Gegužės 24 d., Kauno Santakos parke, vyks sumanymo „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namų rengiamo Upės ir Žemės meno plenero darbų pristatymas. Jame bus galima ne tik susipažinti su ką tik sukurtais žemės meno kūriniais, bet ir susitikti su jų autoriais bei dalyvauti kūrybiniuose užsiėmimuose. Visi renginiai yra nemokami.
Sumanymas „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namų rengiamas Upės ir Žemės meno pleneras ragina permąstyti miesto ir gamtos santykį.
Šiomis dienomis žingsniuodami Kauno Santakos parke akylesni praeiviai stabteli ir smalsiai stebi: čia, tarp vėjo gūsių ir tekančios upės atspindžių, dirba keturi menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos.
Jie kuria tai, kas netrukus taps organišku ir natūraliai kintančiu ženklu miesto kraštovaizdyje – žemės meno kūrinius.
Sumanymas „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namų rengiamas Upės ir Žemės meno pleneras ragina permąstyti miesto ir gamtos santykį, o gegužės 24 d. pakvies į darbų pristatymą, kur bus galima ne tik susipažinti su ką tik sukurtais žemės meno kūriniais, bet ir susitikti su jų autoriais bei dalyvauti kūrybiniuose užsiėmimuose. Visi renginiai yra nemokami.
„Pleneras rengiamas jau antrą kartą. Pernai jis vyko skirtingose upės pakrantėse, tačiau menininkai tada turėjo mažiau galimybių tarpusavyje bendrauti.
Šiemet norėjosi, kad visi kurtų vienoje vietoje – kad tarp kūrėjų ir jų kūrinių užsimegztų dialogas, natūralus ryšys. Todėl išsirinkome Santakos parko pakrantes – tiek dėl to, kad čia susitinka dvi didžiausios Lietuvos upės, tiek dėl šią vietą itin pamėgusių kauniečių ir miesto svečių“, – sako plenero kuratorė Romena Puikytė.
Teminius rėmus brėžė ne plenero rengėjai, bet pati jo vieta: „Plenerą pristatėme per „Švęskime upę!“ renginio prizmę, tad natūralu, kad kūriniai turėjo atliepti vietos kontekstą – būti susiję su upe, vandeniu, vietos istorijomis.
Bet menininkams palikome daug laisvės – kiekvienas galėjo ieškoti savos sąsajos, pasirinkti medžiagas, formas ir prasmes. Todėl visi keturi darbai – labai skirtingi, tačiau visi jie kalba apie čia ir dabar buvimą, atvirą stebėjimo procesą: šviesos žaismę, vėjo patyrimą, vandens judėjimą“.
Lina Jonikė: „Upė – tai grįžimas į save “
Viena žymiausių šiuolaikinės tekstilės kūrėjų Lietuvoje Lina Jonikė prisipažįsta, kad šio plenero temos jai – itin artimos. Kaune gimusi ir užaugusi menininkė sako, kad pagalvojus apie Lietuvą, akyse pirmiausia sumirguliuoja mėlyna Nemuno linija, o kur bevažiuodama, visada renkasi, kad ir ilgesnį, bet šalia upės esantį kelią.
Jos kuriamas žemės meno kūrinys – „Karūna“: „Vaikščiojau Nemuno pakrante ir stebėjau žmones. Juos, kaip ir mane, traukia paslaptinga nusiraminimo aura šioje vietoje.
O tos ypatingos auros kūrėjas – vanduo. Nors Santakoje susitinka dvi upės, bet šiais metais karūną noriu uždėti Nemunui. Visi vaikščiotojai galės ją „pasimatuoti“ – į kūrinį bus galima užeiti, o viduje sutiksite Nemuno palydovą – Vėją. Karūna taps intymia erdve arba paslaptinga pasimatymų vieta.“
Kristapas Priedis (Kristaps Priede): „Tėkmė yra kvietimas sulėtėti“
Latvių menininko K. Priedžio kūrinys „Tėkmė“ – iš nendrių supintas labirintas, kviečiantis lankytoją į vaizdiškai ir akustiškai jautrią patirtį.
„Kūrybinio proceso pradžioje pirmasis impulsas atėjo per tylą ir vėjo ošimą nendrynuose – tylus kvietimas klausytis, o ne kalbėti. Nors konkrečioje kūrinio vietoje nendrės neauga, bet jų esama visai netoliese, tad nendrynų šnabždesys tapo vienas svarbiausių įkvėpimų. Augalų judesiai, jų santykis su tekančiu vandeniu turi meditatyvų pobūdį – lengvą, bet giliai veikiantį.
Taip gimė sumanymas kūrinio, kuris ne šiaip būtų „padėtas“ aplinkoje, bet kvėpuotų kartu su ja – vėju, šviesa, garsu. Mano sumanymas „Tėkmė“ kviečia lankytojus įeiti ir, galbūt, susitikti su pačiais savimi.
