Skubėjimas, skirtingos dienotvarkės ir ekranai – pagrindinės priežastys, kurios lėtai, bet užtikrintai ardo ryšį šeimoje ir kiekvieną panardina į savo pasaulį ir savas problemas.
Daugybėje šeimų nebeliko bendrų pietų ar vakarienių, o prie stalo susėdama nebent per šventes. Vis dėlto, kaip pastebi psichologė, būtent bendri valgiai gali tapti paprasta, bet labai galinga priemone kovojant su susvetimėjimu ir atkuriant ryšį tarp šeimos narių.
Prie bendro stalo – tik kūnai, bet ne žmonės
Pasak psichologės Guodos Romaitės, tikriausiai kiekvienoje šeimoje esama įvairių priežasčių, dėl kurių vis rečiau susėdama pavalgyti kartu, tačiau bene dažniausia problema – laiko trūkumas ir skirtingas šeimos narių laiko planavimas ar dienos užimtumas.
Taip pat labai svarbus bruožas – intensyvus technologijų naudojimas, kuris ne tik atima gyvo kontakto ar bendravimo laiką, bet ir skatina žmonių atsiskyrimą bei vienišumą.
„Jeigu stebėtume restoranuose valgančias šeimas, gana dažnai pamatytume, kad tiek tėvai, tiek šalia sėdintys vaikai įnirtingai naršo socialiniuose tinkluose, tvarko darbo reikalus ar žaidžia žaidimus.
Šeima tarsi sėdi kartu, prie vieno stalo, galbūt net valgo, tačiau ar tikrai nesijaučia vieniši? Gal čia ir dingsta valgymo kartu prasmė ir nejučia visi tiesiog valgo atskirai, savo erdvėse“, – pastebi psichologė.
Tokios akimirkos, kai nėra nei pokalbių, nei akių kontakto, nei bendros patirties, pasak G. Romaitės, sąlygoja nutolimą, kuris ilgainiui gali tapti nuolatiniu santykių fonu.
Bendri valgiai – daugiau nei maistas
Anot G. Romaitės, valgymas šeimoje nuo seno turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Tai buvo socialinis reiškinys, apeiga, kurioje svarbus ne tik maistas, bet ir bendravimas, jausminio ryšio palaikymas, vertybių, moralinių normų perdavimas.
„Jeigu kalbėtume apie vaikus, augančius šeimoje, kurioje visi yra atsiriboję vienas nuo kito ir stokoja bendravimo, dažnu atveju galėtume stebėti vaikų vienišumą bei nesaugumą.
Tiek vienišumas, tiek nesaugumas, atsiradęs vaiko artimiausioje aplinkoje, gali sukelti sunkumus kuriant santykius mokykloje su suaugusiais ar su bendraamžiais. Atsiradus šiems sunkumams, neretai vaikai pradeda jausti nerimą, nes paprasčiausiai nežino, kaip kurti naują santykį, bijo nesulaukti atsako ir dėmesio, kurio negauna šeimoje“, – teigia psichologė.
Ji priduria, jog gali pasitaikyti atvejų, kai vaikai pradeda maištauti, netinkamai elgtis – vien tam, kad suaugusieji šeimos nariai pagaliau atkreiptų į juos dėmesį, leistų laiką kartu, ar valgytų visi prie bendro stalo.
Pasak psichologės, šias įžvalgas patvirtina ir tyrimai – reguliarus šeimos valgymas kartu yra naudingas tiek vaikams, tiek tėvams.
Valgymas kartu turi teigiamą poveikį vaiko vystymuisi, yra susijęs su mažesniu piktnaudžiavimu psichoaktyviomis medžiagomis, taip pat – mažina depresijos ir valgymo sutrikimų pavojų, vaikai pasižymi aukštesniu savęs vertinimu ir geresniais akademiniais pasiekimais. Pabrėžiamas ir stipresnis šeimos ryšys, nes bendravimas prie stalo skatina atvirumą, pasitikėjimą.
Nuo šaknų – iki šių dienų stalo
Nors šiuolaikinis gyvenimo tempas diktuoja savas taisykles, papročiai gali atgimti naujais būdais. Vienas jų – duona. Šis kasdienis, bet prasmingas gaminys gali tapti ne tik stalo dalimi, bet ir simboliniu jungikliu tarp kartų, vertybių ir šiuolaikinio gyvenimo būdo.
Tamsi ruginė duona nuo seno yra lietuviško identiteto dalis. Ji siejama su pagarba, dosnumu, net šventumu – duona būdavo laiminama, ja atsisveikinama, palydima į keliones.
„Ji ir dabar simbolizuoja kartų susijungimą, vertybes, pagarbą jos gaminimo procesui. Šiuolaikiniame greitame pasaulyje duona padeda nepamiršti savo šaknų.
Tamsi duona su rugiais valgoma lėčiau, yra sotesnė, turinti daugiau išraiškingo skonio. Tai – tarsi priešprieša greito maisto kultūrai. Tokios rūšies duona vis dažniau atgimsta naujais pavidalais, skoniais, tampa naujų papročių priežastimi“, – sako „Fazer Lietuva“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Eglė Kašėtė.
Duona – priežastis susėsti kartu
Kaip pastebi pašnekovė, tamsi ruginė duona pasižymi ne tik sodriu skoniu, bet ir jausmų užtaisu. Jos kvapas, aromatas ir tekstūra daugeliui primena vaikystę, šventes ar paprastus šeimos rytus.
„Mūsų duona jau daug metų yra vežama kaip lauktuvės svetur gyvenantiems artimiesiems. Ji geba greitai sugrąžinti į vaikystės prisiminimus.
Kitose šalyse daug gilesni kvietinių duonos gaminių papročiai, todėl tokios duonos skonis būna pasiilgtas ir dar labiau vertinamas. Duona yra tarsi tiltas, jungiantis su namais, šaknimis“, – apie BOČIŲ duonos vartojimo įpročius pasakojo E. Kašėtė.
Ji priduria, jog tradicinė duona taip pat įgauna naujų pavidalų, formų, o nauji gaminiai šioje kategorijoje kuriami atsižvelgiant į norą gyventi sveikiau: vartoti mažiau pridėtinio cukraus, su kasdiene mityba gauti daugiau skaidulinių medžiagų.
Psichologė G. Romaitė pabrėžia, kad šeimos ryšys stiprėja ne per vieną vakarienę – tai ilgalaikis procesas, kurį būtina puoselėti sąmoningai. Ji siūlo bent kelis kartus per savaitę rengti bendrus valgymus – ne kaip formalų susėdimą, o kaip apeigą.
„Valgymas kartu turėtų būti ne tik kasdienė veikla, bet ir savotiška šeimos apeiga – paprotys, kuriame svarbiausia yra buvimas kartu. Tai neapsiriboja vien maisto vartojimu – tai laikas bendravimui, dalijimuisi dienos įspūdžiais, o kartais – ir tylos akimirkomis, kurios išreiškia tarpusavio supratimą bei artumą“, – sako G. Romaitė.
