Džiugesio, dvasios šviesos ir laisvės skleidėjai Vijolei Arbas būtų sukakę 80.

2025 m. balandžio 13 d. Vijolei Arbas (1945 04 13–2024 06 14) būtų sukakę 80 metų. Nors praėjusių metų birželį ji iškeliavo pas protėvius, jos šypsena, sąmojis ir meilė Lietuvai tebešviečia mums kaip žiburys.

Amerikos lietuvė, anglų kalbos dėstytoja, vertėja, Romuvos vaidilė, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus pelnytoja – Vijolė buvo žmogus, gyvenęs taip, lyg kiekviena diena būtų šventė, ir savo džiaugsmu dalijęsis su visais.

Kelionė į Lietuvą: šaknų atradimas

Gimusi architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko ir rašytojos Alės Rūtos šeimoje JAV, Vijolė augo tarp dviejų pasaulių.

„Amerikoje buvau Amerikos lietuvė, Lietuvoje – Lietuvos amerikietė, o iš tikrųjų – grynakraujė lietuvė“, – juokavo ji.

Lietuva jai ilgą laiką buvo tėvų pasakojimų šalis, kol 1990-aisiais, perskaičiusi skelbimą laikraštyje „Draugas“, ji 1990 metais atvyko dėstyti anglų kalbos Atkuriamajame Vytauto Didžiojo universitete (VDU).

„Buvau be galo susižavėjusi Lietuvos žmonėmis. Kovo 11-oji – toks istorinis įvykis! Tuo metu Amerikoje Lietuvos vardas buvo kiekvieno laikraščio pirmajame puslapyje, visuose TV kanaluose. Pirmą kartą gyvenime suvokiau, kad Lietuvos valstybė išties egzistuoja, o nėra tik mano tėvelių sugalvota fantazija“, – yra pasakojusi V. Arbas.

Taip prasidėjo jos kelionė namo – ne kaip viešnios, o kaip tikros Lietuvos dukros.

Laisvės balsas: tiesa, skambėjusi pasauliui

1991-aisiais, kai Lietuva stovėjo kryžkelėje, Vijolė tapo jos balsu. Lietuvos televizijos Kauno skyriuje ji vertė žinias į anglų kalbą, padėdama pasauliui išgirsti mūsų tiesą – apie Sausio 13-osios žuvusiuosius, apie tautos ryžtą. Jos balsas, skambėjęs per radiją ir televiziją, nešė Lietuvos viltį toli už jūrų.

Už šį darbą 2013 m. ji buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. „Man tai buvo garbė, bet svarbiausia – kad Lietuva buvo išgirsta“, – sakė ji, kaip visada kukliai šypsodamasi.

Širdimi gyvenanti siela: dėstytoja, šokėja, vertėja

Vijolės gyvenimas buvo tarsi spalvinga drobė. Berklio ir Havajų universitetų absolventė, ji įgijo magistro laipsnį, viena augindama sūnų Joną Kimo Arbą.

„Maištaujanti siela, širdimi gyvenanti, nuostabi šokėja, tiesos sakytoja su kandžiu sąmoju“, – taip ją apibūdino sūnus Kimo. Ir iš tiesų – Vijolė mokėjo prajuokinti studentus per paskaitas, uždegti šokio sūkury per šventes ir tiesiog dalintis gyvenimo džiaugsmu.

Dirbdama vertėja, ji išvertė daugiau nei 30 akademinių knygų, atverdama Lietuvos mokslui pasaulio duris. VDU studentai ją prisimena kaip dėstytoją, kuri mokė ne tik kalbos, bet ir drąsos būti savimi. „Ji buvo tarsi saulė – švietė visiems“, – rašoma Vitauto Didžiojo universiteto jos atminimui skirtame pranešime.

Romuvos širdis: protėvių kelias

Didelė jos gyvenimo dalis buvo paskirta dvasinei ir kultūrinei Lietuvos stiprybei. Vijolės sieloje glūdėjo gilus ryšys su protėviais. Ji priklausė senovės baltų religiją gaivinančiai Romuvai ir buvo viena jos vaidilių.

Kartu su kitais Romuvos nariais Vijolė dalyvavo šventėse, apeigose, skaitė pranešimus, skleidė gyvąją baltų kultūros dvasią. Jos dvasinis jautrumas, išmintis ir šviesi širdis paliko ryškų pėdsaką tiek bendruomenėje, tiek tarp jos artimųjų, bendradarbių ir studentų.

„Jauti prieš Dievulį, kad darai teisingai“, – sakė ji apie savo dvasinį kelią. Romuva jai buvo ne tik dvasios namai, bet ir būdas stiprinti Lietuvą, sujungti praeitį su dabartimi.

Ne mažiau jai rūpėjo motinos Alės Rūtos palikimas. Vijolė rengė renginius, skirtus rašytojos kūrybai, svajojo apie Alės Rūtos alėją Kamajuose… „Mama man davė Lietuvą“, – sakydavo ji, ir šią dovaną labai džiaugėsi.

Palikimas: šventė, kuri tęsiasi

Šiandien, kai Vijolei būtų sukakę 80, prisimename ją kaip žmogų, gyvenusį visa širdimi. Jos šypsena, sąmojis, drąsa ir meilė Lietuvai tebegyvena – studentų prisiminimuose, Romuvos bendruomenėje, jos išverstų raštų puslapiuose. Ji mokėjo būti lietuve – Lietuvą nešiojosi sieloje, kad ir kur bebūtų.

Vijolė Arbas liko su mumis. Jos gyvenimo istorija – tai šviesos, drąsos ir nepriklausomybės liudijimas. O jos vardas – vertas būti įrašytas tarp laisvės žmonių, kurie tyliai, bet ryžtingai prisidėjo prie mūsų dvasinio atgimimo.

Vijolė nesulaukė savo 80-mečio, bet mes švenčiame jos gyvenimą – pilną šviesos, laisvės ir džiaugsmo ir keldami šventinę taurę šypsodamiesi kartojame kartu su Ja: „Už Lietuvą, už gyvenimą!“

***

P.S:

Kai 2023 metais JAV prezidentas Džo Baidenas atvyko į Vilnių Vijolė norėjo su juo susitikti. Nors jai to nepavyko pasiekti, bet kai JAV prezidentas liepos 12 d. saydamas kalbą Vilniaus universiteto kiemelyje NATO viršūnių susitikimo uždaryme, paminėjo, kad kai kurie pirmieji lietuviai, atvykę į Lietuvą po nepriklausomybės, buvo iš Čikagos, Ilinojaus valstijos, Vijolė stovėdama pirmoje klausytojų eilėje šūktelėjo: „ir iš Los Andželo!“, nes būtent iš ten ji atvyko iškart po nepriklausomybės. Dž. Baidenas pažvelgė į ją, atsakė ir nusišypsojo. Ji pasiekė tai, ko norėjo – pakoketuoti su Džo Baidenu, Jungtinių Valstijų prezidentu:

Iš Vijolės Arbas archyvo: