Pirma dalis čia. Antra dalis čia. Trečia dalis čia.
Desovietizacijos pradžia
(T r e č i o j i i š v a d a) Sovietizmas nėra kokia vienareikšmė politinė sistema. Jis Lietuvai reiškė tam tikrą visuomeninę sanklodą ir tam tikrą istorinį laikotarpį. Lietuvą jis pirmiausiai užgriuvo brutalia okupacija, per kurią atsiskleidė ne tik jos totalitarinis turinys su klasinės neapykantos bei agresyvios klasių kovos ideologija. Bet baisiausia buvo KGB sistema su jos represiniais persekiojimais: tardymais, verbavimais, įskundinėjimais, kalėjimais ir tremtinių stovyklomis (gulagais). Jeigu Seimas tikrai norėjo sukurti įstatymą, užkertantį kelius realiam autoritarizmui ir totalitarizmui plisti, taip ir reikėjo jį pavadinti.
O jeigu pasirenkamas sovietinis laikotarpis, tai čia vėl turėtų būti aiškiai pasakyta, kaip tas sovietizmas yra susijęs su autoritarizmu ir totalitarizmu. Kalbėdami apie sovietizmą kaip istorinį laikotarpį, jokiu būdu negalime iš akių išleisti gana ryškios evoliucijos bei gerai įsimintų permainų, kurios žadino žmonių lūkesčius, viltis ir iliuzijas. Jas geriausiai žino žmonės, patys tais laikais gyvenę ir savo kailiu išmėginę, ką jos reiškė.
Nors sovietizmas išliko autoritarinis nuo pradžios iki pabaigos, bet žymiai keitėsi jo politika ir represinės priemonės. Vieni aštrino klasių kovą, planingai naikino tautas ir daugiausia Lietuvai nusipelniusias asmenybes, kiti mėgino kurti socializmą „su žmogišku veidu“. Ryškiausiai tuos pasikeitimus ženklino generalinių sekretorių pavardės: stalinizmas, chruščiovizmas, brežnevizmas ir M. Gorbačiovo „perestroika“, paskelbusi aniems laikams visiškai neįsivaizduojamą dalyką – cenzūros panaikinimą. Tuo jis atvėrė tautų išsivadavimo galimybę, kuria įstengė pasinaudoti tik Baltijos šalys.
Svarbu suprasti, kad tai buvo pirmas, masinis ir didžia dalimi spontaniškas desovietizacijos etapas. Šalį desovietizavo labai įvairios permainos: vieši debatai, peržengę profesinių interesų vienijamus susibūrimus, iš jų kilęs Sąjūdis bei jo organizuoti mitingai, sąjūdinė spauda kartu su visomis kitomis komunikacijos priemonėmis, atgaivintas parlamentarizmas, KGB archyvų atvėrimas, bažnyčios išsilaisvinimas, revoliucingas paminklų nuvertimas, kruvinos aukos, sovietinės kariuomenės išvedimas ir pan.
Daugumai Lietuvos žmonių šie procesai leido patirti tautos išsilaisvinimo džiugesį, išgyventi savos, nepriklausomos valstybės prisikėlimo jausmus. Nors šioje daugumoje ėmė konfrontuoti dešinioji (konservatoriškoji) kryptis su kairiąja (socialdemokratine), tačiau abi jos buvo antisovietinės. Abi jos turėjo savo neginčijamus autoritetus, vertusius norom nenorom tarpusavyje bendrauti. Jie visiems žinomi – V. Landsbergis ir A. Brazauskas.
Tik dešinieji į pirmą planą iškėlė nepriklausomos Valstybės atstatymą, o kairieji labiau stengėsi įgyvendinti Gorbačiovo suteiktas laisves, plitusias Gruzijoje, Latvijoje, Leningrade, Maskvoje ir net Novosibirske.
Naujos įtampos
(K e t v i r t o j i i š v a d a) Nors praktiškai tie skirtumai netrukdė veikti kartu, tačiau partinėje kovoje jie sudarė sąlygas aštrinti tarpusavio santykius iki kraštutinumų ir didinti tarpusavio nepasitikėjimą. Provokatorių buvo per akis. Dešinieji, gąsdindami visuomenę sąmokslais ir kaltindami kairiuosius bailumu, nuolaidžiavimu komunistams ir Maskvai, maksimaliai išnaudojo visus Sąjūdžiu įgytus pranašumus, o kairieji dešiniuosius laikė arogantiškais garbėtroškomis, nesantaikos kurstytojais, patyčių platintojais, provokatoriais, kenksmingais diletantais.
Išardęs priešingus interesus nesuderinusią partijų koaliciją, A. Brazauskas teisinosi : “Aš nejaučiu nedraugiškų jausmų. Stengiuosi būti labai labai objektyvus. Neturiu politinio angažavimosi. Dėl socialdemokratinių, kitų ideologijų – nesu jų vergas. Esu praktikas. Man daugiau rūpi valstybės interesas. Ir jis visada dominavo prieš partines ambicijas ar partinius žaidimus. Niekada nesivėliau į politinius žaidimus. Einu į konfliktą, ir dabar tai galima pamatyti – kai kritikuoju konservatorių Vyriausybę. Bet ji yra kalta! Ji kalta prieš visuomenę, kad, laimėjusi rinkimus, gavusi žmonių pasitikėjimą, Lietuvą atvedė į šitokią ubagišką padėtį.“ (https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/abrazauskas-su-akubiliumi-negaliu-bendrauti-303626).
Nepaisant to, abi jos vis tik atsuko nugaras ir sovietinei praeičiai, ir Gorbačiovui. Šiam susivienijimui pasitarnavo trečioji ir pati grėsmingiausia jėga „Burokevičiaus grupuotė“, kuri 1989 m. įsteigė SSRS pavaldų paralelinį Centro komitetą Lietuvoje. Ji ne tik bendradarbiavo su sovietinėmis jėgos struktūromis, bet ir atstovavo kolaborantų sovietizmą, kuriame jie dar taip neseniai gyveno ir kuris juos gerai maitino.
Pajutę iš po kojų išslystančią atramą, jie ėmė priešintis bet kokioms permainoms. Juos piktino kaip Gorbačiovo, taip ir Sąjūdžio siekiamos laisvės. Nors jų tarpe buvo nemaža stalinizmo aukų, jų negąsdino nei stalinistinės represijos, nei totalitarizmas. Jiems tiko viskas, kas buvo sovietinė praeitis.
Tai buvo patys agresyviausi sovietinės praeities gynėjai, 1991 m. organizavę nesėkmingą valstybinį perversmą. Ketvirtas visuomenės sluoksnis susiklostė iš tų humanitarų, kurie net nedalyvaudami partinėse struktūrose, buvo profesiškai užsiangažavę rūpintis atgimstančia Tauta ir buvusia Valstybė. Didžiausią nerimą jiems kėlė pernelyg aštrus tautos susipriešinimas, viešos provokacijos, kerštavimo aistros, ciniški smurtavimai, žaidimai su ugnimi, politikų intrigos ir šiurkščios klaidos, todėl jie buvo priversti stoti į kritinės opozicijos kelią.
Pagrindinę atramą šitokiai veiklai jie rado toje teisingumo, taikingumo, atsakomybės, pasiaukojimo dvasioje, kuri jungė žymiausius to laiko dvasininkus: kapuciną Tėvą Stanislovą, poetą ir kunigą R. Mikutavičių, kardinolą V. Sladkevičių, monsinjorą K. Vasiliauską, marijoną V. Aliulį ir kt.
Namisėdos ir bastūnai
(P e n k t o j i i š v a d a) Šios ir visos kitos įtampos lėmė, kad visuomenėje įsitvirtino labai skirtingi sovietizmo vertinimai. Kaip žinoma, pati griežčiausia priešybė susidarė tarp dešiniųjų partijos ir Burokevičiaus grupuotės. Dešiniesiems sovietizmas buvo absoliutus blogis, o naujajam CK jis buvo absoliutus gėris. Abi šios orientacijos iš esmės buvo paremtos neginčijamų lyderių autoritetais.
Tačiau perversmui žlugus, įsitvirtino vienintelis dešiniųjų autoritetas prof. V. Landsbergis. Tam turėjo reikšmės ne tik jo vadovavimas Nepriklausomybės atkūrimui, bet ir gana patvarus partijos vieningumas, ir didžiosios žiniasklaidos dalies palaikymas, ir dosni finansinė parama.
Nepaisant to, kad partijos pažiūros kaitaliojosi, o galų gale net iš dešinės gravitavo į centrą ir liberalizmą, ji išliko bene pačia patvariausia valstybės ideologija. Tą patvarumą jai užtikrino ne programos, o atkaklus sovietizmo neigimas ir atmetimas. Kad ir kaip atrodytų keista, tą antisovietizmą bene geriausiai išreiškė iš rusų sociologo, logiko ir disidento A. Zinovjevo paskolintas terminas HOMO SOVIETICUS.
Kitaip sakant, buvo nepaliaujamai kartojama, kad visi Lietuvoje gyvenę žmonės buvo kaip nors prisitaikę prie sovietinės sistemos. O tai reiškė, kad jie visi buvo sovietinio režimo paveikti. Žinoma, to nebuvo galima ginčyti. Bet tai buvo dviprasmiška tiesa. Nes ji leido painioti prisitaikėlių tiesą su nukentėjusių tiesa. Tai viena.
Antra, ši galvosena išleido iš akių, kad ir sovietinėje sistemoje gyveno labai skirtingų įsitikinimų, charakterių ir gyvenimo būdo žmonės su jų darbais, kūriniais, jų žiniomis, unikaliomis patirtimis ir kitais jų kultūriniais nuopelnais (technika, mokslais, menais) bei išgyvenimo pamokomis. Jų tarpe buvo ir užkietėję sovietinės sistemos apologetai, ir jos priešininkai, ir laisvės gynėjai, ir jos kritikai, ir pozicija ir opozicija.
Nepaisant deklaruojamos lygybės ideologijos, žmonės niekada nebuvo, nėra ir nebus vienodi. Trečia, kad ir kaip atrodytų absurdiška, bet sovietizacija buvo paverstas pats žmonių išgyvenimas savo gimtajame krašte. Nuo seno emigracija į Vakarus skaldė Lietuvos visuomenę į du frontus: į namisėdas ir bastūnus, ieškančius geresnio pasaulio.
Globalistinė dešiniųjų ideologija visus namisėdas pavertė Homo sovieticus, o visi emigrantai tapo įteisintais bastūnais. Pirmieji tapatinami su tamsia praeitimi, prisitaikėliškumu, vergišku paklusnumu, nesavarankiškumu, neatsakingumu ir pan., o su antraisiais pradėta elgtis taip, lyg jie būtų praėję pomirtinę Skaistyklą.
Emigracija į Vakarus tapo garantija, užtikrinančia išvykėlių (pabėgėlių) tyrumą, aukščiausią išsilavinimą ir neginčijamą autoritetingumą. Jų daug atidžiau klausoma ir daugiau norima tartis. Jie kviečiami konsultantais ir ekspertais. Kitaip jautėsi namisėdos. Ypač skaudžiai jie reagavo į tai, kad gimtajame krašte įgyti nuopelnai buvo daug menkiau vertinami už reklaminius emigrantų pasiekimus. Tai buvo kažkas panašaus į gyvenimą su Dievo pasmerktojo Kaino žyme ir žeidė jų orumą. Jie jautėsi užgauti, kad čia pateko net dėl jų valstietiškai kaimiško charakterio.
Nevertinama net tai, kad atgavę laisvę, jie nė už ką nenorėjo palikti savo gimtojo krašto. Kad jie brangino visuomenės gebėjimą išgyventi Lietuvoje, nes buvo prisirišę prie savo valstybės, prie savo gimtos žemės, prie savo kultūros ir visada jautė tiesioginę atsakomybę už savo tautos išlikimą, rūpinosi jos demografine būkle, gyvybingumu bei kūrybiniu pajėgumu.
Niekinant tuos žmones, ne tik kvestionuojami jų nuopelnai, jų kūrybinė veikla bei jos produktai bet ir pilietinis lygiateisiškumas, o kartu menkinamas ir net naikinamas jų kultūrinis palikimas.
Kiti žmonės
(Š e š t o j i i š v a d a) Ketvirta, politikai prie nesuteptųjų priskyrė jaunimą, kuriam buvo suteikta privilegija už 7-erių metų darbus gauti tokias pat nacionalines premijas, kokios yra skiriamos už viso gyvenimo nuopelnus, įgytus sovietmečiu. Tai oficialiai įteisintas gudravimas, labiausiai sužeidęs savo šaliai nusipelniusius žmones. Prie jų priskirčiau ypač ilgai savo eilės laukusias asmenybes: operos solistą V. Noreiką, aktorių D. Banionį, vargonų virtuozą L. Digrį, poetą Just. Marcinkevičių, rašytoją J. Aputį, aktorių R. Adomaitį, pianistę M. Rubackytę, kino režisierių Žalakeviių ir daug kitų.
Penkta, žinoma, vertinant sovietmečio asmenybes, negalima išleisti iš akių, kad ne visos kultūros sritys buvo vienodai reglamentuotos ir ideologizuotos. Didžiausią diktatą tada teko patirti humanitarams: publicistams, rašytojams, kino ir teatro kūrėjams, žurnalistams, mokytojams, meno kritikams ir pan. Jie buvo ypatingai akylai sekami ir kontroliuojami. Bet iš jų tarpo išsiskyrė ir tokios asmenybės, kurios turėjo ką pasakyti savo publikai, kuri laukė iš jų kiekvieno naujo žodžio.
Todėl ypač daug teko rizikuoti tiems, kuriems nerūpėjo įsiteikti režimui, bet rūpėjo daugiau pasakyti tiesos. Kurie vengė meluoti, stengėsi būti atviresni, kritiškesni, sąžiningesni. Šešta, Nepriklausomoje Lietuvoje apie dešiniųjų frontą telkėsi gana daug tokių žmonių, kuriems labiausiai buvo reikalinga užmaskuoti savo tamsią praeitį. Bet kuo labiau to troško, tuo lengviau išsiduodavo. Jie paprastai persistengdavo rodydami tiek savo antisovietizmą, tiek ir dešiniųjų radikalizmą.
Žinoma, dešiniosios partijos tokius kovingus žmones mielai priimdavo į savo tarpą. Jiems buvo reikalinga jų kovinga agitacija, o atsivertėliams – saugi prieglauda. Ten jie turėjo galimybę nepaliaujamai skelbti nuvorišų pažiūras lyg tai būtų jų pačių pažiūros. Istorikas M. Tamošaitis tokių partijų suranda ne vieną ir pavadina jas „tikrai patriotinėmis“ partijomis. Anot jo, „pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės lūžio metais būta daug „atsivertimų“ net ir šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu – kai kurie dar neseniai buvę komunistai jau save reprezentavo kaip kitos, vadinamosios „tikrai patriotinės“ partijos nariais.
Tokių asmenų buvo nemažai Sąjūdyje, liberalų, centro, socialdemokratų ir kituose politiniuose judėjimuose, kurie kaip grybai po lietaus ėmė dygti Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje. Dalis pasitraukusiųjų iš LKP (arba LDDP) surado sau užuovėją kitoje partijoje, o svarbiausia – vadinamieji ekskomunistai aršiausiai puolė savarankišką LKP“ (p. 246). Parlamento studijos 25 2018 M o k s l o d a r b a i Recenzijos ir vertinimai: A. Bitautas, S. Grybkauskas, M. Tamošaitis.
Kaip ten iš tikrųjų buvo valdant A. Brazauskui. Epochų virsmo sūkuriuose: Algirdo Brazausko politinė biografija. V., Diemedžio leidykla, 2018). Septinta, iš visų antisovietinių socialinių grupuočių labiausiai išsiskyrė ta, kuri patį gyvenimą paaukojo kovai su sovietiniu režimu. Pradžią jam davė tie kariškiai, kuriuos išdavė ir paliko likimo valiai oficialioji valdžia. Jie pasiryžo krauju išpirkti šią išdavystę. Tai buvo įslaptintas karas su nepalyginamai pranašesniu priešu, iš esmės tuo pačiu, kuris šiandien siautėja Ukrainoje.
Tai nėra paprastas „Lietuvos partizanų pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui“, – taip tikrovę gali užtušuoti akademinis terminas. Priešinosi labai daug Lietuvos žmonių, o čia buvo žūtbūtinė kova be jokios galimybės laimėti. Tos kovos jų visą gyvenimą pavertė heroizmu, o jų heroizmas, visą pokarinį laikotarpį herojiniu. Jų tarpe buvo ir ilgus metus slapta leidžiama ir platinama „Katalikų bažnyčios kronika“ (pirmasis redaktorius S. Tamkevičius SJ, 1972–1983 m. vėliau J. A. Boruta SJ iki 1989 ). („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – Visuotinė lietuvių enciklopedija).
Lituanistika – į atliekas
(Š e š t o j i i š v a d a) Iki šiol sovietizmas buvo atmetamas partinėse kovose. Ir tai buvo daroma gana aklai ir primityviai. Kai tik viešai kas nors pagarsinama, kad yra sukurta sovietmečiu, išsyk ruošiamasi griovimui. Vilniuje nugriauta jau nemaža originalios moderniosios architektūros dalis. Ji tikriausiai būtų sunaikinta iki galo, jeigu į šį procesą nebūtų įsikišę Vakarų ekspertai, atkreipę dėmesį į tos architektūros bei atskirų jos erdvių savitumą.
Sunaikintas didžiausias ir trumpiausiai Vilniuje išgyvenęs kino teatras „Lietuva“ Pylimo gatvėje, visas P. Cvirkos skveras, sunykimui bei dūlėjimui palikti Sporto rūmai, kuriuose vyko unikalūs, valstybės atgimimą ir prisikėlimą paliudiję Sąjūdžio ir Pirmojo Lietuvos Kultūros Kongreso suvažiavimai. Tikra likimo ironija – bene originaliausiais šio architektūrinio stiliaus pavyzdžiais pripažintos Chruščiovo ir Brežnevo vilos Palangoje.
Tokiomis sąlygomis saugiai gali jaustis tik savo pažiūras staigiai pakeitusios ir politiškai įsitvirtinusios žmonių grupės, partinis elitas, valstybės finansuojama į užsienį emigravusieji asmenys, lengvai paperkama žiniasklaida ir po nepriklausomybės paskelbimo užgimęs jaunimas. Jų nejaudino, kad VU buvo likviduotos lietuvių kalbos ir literatūros katedros, užmiršti garbingų lituanistų (J. Balčikonio, J. Lebedžio, Z. Zinkevičiaus, J. Pikčilingio, V. Mažiulio, J. Kabelkos, V. Urbučio, M. Lukšienės, A. Piročkino ir kt.) nuopelnai. Tai buvo garbingoji kultūrinė anų laikų opozicija, kurią net šiandien tenka ginti nuo savanaudiškų desovietizacijų, rūpintis jų darbų vertinimais, tęsimu, plėtojimu ir turtinimu.
Daug kas šiandien jau nėra girdėję, kad jų sutelktomis jėgomis buvo kantriai ir atkakliai stabdoma lietuvių kalbos rusifikavimo ir nutautinimo politika. Net studentai tada palikdavo Tallat-Kelpšos gatvelėje naktinius užrašus: „Mūsų nesurusins“. Šiandien tam užmiršimui ir nutylėjimui pateisinti net sukurta speciali pseudoteorija, skelbianti, kad bendrinės kalbos priežiūra, jos saugojimas ir norminimas buvo reikalingas tik sovietmečiu, o dabar laisvi žmonės viešumoje kalba taip, kaip kam patinka.
Jų nejaudina, kad valstybei reikia ne tik kalbėtis, bet ir suprasti vieniems kitus, t. y. SUSIKALBĖTI. Ne mažiau svarbus buvo ir mokytojų darbas. Štai ką 2025 m. kovo 14 d. pasakoja Žemaičių muziejus „Alka“ apie sovietmečiu garsėjusį Sibiro tremtinį lietuvių kalbos mokytoją, švietėją Juozą Tarvydą:
„Mąstančio, o ne turinėlius ir biografijas pasakojančio mokytojo pamokos pranoko kolegų ir vadovėlių išmintį. Ir lietuvių, ir užsienio literatūra jo pamokose buvo ne vien apmąstyta, bet tarsi jo paties išgyventa. Žemaičiui, Šatrijos Raganos kūrybos tyrinėtojui, čia, Vaižganto vardu pavadintoje gimnazijoje, nušvito spinduliuojanti Vaižganto asmenybė. […]
Šitokio katarsio, kokį išgyvendavome pamokų metu, jau nebepatyrėme nė universiteto paskaitose, skaitomose net tokių asmenybių kaip V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga ar V. Krėvė. J. Tarvydo pamokos buvo kaip sparnai dvasios skrydžiui. <…> Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. prasidėjusi pirmoji sovietų okupacija keitė viską: Lietuvos švietimo sistemą, mokyklines tradicijas, bandė performuoti ir mąstymą.
Sovietų valdžiai neįtikę mokytojai buvo atleidžiami iš darbo arba suimami. <…>Buvusi mokinė Agnietė Deksnytė-Daukantienė prisimena: „Literatūros pamoka. Mūsų mylimas mokytojas Juozas Tarvydas, sugebėjęs mus žavėti pasaulinės literatūros perlais, įkvėpęs meilę gimtajai kalbai, dabar stovi prie lango, nukreipęs žvilgsnį į kalėjimo pusę, kur uždaryta jo žmona, taip pat mūsų brangi mokytoja. Skausminga tyla. Mokytojas braukia ašaras. Ir mūsų akys skęsta migloje…“.
Netrukus po žmonos suėmimo, Juozas Tarvydas paliko Rokiškio gimnaziją. 1941 m. žiemos pabaigoje Anelė Tarvydienė iš kalėjimo paleista tarpininkaujant kultūros veikėjams, tarp kurių buvo ir Salomėja Nėris.“
Vaizduojamasis menas
(Septintoji išvada). Šis įsimintinas įvykis davė pradžią visoms po to vykusioms pagalbos akcijoms, kurias kultūros veikėjai organizuodavo Lietuvoje. Dažniausiai tai buvo parašų rinkimų akcijos. Jos nesunkiai buvo valdžios kontroliuojamos, bet kai tų parašų būdavo daug ir jų tarpe būdavo solidžių asmenybių pavardės, valdžia sutrikdavo ir savo sprendimus atšukdavo.
Bet grįžkime prie praradimų. Atėjo laikas pasakyti, kad dar liūdnesnis likimas laukė talentingiausių Lietuvos architektų ir skulptorių darbų. Kartu su jų griovimui pasmerktais kūriniais daug kartų buvo linksniuojami J. Mikėnas, G. Jokubonis, V. Vildžiūnas ir kt. Kaip šios srities menininkai turėjo jaustis, kai net Kultūros ministerija ilgai platino ŠMC įtaigotą dogmą, jog skulptūros epocha baigėsi jau XIX amžiuje. Bet tai buvo vulgarus melas.