Pastebėjau, kad šią vietą žmonės dažnai renkasi vakarais, per saulėlydį, vieni. Jie tiesiog sėdi, žiūri į vandenį, mąsto. Vadinasi, ši vieta jiems jau turi savo reikšmę, o mano tikslas buvo ją dar sustiprinti – sukurti tylų, bet jautrų meno kūrinį, kuris įsiklauso į aplinką“, – pasakoja latvių menininkas, kurio tarpdisciplininė kūryba apima tapybą, skulptūrą, fotografiją, išmanius kūrinius ir pasirodymus.
Viktorija Teletiena (Viktoriia Teletien): „Tvarka ir chaosas gamtoje yra neatsiejamai susiję“
Ukrainos menininkė V. Teletiena į Kauną taip pat atvyko jau turėdama kūrybinį sumanymą, bet vietos patirtis ją įkvėpė naujai: „Viena įsimintiniausių akimirkų buvo plaukimas baidarėmis Kaune.
Turėjau galimybę įsižiūrėti į krantus iš upės perspektyvos: kokie augalai čia auga, kokie paukščiai pasirodo, kokia atmosfera gaubia šį kraštovaizdį. Tai leido patirti vietą ne iš tolo, ne žemėlapyje, bet iš vidaus. Žemė, vanduo, augalai, laiko ritmas – visi šie dalykai tampa lygiateisiais bendraautoriais, formuojančiais kūrinį“, – apie kūrybinį procesą pasakoja V. Teletiena.
Jos kūrinys „Rubiko kubas“ balansuoja tarp gamtos ir logikos, tarp organikos ir žmogaus poreikio sisteminti. „Tai ne galvosūkis, kurį reikia išspręsti. Tai procesas, kurį reikia stebėti. Norėjau sukurti kažką kintančio – tokį kūrinį, kuris po pastatymo toliau augtų, reaguotų į aplinką ir gyventų savarankiškai, lyg natūrali gyvo miesto kūno dalis“, – sako ji.
Veronika Žvirblė: „Mano kūrinys žvelgia į dangų“
Aplinkos dizainerė Veronika Žvirblė plenerą mato kaip būseną – galimybę sugrįžti į save per gamtą. „Upė teka ne tik žemės paviršiumi, bet ir per kiekvieno žmogaus esybę.
O ši vieta – Santaka – yra ypatinga ir šventa, kadangi čia susitinka dvi galingos upės – gyvybės arterijos. Tad žvilgsnis natūraliai krypsta į dangų, į saulę, į saulėtekį ir saulėlydį. Mano kūrinys toks ir yra – skirtas tiems, kurie nori pakilti virš kasdienybės“, – sako kūrėja.
Jos kūrinys „Į saulę“ – tai spalvoti „sparnai“, atsigręžę į rytus ir vakarus: Veronika kviečia patirti meditatyvų buvimą, o jos kūrinys tampa tarpininku tarp žmogaus ir šviesos, tarp miesto ritmo ir gamtos srovės.
Žemės menas mieste
Pasak Romenos Puikytės, žemės menas tampa vis svarbesnis – ne tik dėl ekologinių temų, bet ir dėl to, kad kviečia pabūti kitaip. „Šis pleneras – viena pirmųjų stiprių žemės meno manifestacijų Kauno centre. Tokie sumanymai padeda miestui įkvėpti kitaip – ne vien per architektūrą ar ryškius ekranus, bet per tylą, augalus, dangaus šviesą“, – sako ji.
Upės ir Žemės meno pleneras yra tarptautinio sumanymo „CreArt 3.0“ programos „Kūrybiškumo mėnuo“ dalis. Gegužės 24 d., šeštadienį, „Švęskime upę!“ šventės metu, Kauno gyventojai ir svečiai kviečiami į specialų plenero pristatymą.
Čia bus galima
Susipažinti su visais keturiais žemės meno kūriniais;
pabendrauti su jų autoriais;
sudalyvauti kūrybiniuose užsiėmimuose;
ir tiesiog pabūti bei patirti gamtą ir Santaką kitaip – menininkų akimis.
Sumanymas „Švęskime upę!“ ir Kauno menininkų namai kviečia miesto gyventojus atsigręžti į mieste tekančias didžiąsias Lietuvos upes, per kūrybą ir meno reiškinius atrasti jas naujai, drauge ieškoti prie upių įsikūrusių vietos bendruomenių savasties ženklų bei raiškų.
Renginio „Švęskime upę“ metu tai padaryti bus galima irkluojant Nemunu, minant dviračiais pakrantėmis ar žygiuojant pėsčiomis. Pakrančių stotelėse įsikurs kultūrinės salos, čia vyks nemokamos meninės, kūrybinės, sporto, bendruomeninės veiklos. Renginys yra atviras visiems.
