Imperinė Rusija Peterburgo banditų kailyje

Pastaruoju metu tiek žiniasklaidoje, tiek visuomeniniuose tinkluose stebime viena kitai prieštaraujančių, klaidinančių žinučių painiavą.

Dauguma aiškiaregių, remdamiesi įvairių šalių „žvalgybų tarnybų“ pranešimais pranašauja, kada baigsis esamas arba prasidės naujas karas.

Jausmas toks, lyg šiuos įmetimus kurptų inkognito influenceriai, kuriems mokama už panikos ir nerimo platinimą.

Ypatingai daug klaidinančių žinių Vakarų šalyse prisiglaudusios, taip vadinamos, Rusijos opozicijos žiniasklaidoje. Vedamieji straipsniai prifarširuoti įvairiausių scenarijų, kuriuose ekspertai (SVR ir FSB rezidentai) paišo scenarijus, kaip ginsis Lietuva, jei ją užpuls Rusija, ką darys Estija, jei jai smogs Maskva, kaip priešinsis Lenkija, jei ją atakuos Kremlius.

Panikos sėjimui skirti scenarijai kurpiami taip, tarsi Baltijos šalyse nebūtų nei kvapo britų, vokiečių ir amerikiečių kariškių, o apie NATO nė neužsimenama.

Tai – primityvi Kremliaus psichologinė operacija, skirta skatinti bejėgystės ir susiskaldymo jausmą Vakarų šalių visuomenėse, o ypač – sprendimų priėmėjų galvose.

Rosijanai puikiai mato, jog šiandieniniai politikai serga antraščių priklausomybe, vadovaujasi patiktukų, emocijų logika, o ne racionaliu žemišku padėties vertinimu.

Dėl šių priežasčių tai vienas, tai kitas politikas kliūsteli žibalo į ugnį pareikšdamas, jog Rusija Baltijos šalis gali pulti galbūt jau šį rudenį.

Kitas postringauja, kad Kremlius karui su NATO bus pasirengęs tik 2030-taisiais. Vieni ekspertai postringauja, kad Rusija Ukrainos kare išsekusi, kiti – kad gali labai greitai atstatyti pajėgumus pilno masto karui su Vakarais.

Kuo tikėt? Ką daryt? Kur bėgt?

Tikėti reikia Dievu, o matyti – realybę ant žemės. Tačiau, tam kad ją pamatytum, būtina išsklaidyti sumaišties rūką ir atmesti šimtus politikos Čipolinų nuomonių.

Pirmiausia, apie artėjantį rudenį. Ne, Rusija nepuls Baltijos šalių, nes nėra ir nebus pajėgi įvykdyti jokios stambesnės karinės operacijos. Diversijos įmanomos, tačiau keliolika tūkstančių driskių, lakstančių po Baltarusijos pelkes nėra jokia grėsmė nei vienai rytinio NATO flango narei.

O ką, jei, kaip kai kas sako, rusai prie sienų sutrauks 150 000 karių? Ne, tokio kiekio driskių Maskva prie mūsų sienų nesutrauks, nes tikimybė, jog karas Ukrainoje bus išspręstas staiga, nutraukus karinius veiksmus nedelsiant, lygi beveik nuliui.

Kodėl taikos tikimybė šiandien tokia maža? Todėl, kad Peterburgo banditai, tapę muskovijos impiercais, šiuo metu (jų manymu) dalinasi įtakos zonomis su kita gauja – Vašingtono klanu. Tuo tarpu Vašingtonas, panašu, jau ima suvokti, jog su Maskva taip paprastai, kaip planavo (per 24 val.) nesusitars.

Būtent todėl JAV valstybės sekretorius Markas Rubio ėmė kalbėti lygiai taip pat, kaip Džo Baidenas, teigdamas, jog sieks taikos Ukrainoje „tiek ilgai, kiek reikės“. Ir nors JAV bei sąjungininkai teigia, jog Rusija vilkina taikos susitarimą – tai strateginė klaida.

Strateginė klaida yra manyti, jog Rusija vilkina karą. Nes iš tiesų, Rusija karo nevilkina. Rusija karą naudoja kaip įrankį, kaip spaudimo, kaip šantažo ir reketo priemonę.

Maskvos sąlygos, tiksliau ultimatumas, dėl laivybos ir grūdų prekybos Juodąja jūra, daužant raketomis Odesą, žudant civilius Charkove, Dnepre ir kituose miestuose, Kremliaus banditų manymu, veikia kaip bauginimo priemonė, dėl ištižę Vakarai ims ir nusileis.