Ne visi žinojo, kad sovietmečiu privačiose erdvėse (menininkų namuose, dirbtuvėse) būrėsi neformalios bendraminčių bendruomenės, kurios ten įgyvendino kūrybinės ir politinės autonomijos projektus, kuriuose atsiskleidė vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo kūrybiniai ieškojimai: „1961 m. Vilniaus Jeruzalės priemiestyje<…> dalį namo išsinuomojo skulptoriaus Vlado Vildžiūno ir grafikės Marijos Ladigaitės šeima. Jų namai tapo neformaliu bendraminčių židiniu, aplink kurį susibūrė Jeruzalės sodo skulptorių bendruomenė.
1970 m. <…> Vilniaus miesto vykdomasis komitetas perdavė LSRS dailės fondui senojo Jeruzalės vaismedžių sodo sklypą ir leido čia įrengti laikinas skulptūrų lauko dirbtuves. 1971-1974 m. pirmieji jas pasistatė skulptoriai Gediminas Karalius, Petras Mazūras, pamatus išliejo Stasys Kuzma, apie 1980 m. perleidęs juos Mindaugo Navako dirbtuvei. <…>Jeruzalės sode formavosi naujo tipo kūrėjas, skulptorius technologas, kuris, pasak Navako, nuo darbo pradžios (eskizo) iki pat pabaigos savo kūrybinį sumanymą granite, marmure ar metale realizuoja pats, be Valstybinių dailės kombinatų pagalbos ir užsakovų cenzūros.
Čia 1967-1968 m. Vildžiūnas iš vario skardos suvirino dekoratyvinę kompoziciją „Trys karaliai“, skirtą naujajam M.K. Čiurlionio dailės muziejaus priestatui Kaune, vėliau šią technologiją sėkmingai naudojo Kuzma, Karalius. 20 a. 8 deš. Navakas, Mazūras, Urbanavičius ir Vildžiūnas įsisavino autorinės bronzos liejimo technologiją. (Lituanistika | Artists’ community in Soviet Lithuania: case study of the Vilnius Jeruzalė Sculpture Garden / Elona Lubytė).
„Laisvės paženklinti“
(A š t u n t o j i i š v a d a) Atėjo laikas pasakyti, kad pati didžiausia homo sovieticus ideologijos auka yra žinomo Lietuvos grafiko, fotomenininko ir leidėjo Rimanto Dichavičiaus labai kruopščiai nušlifuota leidyba spindintis trijų didžiulių tomų veikalas „Laisvės paženklinti“. Jis sutelkė visus savo resursus ir kūrybines galias tam, kad šis veikalas išvystų dienos šviesą.
Pirma, taip buvo subrandinta autoriaus padėka ir Sibiro tremtinio dovana išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei už laisvę ir savo paties išgyvenimo galimybę. Tačiau Lietuva iki šiol nesugebėjo nei jo deramai įvertinti, nei jam deramai atsidėkoti. Čia jis nesurado tokių žmonių ir institucijų, kurios tą dovaną suprastų, deramai priimtų ir nešališkai įvertintų. Turbūt taip nutiko dėl to, kad menas Lietuvoje išsilaisvino žymiai anksčiau, negu tauta ir visa valstybė. Lietuvoje viešpatavusi Homo sovieticus ideologija totaliai neigė sovietmetį su viskuo, kas ten buvo padaryta. Tuo tarpu čia buvo unikalus analitinis albumas, kuriuo yra pristatomas jau klasika tapęs sovietmečio menas.
Antra, visai taip, kaip Sąjūdžio žmonės išaugo iš vienokios ar kitokios sovietmečio opozicijos, taip ir opozicinio meno laisvės peraugo į laisvos Lietuvos ženklų, simbolių ir įvaizdžių kūrybą.
Trečia, ši dovana buvo autoriaus tėvų žemės kaštais išleista, bet sovietmečio dailininkų vardu perduota „atkurtai Lietuvos valstybei“. Gražiai rašo Vikipedija: „Trys tomai išleisti, pardavus žemę, už kurią su tėvais buvo ištremtas į Sibirą.”( Rimantas Dichavičius – Vikipedija).
Ketvirta, šį meną R. Dichavičius atrado realiai pats atsiribodamas nuo prievartinio, standartinio, apologetinio sovietinių laikų meno ir iš viršus primesto socialistinio realizmo kanono.
Penkta, surinkdamas talentingiausių, labiausiai individualizuotų ir išsilaisvinusių sovietinio laikotarpio menininkų kūrybą, jis ją susaisto su pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės metų menu ir valstybės prisikėlimo politika.
Šešta, apskritai šis menas nebijo nusidėti kadaise siektam autonomijos principui: jis atstato sovietmečiu nutrauktas tradicines sąsajas su religija ir sakraliniu menu, su valstybės politika ir visa Lietuvos kultūros istorija.
Septinta, kartu čia atsiskleidžia pati plačiausia lietuvių vaizduojamo meno panorama: nuo valstybės simbolių ir uniformų iki plačiausių tapybos drobių, didžiulių freskų, vitražų, skulptūrų, altorių ir bažnyčių panoramų. Prie jų prijungiamos ir literatūrinių tekstų citatos, publicistinių darbų fragmentai, poetiniai posmai, ištisi eilėraščiai.
Pavadinimas „Laisvės paženklinti“ (jo autorius K. Saja) nėra tušti žodžiai; jie geriausiai išreiškia iki tol nežinomą šio veikalo paskirtį. R.Dichavičiaus Opus Magnum suima į save viską, kas iki tol buvo beveik nepažinta, sąmoningai išstumta arba visai užmiršta ir ignoruota, o galų gale visiškai neprieinama.
Jie beveik neegzistavo lietuvių kultūrinėje patirtyje. O jeigu egzistavo, liko nepastebėta. O jeigu pastebėta, liko neįvardinta. Todėl negalėjo būti nei adekvačiai suprasta, nei deramai įsisąmoninta, nei įvertinta, nei laisvai įprasminta.
Viską, kas čia pateikta, įvertina pats autorius, remdamasis savo profesionaliu klasikiniu skoniu, geru vaizduojamo meno išmanymu, tolerancija ir plačiu akiračiu. Galėtume net pasakyti, kad tai patys meistriškiausi, išradingiausi, originaliausi, subtiliausi ir turiningiausi nežinomos sovietmečio kultūros pripažinimo vaisiai.
Aštunta, veikale randame pačius iškiliausius, laisviausius ir originaliausius sovietmečio dailininkus: tapytojus, grafikus, skulptorius, scenografus, iliustratorius, dizainerius, fotografus, vitražistus, dekoratorius, drabužių modeliuotojus ir t.t. Jų tiek daug, kad net imi galvoti, jog Lietuvoje visi tada buvo laisvi menininkai. Veikale iš viso 2014 dailininkų, per 5000 kūrinių. Ar tai nėra pats geriausias įrodymas, kiek daug po Stalino mirties išsilaisvino meno kūrėjų, kuriuos visus šiandien teisingiausia būtų vadinti nesovietiniais sovietmečio menininkais. Rodos, tokiam darbui turėjo padėti armija talkinininkų. Bet jų jam nereikėjo.
Devinta, juos atrinko, pristatė ir pagerbė pats autorius. Galima sakyti, jis rizikavo, bet kaip tik dėl to jo darbas pasidarė nepalyginamai originalesnis, įdomesnis ir autoritetingesnis. Seniai jie buvo R. Dichavičiaus akiratyje. Dabar jie užpildo tris didžiulius tomus. Dar jų buvo suregistruota ir ketvirtam, o gal net ir penktam tomui, bet… pasibaigė visos lėšos. Kultūros ministerijoje patriotų nebuvo.
