Dorpato (Tartu) universitete mediciną.
Kelią į švietėjus bei rašytojus M. Valančius pradėjo Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje. Kiek pasiruošęs pas Milašaičiuose kunigavusį dėdę, irgi Motiejų Valančių, 1816 m. rudenį jis pateko į šios mokyklos antrą klasę.
Žemaičių Kalvarijos mokykla, iš pradžių keturklasė, o nuo 1818 m. iki uždarymo1836 m. – šešiaklasė, buvo viena iš geresnių, labiausiai lankomų vidurinių Lietuvos mokyklų, nors Kražių gimnazijai ji neprilygo. Žemaičių Kalvarijoje mokslus M. Valančius baigė 1821 m. ir po metų įstojo į Varnių kunigų seminariją.
Po metų išsiųstas tęsti mokslų į Vilniaus vyriausiąją seminariją, kurią baigė 1828 m. Tų pačių metų pavasarį įšventintas kunigu ir gavęs teologijos magistro laipsnį, nuo rudens M. Valančius buvo paskirtas Mozyriaus apskrities mokyklos kapelionu bei tikybos mokytoju.
Šiame Baltarusijos miestelyje jis išgyveno šešerius metus, kol 1834 m. buvo perkeltas į Kražius, kur be tokių pačių pareigų gavo ir tvarkyti biblioteką. Dirbdamas Kražiuose, M. Valančius pradėjo savo kūrybinę biografiją.
Nors XIX a. lietuvių tautinis sąjūdis prieš spaudos uždraudimą dar tebuvo užuomazgoje, tačiau jau ir tuo laiku Lietuvos visuomenėje iškilo daug ryškių asmenybių, uždėjusių tam tikrą antspaudą visam mūsų XIX a. gyvenimui. Gana čia prisiminti vysk. J. A. Giedraitį, D. Pošką, A. Strazdą, S. Valiūną, S. Stanevičių, S. Daukantą, L. Ivinskį, J. A. Pabrėžą, M. Akelaitį, J. S. Dovydaitį ir kai kuriuos kitus.
Betgi juos visus nustelbia vyskupas Valančius, ypač dėl to, kad jo veikla nesiribojo vien literatūriniu darbu, kaip daugumos anų, bet prasiskverbdavo į visas Lietuvos viešojo gyvenimo sritis. Nors pats jis, paėmęs Žemaičių vyskupijos sostą, ir mėgino savo veiklą aprėžti vien bažnytiniu-tikybiniu darbu, vienok dėl tų politinių aplinkybių, kuriomis jam teko gyventi ir dirbti, jis nuolatos susidurdavo ir su kitomis Lietuvos gyvenimo sritimis. Visose jose jisai savarankiškai pasireiškė ir tuo būdu visai Lietuvos XIX a. istorijai uždėjo savo, valančinį antspaudą.
Tuo laiku neturėjome kito asmens, kurį galėtume greta jo pastatyti. Ir ne tik XIX a. bet ir XVII-XVIII a. sunku būtų surasti tokią asmenybę.
1840 m. būsimasis vyskupas, darbuodamasis Kražiuose, gavo kvietimą persikelti į Vilnių dėstyti dvasinėje akademijoje (buvusioje vyr. seminarijoje) pastoracinę teologiją bei šventraščio archeologiją.
Čia dirbdamas įgijo teologijos daktaro laipsnį, kuris buvo suteiktas be egzaminų ir disertacijos, kaip pasižymėjusiam geru dėstymu ir dideliu teologijos išmanymu.
1842 m. rudenį Vilniaus dvasinė akademija buvo iškelta į Peterburgą. Peterburge sutiko nemažai bendraminčių: istoriką Simoną Daukantą, kanauninką Joną Krizostomą Gintilą, Antaną Gabonskį, Lindzevičių bei daug kitų.
Artimiausiu žmogumi akademijoje tapo jos rektorius Ignotas Holovinskis (1807–1855), kuriam tarpininkaujant vėliau M. Valančius tapo vyskupu.
1843 m. gruodžio 15 d. Rusijos caras Nikolajus I M. Valančių apdovanojo ant krūtinės nešiojamu aukso kryžiumi.
1845 m. sausį M. Valančius susirgo ir gegužės viduryje grįžo į Žemaitiją. I. Holovinskiui rekomendavus, buvo paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi.
Būsimasis vyskupas, dirbdamas seminarijoje, puoselėjo užguitą lietuvišką dvasią. Jo pastangomis seminarijoje buvo leista rašyti ir sakyti pamokslus žemaitiškai. Jis parengė Konstantino Sirvydo (1578–1631) lietuviškų pamokslų „Punktai sakymų“ naują laidą, parašė ir 1848 m. išspausdino istorinį dviejų tomų veikalą ,,Žemaičių vyskupystė“.
1838 m. mirus žemaičių vyskupui J. A. Giedraičiui, vyskupija 12 metų buvo be vyskupo.
Valančius vyskupu buvo konsekruotas 1850 m. vasario 24 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Peterburge. Į Varnius grįžo 1850 m. balandžio 5 d. Tą dieną įvyko jo ingresas.
M. Valančius gavo beveik du kartus didesnę vyskupiją, negu buvo anksčiau. Iš viso vyskupijoje buvo 93 parapijos. Vyskupija tuo metu turėjo apie milijoną tikinčiųjų ir 700 kunigų. Tai buvo didžiausia katalikų vyskupija Rusijoje.
M. Valančius, norėdamas geriau susipažinti su padėtimi vietoje, pradėjo lankyti parapijas, pirmiausia naujai paskirtas. 1850 m. rugpjūčio pabaigoje išleido pirmąjį ganytojišką laišką lietuvių ir lenkų kalbomis.
Kaip minėta, tuo laiku kaimo gyventojus, ypač dvarui priklausančius žmones – baudžiauninkus, gaubė beteisiškumas, tamsumas, girtuoklystė. Kiekviename dvare buvo po keletą karčemų. Visa Rusija buvo nusėta karčemomis. Jokių draugijų, organizacijų nebuvo. Niekas sodiečio lietuvio dorovine gerove nesirūpino.
M. Valančius, matydamas tokią sodiečių būseną, aštuntais savo vyskupavimo metais įsitraukė į Ignoto Štacho ir Augustino Kybarto pradėtą kovą prieš girtavimą. Jis diplomatiškai, vengdamas susilaukti iš valdžios nemalonumų, teigė, kad kova su girtavimu prasidėjo gaivališkai, pačių piliečių iniciatyva.
Buvo sukurta versija, kad blaivybės idėjos persimetė iš Lenkijos. Taip M. Valančius 1858 m. birželį, vizituodamas parapijas Palėvenėje, keliasdešimt parapijiečių įrašė į blaivybės broliją.
M. Valančius, sumanęs paskelbti kovą girtavimui, veikė planingai. Jis blaivybės literatūrai rengti sekretoriumi pakvietė kunigą Juozapą Silvestrą Dovydaitį (1826–1883), Akmenės kleboną Kaliksą Kasakauskį, žemaičių kunigų seminarijos klieriką, vėliau Peterburgo dvasinės akademijos alumną Antaną Baranauską (1835–1902).
1858 m. rugpjūčio 24 d. M. Valančius aprobavo spaudai rankraštį „Apej brostwą blaiwistės arba nusiturieima“. 1858 m. rugsėjo 4 d. leidimą spausdinti davė Vilniaus cenzūros komiteto cenzorius Pavelas Kukolnikas. Rankraštį atspausdino Juozapo Zavadsko (1781–1838) spaustuvė Vilniuje.
V. Merkys knygoje „Motiejus Valančius“ rašo: „…leidinys „Apej brostwą blaiwistės arba nusiturieima“ <…> išspausdintas 10 000 egz. tiražu, iš jų lapkričio 23 d. 2500 egz. spaustuvė jau išsiuntė M. Valančiui. Likęs tiražas sulaikytas ir saugomas cenzūros komitete.“ Kitais šaltiniais, buvo išspausdinta 40 000 egz.
Ši knygutė buvo 16 puslapių, 8 skyrių. Ir padarė milžinišką įtaką.
Taip pat vyskupas M. Valančius 1858 m. kovo 14 d. ganytojišku laišku kreipėsi į dvarininkus, kviesdamas palaikyti jo kilnų darbą. Vysk. M. Valančius blaivybės klausimais parašė 17 laiškų (tiek surasta), iš jų: 5 – kunigams, 2 – dvarininkams, 5 – vyskupijos tikintiesiems, 4 – atskiroms parapijoms ir 1 testamentinį. M. Valančius per 25 vyskupavimo metus parašė 30 ganytojiškų laiškų, t. y. daugiau, negu iki jo buvę vyskupai. Laiškus surinko ir išanalizavo J. Tumas-Vaižgantas (1869–1933).
M. Valančius pirmasis ganytojiškus laiškus pradėjo rašyti lietuviškai. Lenkų kalba rašė dvarininkams, o su valdžios atstovais susirašinėjo rusų kalba.
Blaivybė nepaprastai greit paplito po visą Lietuvą, apimdama Kauno ir Vilniaus gubernijas. Ji veržėsi vis toliau, pasiekdama Pavolgio, Pauralės, Vidurio Rusijos gubernijas ir tapo didžiuliu blaivystės sąjūdžiu. Masiškai užsidarinėjo karčemos.
Tačiau dėl 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia 1864 m. balandžio 18 d. M. Muravjovo aplinkraščiu blaivybės brolijų veiklą uždraudė. Tais pačiais metais, nutraukus vyskupo M. Valančiaus parapijų vizitaciją, jam įsakyta persikelti į Kauną.
Per penkerius metus Vyskupas Motiejus Valančius blaivindamas Tautą pasiekė reikšmingą pergalę.
Politikos filosofas Alvydas Jokubaitis Motiejui Valančiui netgi priskiria naujos politinės gyvenimo formos sukūrimą. Jo valdyta Žemaičių vyskupija turi būti suvokiama kaip Lietuvos politinės istorijos dalis. M. Valančiaus valdyta Žemaitijos vyskupija suvaidino tarpinę grandį tarp Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės ir lietuvių tautinio sąjūdžio, iš kurio po kiek laiko susiformavo tautinė Lietuvos valstybė.
Mirė Vyskupas M. Valančius Kaune 1875 gegužės 17 d., o pagal naująjį kalendorių gegužės 29 d., nuo cukraligės.
Šiais metais nuo Vyskupo mirties sueina apvali data – 150 metų. Kitais, 2026-aisiais, Vyskupo gimimo 225 m. Tai šia intencija pavyko prisibelsti iki Seimo narių 2020–24 m. kadencijos, kad 2026 metus paskelbtų Vyskupo M. Valančiaus metais.
2023 m. gruodžio 19 d. Seimas apsisprendė dėl 2026-ųjų atmintinų metų paskelbimo. Greta prieš kelerius metus paskelbtų Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metų Seimas nusprendė 2026-uosius taip pat paskelbti Lietuvos radijo bei Lietuvos Helsinkio grupės metais. Už tai numatantį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIVP-3388(2) vieningai balsavo 85 Seimo nariai.
Priimtu nutarimu siekiama pažymėti Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus 225-ąsias gimimo metines, Lietuvos radijo 100-metį ir Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimo 50-ąsias metines.
Seimo nutarime pabrėžiama, kad Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Kazimieras Valančius yra viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybių, įnešusių reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo raidą, švietimo ir kultūros puoselėjimą.
Šaltinių ir literatūros sąrašas:
1. Vysk. Valančiaus, Paaugusių žmonių knygelė, Vairo leidinys, Kaunas, 1930.(1).
2. Motiejus Valančius. Raštai I, Vilnius, Vaga, 1972.
3. Vaclovas Biržiška. Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai, Aidų leidinys, Brooklynas, 1952.
4. Jonas Kačerauskas. Blaivybė Lietuvoje Istorija ir Dabartis, Diemedžio l. Vilnius, 2013.
5. Vytautas Merkys. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, Vilnius: Mintis, 1999.
6. Problemos. Alvydas Jokubaitis. Motiejaus Valančiaus veikla politikos filosofijos požiūriu.
Autorius yra Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio vadovas
Už nuopelnus Lietuvai greta kunigaikščio bajoro senojo baltų tikėjimo atkūrėjo Jono G. Beržanskio – Klausučio atvaizdo knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 90 p. yra įdėtas ir žemaičių vyskupo profesoriaus Motiejaus Valančiaus nuotrauka – garbė mūsų tautos dorovės ugdytojams amžina.