Gegužės 14 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje Prezidentūroje, valstybės atkūrimo pradžioje vos netapusioje Lietuvos monarcho rezidencija, karo istorikas, profesoriaus, Seimo narys Valdas Rakutis ir žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė pristatys savo naują knygą „Nenugalimos karūnos“.
Knyga puikiai papildo prieš keletą metų leidyklos „Alma littera“ išleistą bestselerį „Prieš panyrant į sutemas“. Autorių tandemas šįkart pasakoja apie tai, kas XVIII amžiuje dėjosi už Abiejų Tautų Respublikos sienų.
Savo rankose valdžią sutelkę Europos valdovai tada ne tik leido pinigus beprotiškai asmeninei ištaigai, bet ir vykdė įvairias valstybės reformas, dėjusias pagrindus pramonės perversmui.
Šviesiausi Lietuvos protai, suprasdami, kad mūsų valstybė patiria nuopuolį, aktyviai dairėsi aplink ir diskutavo, kurios sėkmingos valstybės modelį galima būtų pasiskolinti. Vieni žavėjosi Prūsija, kiti siūlė sekti jūrinėmis valstybėmis, dar kitiems darė įspūdį Saksonija ar Prancūzija.
Šioje knygoje skaitytojas turės progą pasijusti kaip 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucijos rengėjai, kuriantys Abiejų Tautų Respublikos reformų sumanymus. Kuri absoliutinės monarchijos valstybė jums būtų padariusi didžiausią įspūdį? Ir kurios reformų patirtis galėjo labiausiai praversti Lietuvai?
Absoliutinės monarchijos epocha – tai visų pirma valdingi karaliai. Šioje knygoje jie savo poelgiais, jau tapusiais istorija, stebina, stulbina, žavi, piktina.
Kurios valstybės karalius iš taupumo uždraudė laidoti mirusiuosius karstuose, esą jiems pagaminti tik švaistoma mediena? Kuris karalius parėmė pirmosios enciklopedijos leidybą? Kurio karaliaus, praminto Šiaurės liūtu, didžiausi priešai buvo danai ir lietuviai?
Kuris Lietuvos kunigaikštis savo valdose mėgino kurti karalystę, panašią į Prūsiją? Kurios valstybės valdovas, kerštaudamas jo nepalaikančioms senosioms giminėms, prievarta užkabindavo gerbiamam žmogui ant kaklo medalį su užrašu: „Girtuoklis“ ir tas privalėdavo jį nešioti?
Žinios parengtos pagal leidyklos „Alma littera“ pranešimą
Renginys viešas, gali būti filmuojama ir fotografuojama. Dalyvaudami renginyje sutinkate būti matomi renginio nuotraukose, vaizdo įrašuose ir esate informuoti, kad šios nuotraukos, vaizdo įrašai gali būti skelbiami viešai.
,,Šioje knygoje skaitytojas turės progą pasijusti kaip 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucijos rengėjai, kuriantys Abiejų Tautų Respublikos reformų sumanymus. ”
Sąvoka ,,Abiejų Tautų Respublika” maskuoja tą faktą, kad Lietuva buvo pavaldi Lenkijai (karūnai) ir dar liūdnesnį – kad 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucija naikino net ir tą dalinį savarankiškumą. Pripažindami Gegužės 3-iosios konstituciją, turim pripažinti ir Pilsudskio-Želigovskio invaziją ir tebesitęsiančią Lietuvos žemių okupaciją.
“Rzeczpospolita obojga” verstina “tarpusavė respublika”, tokiu atveju pavadinimo “Rzeczpospolita obojga narodow” prasmė yra ne “Abiejų Tautų Respublika”, kaip Lietuvos politikai su “istorikais” yra pasidarę sau palankiau valstybiškumo prasme skambančiu pavadinimu, o “Tautų Tarpusavė Respublika”. Tokiu atveju pilnas Lenkijos valstybės pavadinimas buvo Lenkijos karalystės Tautų Tarpusavė Respublika. Tai atitiko faktinę padėtį Lenkijoje ir jos strateginį siekį būti viena tauta, nes tuo metu jos karalystėje buvo ne dvi, o 5-6 tautos. Taigi tuo klaidingai verstu “Abiejų Tautų Respublika” pavadinimu save mulkinamės iki šiol. Gi Lietuvos vardas, taigi ir jos autonomiškas savarankiškumas dar buvęs LDK pavadinime, buvo išbrauktas jau po Liublino unijos.
Oficialus Lenkijos pavadinimas iš pradžių buvo Lenkijos karalystė, o po Liublino- Lenkijos respublika (Rzeczpospolita Polska). Valstybės pavadinimas Rzecząpospolitą Obojga Narodów buvo naudojamas, bet, mano nuomone, kaip pagalbinis. Tarkim, senuosiuose žemėlapiuose tokio pavadinimo neteko matyti.
obojga = abiejų
,,Abiejų” – ir ką. Lietuva – kunigaikštystė, pavaldi Lenkijos Karaliui. Karalius pasakė, kad Prūsija pereina Lenkijai ar kad Ukraina turi pereiti iš LDK į Lenkijos sudėtį ir taškas.
Tai tik gramatika, to žodžio vardininkas ir kilmininkas… Na, o kad gražiais pavadinimais dangstomi ne tik negražūs, bet ir grobuoniški siekiai – juk Lietuvai ne naujiena su tuo susidurti? 🙁
“Obojga” – lenkiškai galėjo reikšti dviejų, trijų, keturių ir t.t., žodžiu – “tarpusavė, vienoda”. “Respublika” yra viešų bendro gyvenimo santykių, politinio gyvenimo forma.
Gal ir galėjo, bet nereiškė: seimai buvo du (o karalius – vienas).
Tai kad po Liublino Seimas tapo vienas.
Ačiū už pataisymą. Bet šioks toks Lietuvos savarankiškumas liko iki padalijimų: ,,Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko atskiras iždas, kariuomenė, atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir valstybine organizacija bei teise – Lietuvos statutu, pavietų teismais ir aukščiausiuoju teismu – Lietuvos Vyriausiuoju Tribunolu”. Taigi tos dalys, nors ir nelygios, buvo tik dvi.
Bet esant vienam Seimui tie valstybiškumai – ne suverenūs, o tik autonomiški (savivaldiški).
Lietuvos – taip, o Lenkijos, turint gyventojų persvarą ir karalių savo pusėje, ne. Dėl to ir buvo įmanomas Gegužės Trečiosios konstitucijos priėmimas.
Imperinei Lenkijai einant į prapultį, Gegužės 3-osios konstitucija – tai testamentas būsimoms kartoms, turėjęs patvirtinanti ateityje teisinį faktą, kad Lietuva – tai ta pati Lenkija. Taigi net ir žlungant ta konstitucija Lenkijos siekta, kad tai įvyktų su užnerta Lietuvai lenkiška kilpa ant kaklo…