Dešimta, šiuo veikalu autorius išreiškia nedaug kam suprantamą pasišventimą savo tėvų žemei, Lietuvos menui, pačiam leidiniui ir išskirtinę pagarbą atrinktiems meno kūrėjams. „Laisvės paženklinti“ skelbia: ne tik buvo vaizduojamojo meno pasaulis, jis ir šiandien yra štai čia dabar prieš jus – žiūrėkite ir žavėkitės!
Vienuolikta, visi šie darbai yra pasklidę Lietuvoje, bet dabar jie surinkti į vieną leiinį iš pačių įvairiausių vietų (iš muziejų, bažnyčių, koplyčių, privačių teritorijų, stebėjimui lengvai neprieinamų vietų), kad užburtų kiekvieną žiūrovą darniai sukomponuoto vizualinio pasaulio estetine, moraline ir patriotine galia.
Dvylikta, menininkų darbai ne tik sudedami į vieną opusą. Jie daugeriopai skaidomi, analizuojami, kruopščiai aprašomi: parodomi jų kūrimo etapai (momentai), santykiai su aplinka, parinktais ir sukurtais tekstais išpasakojamas jų turinys, atskiromis dalimis čia pat išdėliojami jų fragmentai, pagrindiniai komponentai bei sudėtinės dalys. Šitokia analizė ne tik išryškina kūrinių suvokimo procesą, bet ir pratina kiekvieną žiūrovą atidžiai skaityti meno kūrinius kartu su savo krašto istorija. Trys tomai pasirodė 2012, 2013, ir 2016 metais.
Persilaužimas
(Devintoji išvada) Įdomu pastebėti, kad po ištiso 10-mečio nuo homo sovieticus ideologijos pradėjo atsiriboti ir visuomeninis LRT. Sovietmečiu spauda, radijas ir televizija buvo pati klusniausia, vergiškiausia kultūros sritis, aptarnaujanti totalitarinę politiką ir generalinių sekretorių kultą. Ji diegė iš viršaus primetą okupacinę ideologiją. Lietuvos Nepriklausomybė ją išlaisvino, o LRT užgimė su valstybės išlaikomo visuomeninio radijo ir televizijos funkcijomis.
Išsivadavimo metais ji rodė išskirtinį pilietiškumą, ryžtingumą ir drąsą, bet po Lietuvos įstojimo į Euopos Sąjungą ji pati, taikydamasi prie partinių uždavinių, lengva ranka save supančiojo kosmopolitinės (globalistinės) priklausomybės arba politinio korektiškumo strategija, kurioje beveik neliko vietos nei tautos išlikimui, nei valstybės suverenumui.
Pilietiškai nusistačiusiems žmonėms forsuojamas multikultūralizmas per daug priminė sovietmečio internacionalizmą. Visiems buvo aišku, kad pasirinkta „globaliosios Lietuvos“ kaukė čia nė kiek nepadėjo užmaskuoti daug metų šiurpinusios tautų susiliejimo ir ištirpimo ideologijos ir spręsti demografinės krizės problemos.
Visai nesvarbu, kad iš pradžių publika čia buvo gundoma laiminga emigracija, o vėliau visus pokalbius su emigrantais ji užbaigdavo gana abejingu klausimu: „Ar neketinate sugrįžti į Lietuvą?“ Neliko tik būdvardžio „proletarinis“. Pilietiškai nusiteikusios visuomenės dalies tai nė kiek neguodė. Ji nepaliaujamai piktinosi ne tik LRT politiniu tendencingumu, bet ir minčių tuštumu.
Žinoma, palyginus su sovietmečiu, ji buvo gana laisva, bet ta laisvė ją labai nupigino. Visa galva ji metėsi į pramogas ir darėsi vis labiau tuščia, skurdi ir vartotojiška. Bet šiandien ten vyksta kažkas neįtikėtina. Gana ilgai buvusi globalistine, nutautinančia ir atkakliai homosovietiška įstaiga, pastaruoju metu ji netikėtai pradėjo transliuoti sovietinių laikų estradinę (pramoginę) muziką. Netikėčiausia, kad toji muzika yra įtraukta net į Aukso fondą. Ką tai reiškia? Kad LRT savo pažiūras apvertė aukštyn kojomis?
Nepanašu, kad būtų susitaikyta su žlugusios kompartijos CK nuostata, reikalavusia grąžinančia mus į sovietmečio laikus. Negalėjo jos nepaveikti Rusijos karas prieš Ukrainą ir spartus ukrainiečių tautos formavimasis karo sąlygomis. Bet, matyt, buvo ir vidinių priežasčių. Pirmiausia daug metų LRT rodė savo simpatijas iš Sąjūdžio laikų paveldėtam S. Nėries ir V. Kernagio dainos „Mano dienos kaip šventė“ populiarumui.
O gal išblaivino pati S. Nėris, kurios tiek daug eilėraščių perkaityta LRT vakarinėse laidose ir pagal kurios žodžius tiek daug dainų sukurta ir sudainuota. Ir visa tai jos turtinguose archyvuose. Negalima atmesti ir pasibjaurėjimo savo pačios organizuotomis diskusijomis, kurių gana daug ir kurios visos dėjo pastangas iš naujo ir iš naujo įtikinėti visuomenę, kad S. Nėris išdavė Lietuvą. Matyt, buvo vadovaujamasi J. Gebelso taisykle, kad milijoną kartų pakartotas melas tampa tiesa. Juk niekas nieko naujo čia nėra suradęs.
Vis tie patys žmonės ir dar diletantai įkyriai ir nuobodžiai kartojo tą pačią formulę: iš Maskvos ji parvežė Stalino saulę. Todėl tegul baigia profesionali ir kruopšti tyrinėtoja: „ŽADĖJAU JAU TYLĖTI, bet pasirodo negaliu. Šiandieną “Kauno diena” džiugiai skelbia beveik trijų puslapių straipsnį, kurio pradžia net viršelio puslapyje – “Poetė namo nesiveržė” – suprantate – tai vėl apie Salomėją Nėrį. Drįstu teigti, jog straipsnis yra visiškai nieko naujo nepasakantis. Visiškai. <…>Šiame straipsnyje teigiama, kad S.N. 1944 m. nenorėjo grįžti namo, maždaug likti Maskvoje.“
Ji norėjo viena pirmųjų grįžti į Lietuvą, bet vis niekas jos nepaimdavo, o poetė jau sirgo, savijauta buvo bloga. Išlipusi iš traukinio pirmoje Lietuvos stotelėje pabučiavo žemę. “Aš keliais į tave pareisiu per lietų, gruodą, šaltį…” (S.N., eil. “Tėvynei” Penza, 1941). O jau santuoka su Veržbilausku – toks atradimas, tiek analizės, kai visi apie tai seniai žino. Nesuprantu, kodėl dar vis eskaluojama ši tema, jau visi viską pasakė, parašė, gatves juk atvadina, tai kas dar? Ko dar kas nori?“ (A. Ruseckaitė, https://www.facebook.com).
Jeigu atvirai, tai mane užkniso galutinai ir negrįžtamai…gal jau gana ginti kolaborantus? Jeigu žmogus tarkim nužudė kitą žnmogų iš neatsargumo gal jis irgi nieko blogo nepadarė tiesiog taip atsitiko netyčia, jis gailisi, gal jį reikėtų atleisti nuo bausmės? Juk aukos jau nebėra, tai nebėra ir problemos? Mane žavi kiek laiko ir pastangų skiriama kolaborantų gyvybai…ir kažkodėl nemačiau nei vienos serijos straipsnių, kurie gintų Škirpą, Noreiką, Krištaponį ar kitus mūsų didvyrius…tokia apimtimi…Tai rodo vergišką, pataikūnišką tipiško lietuviško inteligento poziciją…
Nebūtinai. Salomėja yra mūsų geriausia poetė, ir tai, kas jai atsitiko – klaidos, kolaboravimas, blaškymasis ir atgaila – yra tas pats, kas atsitiko mūsų tautai. Jei pasiliktume tik didvyrius – kurių dauguma žuvo, po lagerių nesukūrė šeimos, emigravo – tai nelabai kas ir liktų. O to, manau, ir siekia tautos priešai.
-> +++
“klaidos, kolaboravimas, blaškymasis ir atgaila – yra tas pats, kas atsitiko mūsų tautai” – tu save ar mus apgauti nori? Nesupranti kas yra kolaboravimas? Tai paskaityk BK 120 straipsnį ir nesakyk kad visa tauta kolaboravo okupacijos metais, kai apytiksliai skaičiuojant suaugusių turėjom apie 2 milijonus, bet tik kas dešimtas iš jų buvo TSKP narys, tik 10% – tai mažoji dalis tautos.
Kolaboravimo mastai skyrėsi, bet tokių, kurie visiškai nebendradarbiavo su valdžia, kai valdžiai beveik viskas priklausė, buvo vienetai. Tas pat ir dabar – valdžia vykdo antilietuvišką politiką, bet dauguma mūsų priversti su ja bendradarbiauti.
Įdomus klausimas: kas yra doras komunistas? kas yra nedoras komunistas?
Doras – sąžiningai vykdė nurodymus ir išvežė kaimyną į Sibirą. Nedoras – paėmė kyšį ir leido kaimynui pasislėpti.
Nesistebėk. TSKP narys nuo 1966 metų Stoškus gina kolaborantę Stalino tarnaitę – kas čia neįprasta? Tai ne tipiško lietuviško inteligento pozicija, tai tipiška komunisto pozicija.
Manau, svarbiausia priežastis dėl ko išdavikinama Nėris taip ir neatskleista. O ji, regėtųsi, va šiose eilutėse: “Vilnele bėk į Viliją, o Vilija – į Nemuną. Sakyk tėvynę mylime, labiau – mes už gyvenimą”. Panašiai gali būti ir su Justinu Marcinkevičiumi, kad ne tai vietai kaip tėvynei reiškiama meilė “Katedroje”, “Mindauge” ar “Mažvyde”, o gal ir “ne taip” yra išverstas “Ponas Tadas”…
Gal galėtum šiek tiek patikslinti savo mintį ?
Mintis tai aiški, galiu tik pridurti, kad 1945 m. Stalinui sprendžiant Lenkijos valstybės teritorijų klausimą, “Stalino poemos” lakštingalos sučiulbėjimas po “langais”, kad Vilnelė ir Vilija yra jos tėvynė, tuo buvo Kremliuje suduotas neatremamas kirtis Lenkijos siekiams Vilniaus. Matyt, lenkizmas negali ir negalės jo pamiršti…
Neužmirškime, kas tarpukariu Vakaruose dėjosi, kai ten nemažai Lietuvos jaunimo studijavo… Tarpukariu Vakaruose Kremliaus agentai smarkiai darbavosi, kurstė ne tik nesiliaunančius streikus, bet ir kruvinas darbininkų riaušes bei įv. „pažangių” organizacijų, partijų kūrimąsi. Ypač kurstė jaunimą (ir kitokią meilę jau propagavo). Iš ten Lietuvos jaunimas grįžo „pažangių” sumanymų kupinas – juk tos mintys ne iš Rusijos, iš kurios glėbio Lietuva išsivadavo! Šios mintys tai juk „iš Vakarų”, iš kurių jie mokėsi, kaip savarankišką, stiprią, pažangią Lietuvą kurti!!! Nekantrus kūrybininkų jaunimas, kaip visais laikais, būdamas itin jautrios psichikos, buvo tokioms mintims ypač imlus. Po 4-vėjininkų – 3-frontininkai… O kai dar sužino, jog Rusijoje JAU sukurtas Rojus Žemėje, o jos jautriausieji, draugiškiausieji visokeriopą (taip pat ir piniginę) pagalbą siūlo, aiškina, kaip čia riaušes organizuoti, kaip tokią valdžią nuversti, ir greičiau į rojų patekti…
Beje, ar viešbutyje prie kitų kambarių durų budėjo ginkluotas sargybinis?
Na, o kaip sekasi gruziniškame Sakartvele su desovietizacija? Buvo bandyta, tačiau paminklas “tautų tėvui” Stalinui, nors mumiją iš Raudonosios aukštės rusai pašalino, Sakartvele stovi sau ramus ir niekas dėl to nesijaudina: geografinis Europos centras pas mus, o jie – šalikelėje.
O kaip bus toliau, kai vos ne visas pasaulis pasaulis pasmerkė V. Putiną už ataką prieš civilinį objektą derybų dėl taikos Ukrainoj pačiame įkarštyje? Visi esame mirtingi, bet po V. Putino netekimo Sakartvele Vladimirui Veros Putinos rankose bus pastatytas paminklas ir niekas dėl to nesijaudins, nes geografinis Europos centras pas mus, o jie – šalikelėje.
Daug tiesos. Bet, mano nuomone, sąjūdiečiai dešiniaisiais buvo tik komunistų atžvilgiu. Nors buvę komunistai stūmė mintį, kad landsbergistai yra kraštutinė dešinė, burokevičininkai – kraštutinė kairė, o jie tiesiog centras, ar blogiausiu atveju – centro kairė.
,,Globalistinė dešiniųjų ideologija visus namisėdas pavertė Homo sovieticus” – tai, ką kumunistai vadina dešiniaisiais, yra centras; antra, globalizmas yra būtent komunistų ideologija – naš adres ni dom i ne ulica. Tai rodo ir gaublys sovietų herbe, kominternas ir neapykanta ,,buržuaziniam nacionalizmui”.
,,po Lietuvos įstojimo į Euopos Sąjungą ji pati, taikydamasi prie partinių uždavinių, lengva ranka save supančiojo kosmopolitinės (globalistinės) priklausomybės arba politinio korektiškumo strategija” – visą šį virsmą Stoškus, atrodo, pastebi tik Lietuvos televizijoje. Bet įdomiausia, kad jis tuo pačiu metu įvyko ir ,,dešiniųjų” stovykloj. Buvo metas, kai Landsbergis su Zingeriu bandė išreikalauti, kad Europa pasmerktų komunizmą, prilygindami jį nacizmui. ES tai atmetus, mūsų analitikai neišdrįso pasakyti to priežasties – kad Europa pati buvo sukomunistėjus. O netrukus ir mūsų ,,dešinysis” elitas tapo komunistinės Europos sąjungininku. Kodėl? Dalis jų galėjo būti nupirkti Soroso ir USAID ir kitų kominterno fondų pinigais. Bet vargu ar visi. Didelė dalis jų, manau, ir iki tol dvasioje buvo komunistai ir kolaborantai.
Juk akivaizdžiai „mokslinykas“ meluoja: nei literatūros katedra nebuvo sunaikinta, nei Zinkevičius su Urbučiu pamiršti. O kad katedrose įvyko natūrali kartų kaita, tai jau Dievo, o ne žmonių valia – su Saule nė vienas negyvensime. O kaip žinote, kas meluoja, tas ir vagia, kas vagia… – liaudies išmintis! Žodžiu, bloga idėja melu gelbėti Saliamutės vardą. Beje, šalia gana taiklių sovietmečio charakteristikų, kažkodėl nepaminėta esminė sovietinės ideologijos ir gyvensenos savybė – visuotinis ir visa apimantis melas. Tik tuo galima paaiškinti ir kai kurių šiuolaikinių „tyrėjų“ melą – mat užaugę ir subrendę tokioje aplinkoje jau ir nebesugeba suvokti, kad patys meluoja.
Manau, kad pagrindinis politinis finansavimas Lietuvoje eina iš “kresų” politikos fondų. Antai, regis, 2012-13 metams atitinkami finansiniai donorai buvo jam suaukoję ar ne 1,39 milijardo. Be kita ko, tokį finansavimo šaltinį rodytų ir 1994 m. bendrumo su Lenkija sutarties jau 15 metų tębesitęsiantis pratęsinėjimas, nesvarbu kurios partijos turi daugumą Seime ar asmuo yra, esantis prezidentu. Tai panašu, kad – semiama partinė, lyderių nauda valstybinio ir tautinio suverenumo politikos sąskaita. Nei komunizmas, nei globalizmas jau senokai pasaulio nevilioja, įsivyrauja gyvenimas – savi marškiniai arčiau kūno… Tokį vyksmą matau pasaulyje ir jo atmainą sanykiuose tarp Lietuvos ir „kresinės“ kaimynės.
Susipažinkite: Lenkijos Ministro pirmininko kanceliarija ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengė ” Lenkų kalbos ir lenkų bendruomenės Lietuvoje išsaugojimo ir vystymo strategija ” Vilniaus kraštas 2040″ .
Valdo mus lyg savo provinciją net nesislapstydami.
Šiuo metu ŽR Dienos klausime – ar įsileisti daugiau darbo migrantų ( ziniuradijas.lt/broadcast ). I-je dalyje kalbėjo Sinica apie migraciją ir Valstybinę kalbą mokyklose bei kitur, ir… apie mus ĮPAREIGOJANČIAS sutartis su PL!.. Užuot pasirinkę orumą ir savarankiškumą, pasirinkome pinigus ir klapčiukavimą kaimynei. Ar dėl tų pinigų vadiname ją strategine?
O tai Lietuvoje yra lenkai?! Kiek skaičiau akademiko Zigmo Zinkevičiaus ir Lenkijos kalbininkės Halinos Turskos publikacijas šiuo klausimu, tai žinau, kad Rytų Lietuvoje gyvena nutautėję gudai ir lietuviai, kurie save tik vadina lenkais, bet jų kalba nėra nei lenkų kalba, nei kokia nors lenkų k. tarmė. Tiesa, buvo ,,Vilenščyznoje” 1920-39 metais nemažai lenkų, bet jie visi 1939 metais grįžo į savo tėvynę-Lenkiją. Beje, Lenkijos lenkai su mūsų ,,lenkais” lenkiškai nesusišneka. Įdomu, ar ne?…
Dar rekomenduoju perskaityti labai įdomų, argumentuotą, paremtą istoriniais šaltiniais Ryšardo Maceikianeco straipsnį “Lietuvos lenkai- kas jie yra?alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
Ačiū. Skaičiau. Tai tikro Lietuvos Patrioto straipsnis!
Čia ne tiek įdomu, kiek regis Lietuvos valdžios vedžiojimas už nosies. Taigi lietuvių negarbė turėti tokią “žiopalvotą” valdžią, ypač kad Prezidentas – valstybės vadovas čia bežadis.
Viskas rodo, jog tada, kai Lietuvoje viskas buvo pertvarkoma pagal ES nurodymus bei įsivaizdavimą, kas ir kaip čia turi būti, politikai bei vyriausybės nariai arba
net nebuvo išsiaiškinę, kas laikomi tautinėmis mažumomis, todėl nesugebėjo išaiškinti ES, jog Lietuvai TM klausimas neaktualus, jog senieji Europos žemėlapiai įrodo, kad mes nei svetimų žemių, nei kitų tautų neokupavome, jog tai mūsų žemės ilgainiui vis traukėsi, o atėjūnai vis daugiau mūsų žemių ir žmonių užgrobė, vis plėtėsi MŪSŲ sąskaita, arba…
arba kažkas juos kažkokiu būdu įtikino, jog jiems asmeniškai taip naudingiau?..
Gi dabar tas prievartinis TM regėjimas Lietuvoje tik įrodo, jog kažkas čia visiškai nesiskiria nuo Putino politikos, nes „nekaltai” painioja okupuotas žemes su etninėmis žemėmis .
kad dar gyvi anūkai senelių, kurie buvo tų „lenkų” radimosi liudytojai: kurie gyveno tose vietovėse, kur lenkinimas vyko ypač negailestingai, ir juo netapti reikėjo drąsos.
Kažin, ar dabar čia gyvenantys lenkai žino, kodėl jie čia, ne Lenkijoje, ne Krokuvoje ar pan.? Juk buvo repatriacija, tai kodėl „tėvyne Lenkija” jų nepriėmė? Ar ne todėl, kad kaimynė planavo toli į ateitį, kad tikėjosi, kad pavyks ne išsivaduoti iš Kremliaus valdžios, bet ir vėl grįžti į tarpukariu užimtas UA, BY ir LT žemes. O tam labai pravers nutautintieji tų žemių žmonės. Jais vėl bus pasinaudota.
Kodėl žurnalistai miega! Kas čia per išdaigos valstybės valdyme, vienos bendruomenės išskirtinumas iš kitų. Ne valstybės departamentų reikalas yra bendruomenių strategijos, o jų pačių. Tokioms strategijoms švaistomos valstybės lėšos. Nesąmonės – tautinų mažumų teisės subjektų valstybėje nėra, o steigiami joms departamentai. Kur valstybės kontrolė? Jų išlaikymui išleistos lėšos laikytina išvaistymu, valstybei padaryta žala, kuri išieškotina iš Premjerų įstatymų nustatyta tvarka. Iš darbo matosi, kad toks departamentas neturi ką veikti, taigi naikintinas ir lėšos skirtinos gynybos reikalams, be to, kartu tai būtų ir biurokratijos mažinimas.
“tautinų mažumų teisės subjektų valstybėje nėra”…
ar tikrai?
Žiūrėk Konstituciją ir įsitikinsi, ypač 10 str.
„Wilia”, Lenkų Dainų ir Šokių Meno Ansamblis“
Įmonės kodas 193087064, adresas V. Mykolaičio-Putino g. 5, LT-03106 Vilnius
direktorius Renata Brasel
– – Ar ši įmonė nėra teisės subjektas?
Registravosi grupė kitakalbių tos vietos gyventojų, norinčių mokytis vienos iš užsienio kalbų (šiuo atveju – kaimyninės šalies) ir steigti ansamblį, dainuojantį tos šalies dainas.
Aš, pvz., sugalvočiau suburti indų ar prancūzų kalba ir dainomis besidominčių būrelį. Bet juk dėl to nei indų, nei prancūzų TM netaptume?! Nebent būtume visiški neišmanėliai, ir leistumės, kad mums koks mechanikas į mūsų galvas tą melą įkištų…
Sakai “grupė kitakalbių tos vietos gyventojų”.
O kaip manai kokios tautybės yra tie kitakalbiai gyventojai ansamblyje “Wilija” ?
Dar kartą rekomenduoju atidžiai perskaityti Ryšardo Maceikianeco straipsnį ” Lietuvos lenkai- kas jie yra? Gal tada galimai paaiškės, kokios tautybės tie kitakalbiai yra. alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
“Daugumai Lietuvos žmonių šie procesai leido patirti tautos išsilaisvinimo džiugesį, išgyventi savos, nepriklausomos valstybės prisikėlimo jausmus. Nors šioje daugumoje ėmė konfrontuoti dešinioji (konservatoriškoji) kryptis su kairiąja (socialdemokratine), tačiau abi jos buvo antisovietinės. Abi jos turėjo savo neginčijamus autoritetus, vertusius norom nenorom tarpusavyje bendrauti. Jie visiems žinomi – V. Landsbergis ir A. Brazauskas.” (K. Stoškus)
– Koks primityvus vertinimas! Konservatoriškoje Landsbergio partijoje savo laiku rado prieglobstį daugybė TSKP narių, net LKP CK darbuotojų: Nijolė Oželytė, Bronislovas Juozas Kuzmickas, Vytautas Petras Knašys, Česlovas Vytautas Stankevičius, Kęstutis Masiulis, Vidmantas Žiemelis, Rolandas Paksas, Kazimieras Starkevičius… Ar čia dešinioji antisovietinė kryptis?! O pats Vytautas Landsbergis – sovietmečiu su KGB leidimu aplankęs kapitalistinių šalių daugiau už A.M.Brazauską – tai jis antisovietinis?!
Dėmesio! Kviečiame į mitingą Vilniuje, Katedros aikštėje balandžio 27 dieną (sekmadienį) 15 valandą! Protestuosime prieš ketinimą įvesti nekilnojamojo turto mokestį gyventojams, kuris savo esme yra antihumaniškas sprendimas!
Grandiozinį mitingą prieš NT mokestį rengiantis vyras: labiausiai nustebino I. Šimonytės laiškas
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2025/04/19/news/grandiozini-mitinga-pries-nt-mokesti-rengiantis-vyras-labiausiai-nustebino-i-simonytes-laiskas-37434226
YouTube: ПРОКЛЯТИЕ СТАДА: ТРАВИТЬ ОДНОГО, ХОТЬ 200 ЛЕТ! #веллер
In memoriam. Kaip racionalus apsisprendimas nulėmė nuotykių romano vertą gyvenimą
− ziniuradijas.lt/archyvas/?search=Kunigas.+Antanas+Saulaitis+&category=&DateFrom=&DateTo=&show=&presenter=&sort=0
Smerkti labai lengva. Aiškintis, bandyt suprasti – be galo sunku. Ačiū, gerbiamasis Profesoriau.
Miela Irena, labai dėkoju už solidarumą. Ilgai atidėliojau šio straipsnio rašymą ir paskelbimą. Žinojau, kad jis sukels didelį mūsų visuomenės įtūžį ir pretekstą išsikalbėjimui. Bet kuo labiau vilkinau jo išviešinimą, tuo labiau jutau iškeltų klausimų slėgimą. Supratau, kad jie manęs nepaleis. Ką gi, pasakiau – nuraminau savo sielą. Gal nusiramins ir publika išliejusi savo pyktį.
Desovietizacijos komisija: Vilkaviškio savivaldybė gali teikti S. Nėries premiją
– alfa.lt/aktualijos/lietuva/desovietizacijos-komisija-vilkaviskio-savivaldybe-gali-teikti-s-neries-premija/-40360383/
O kai kurios leidyklos leidžia net Nėries eiles.
Tie, kas Salomėją asmeniškai pažinojo, kas žinojo, KAIP Ji atsidūrė Maskvoje, kas toliau su ja daryta, – tie neleido blogu žodžiu apie ją prasižioti. Tarp jų buvo mano a.a. tėvas, mokytoja, Salomėjos draugė, kuriai Ji paliko savo sąsiuvinį su viso to atpasakojimu. Tačiau yra kas sėkmingai naudojasi „asabomis”, su malonumu tautiečius šmeižiančiomis. – Tomis, kurioms labai norisi pagarsėti, tačiau geriausiai tik tai sekasi.
Tad tokį prisiminimą apie save ir paliks…
Rusų komunočekistai naikinamą tautą valgo dalimis – vienus už tai, ką jų pačių verčiami parašė, kitus – už tai, kad neparašė. Pagaliau pasakys, kad tikrieji lietuviai tai jie, rusai. Taigi, mūsų net nėra.
Savo pačių rankomis save naikiname:
Salomėjos Nėries atmintį išsaugoti siekusi anūkė pralaimėjo kovą teismuose
− delfi.lt/news/daily/lithuania/salomejos-neries-atminti-issaugoti-siekusi-anuke-pralaimejo-kova-teismuose-120109970/diskusija
Prie ketinamo iškelti S.Nėries paminklo Vilniuje vyks poezijos skaitymai
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/prie-ketinamo-iskelti-sneries-paminklo-vilniuje-vyks-poezijos-skaitymai/
„Vilniaus miesto savivaldybei ruošiantis nukelti sostinėje esantį nevienareikšmiškai vertinamos poetės Salomėjos Nėries paminklą, ŠEŠTDIENIO pavakarę prie šio memorialo planuojama rengti poezijos skaitymus.”
Ar dar nepajutom, kaip vis labiau įsismarkauja šmeižikai, tautos skaldytojai, kaip jie visur lyg pelėsis smelkiasi? Aktyvūs, kaip anų laikų komjaunuoliai aktyvistai, tarpusavy lenktyniavę, kas daugiau „liaudies priešų” į dienos šviesą ištrauks?
ATEIKIME PATYS, IR DRAUGUS, PAŽĮSTAMUS, KAIMYNUS ATSIVESKIME
Mes pajutom. Bet kadangi tie skaldytojai nuolat šaukia Slava Ukraini, mums belieka entuziastingai atsakyti Gerojam slava.
Meras: Salomėjos Nėries paminklo iškėlimo procesas prasidės rudenį, buvo galimi kiti sprendimai
– tv3.lt/naujiena/lietuva/meras-salomejos-neries-paminklo-iskelimo-procesas-prasides-rudeni-buvo-galimi-kiti-sprendimai-n1424901
O skaitytojas siūlo merui:
„Paminklo vietoje vamzdį 2.0 pastatysime…”
Kunigas Juozas Gustas ir Salomėjos Nėries sąsiuvinis
– bernardinai.lt/kunigas-juozas-gustas-ir-salomejos-neries-sasiuvinis/
„ […] visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turite prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ .”
„ […] perteikti kunigo Gusto žodžius: [ … ] poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė vykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad perskaitę šį dienoraštį nuimsią nuo jos prakeikimą”
„ Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, sakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve”
„Tada tėtis ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką.”
Ir per tiek metų neatsirado kas tuos rankraščius paskelbtų ? Ar bus kaip su tuo Nepriklausomybės aktu – nuvažiuos koks eilinis pilietis ir suras ?
Matyt, to nereikia.
Žodis ,,nereikia” be papildymo ,,kam nereikia” nieko nereiškia. Kad nereikia valdžiai, tas aišku, bet tauta susideda ne vien iš valdžios.
vadinasi, neatsirado reikalo niekam iš tautos, kas galėtų, o ne tik norėtų, pajudinti tai ir padaryti. Norinčiu, pakalbančių, suprantančių visada yra nemažai, bet tam, kad padaryti, turi susitelkti pakankama valia veikimui – ar pavienio žmogaus asmeny, ar kokio jų junginio, ar institucijos.
,,vadinasi, neatsirado reikalo niekam iš tautos, kas galėtų, o ne tik norėtų, pajudinti tai ir padaryti.” – Tikiuosi, kad tai laikinas nuopuolis. Tie, kas norėtų, nepajėgia dėl skurdo ir rūpesčių. O tie, kas galėtų, sugundyti gerbūvio ir pramogų. O, neturint pajėgios žiniasklaidos, daugelis apie tokias naujienas net nesužino. Aš, pvz., nežinojau.
Desovietizacijos komisijos atsistatydinimo raštą gavęs D.Jakavičius konsultuosis su teisininkais
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos-lietuvos-zinios/desovietizacijos-komisijos-atsistatydinimo-rasta-gaves-djakavicius-konsultuosis-su-teisininkais/