Putinas įžūliai blefuoja, keldamas sąlygas paliauboms Juodojoje jūroje mainais į ES sankcijų panaikinimą. Juodojoje jūroje ir taip iš esmės nebevyksta jokie kariniai veiksmai.

Tuo tarpu Putinas, šantažuodamas Europą, siekia ją priversti panaikinti sankcijas, nedarydamas absoliučiai jokių nuolaidų, priešingai – dar stipriau bombarduodamas Ukrainos miestus. Tai elementari banditų logika, žinoma, kiekvienam kriminalistui ar verslininkui, turėjusiam reikalų su šmikiniais, tulpiniais ar Kauno daktarais.

Jei nori ramiai gyventi, mokėk duoklę – „nalogą“, o jei ne – lėksi į orą, kaip tavo kolega, kurio kūnas rastas be galvos, o galva – tvenkinyje.

Sprogdindamas Ukrainą, Kremlius reketuoja Vakarus, reikalaudamas susimokėti prekybos, finansų bei kitais sandoriais už ramybę. Sąlyginę ramybę, kol Peterburgo banditai nesugalvos užsukti į svečius. Jų logika paprasta, kaip senas bevertis rublis: jei nepanaikinsit sankcijų – toliau žudysim ukrainiečius.

Pirkit mūsų naftą – tada jūsų neliesim. Norit, kad jūsų nežudytumėm – mokėkit pinigus. Tol, žinoma, kol jų turit.

Prie šios kriminalinio rusų pasaulio savivokos prisidėjo klaidinga JAV politika, siekianti „sutirpdyti“ ledus, skiriančius Rusijos banditų ir Vakarų civilizacijos bastionus – Vašingtoną ir Maskvą.

Rosijanai, greičiausiai, nuoširdžiai patikėjo, jog jų bijo visas pasaulis, po kojomis griuvo visa Europa ir išsigando Jungtinės Amerikos Valstijos. Iš tiesų, JAV Rusijos neišsigando, tiesiog Trampo asmenyje, mėgina susitarti.

Deja, net ir agresyviam verslui, niekuomet nesisekė ir nesiseks derėtis ir prekiauti su nusikaltėliais ir reketininkais. Tuo tarpu Maskvoje įsitaisę Peterburgo banditai mano, kad kaip tik dabar išmušė jų valanda. Jie tikisi šią akimirką išspausti maksimalią naudą.

Kremlius ir toliau neketina atsisakyti tikslo mažų mažiausia okupuoti visą Rytų Ukrainą, o vėliau pakeisti valdžią Kijeve, nes tam neseniai antrino Vašingtono pasiuntiniai. Tada galima reikalauti išvesti JAV pajėgas iš Europos, o Europos reikalauti „priimti“ Rusijos pajėgas.

Rusai iškilmingai kviečia Ameriką dalintis Arktimi, nematydami nieko bloga, jei partneriai „aneksuos Grenlandiją“, nes tai atitinka jų „poniatkes“. Rusijos drambliukų svajonėse ne tik atkurta įtaka Arktyje ir Europoje, tačiau ir atnaujintas dujų tiekimas Nordstrymais bei vakariečiai vėl sėdintys ant dujų / naftos adatų.

Įsivaizduojate, kokias biudžeto pajamas savo šlapiose svajonėse generuoja driskių strategai, svaigdami apie pelnus, tiekiant energetinius resursus tiek į Kiniją, tiek į Vakarus? Jei taip įvyktų, Vakarų civilizaciją iš tiesų ištiktų katastrofa.

Keliskart sustiprėjusi Rusija taptų ne tik grėsme, bet ir realia ekonomine bei karine galia kontinente. Tačiau bėda (tuo pačiu ir laimė) ta, jog Peterburgo banditai vadovaujasi nusikaltėliška smurto ir destrukcijos logika.

Putino gauja mano, jog kuo daugiau sprogdins, griaus ir lies kraujo, tuo bus labiau gerbiama. Kremlius įsitikinęs, kad šantažuodamas, reketuodamas, žudydamas, turės dar daugiau įtakos nei iki karo. Sankcijų panaikinimo perspektyvos Rusijos banditams indikuoja, jog jie veikia teisinga linkme.

Būtent dėl to Ukrainos miestų daužymas nei kiek nemažėja. Priešingai – tapo dar intensyvesnis.

Tai rodo, jog kagėbistinės klastos voratinklių nepatyrusi arogantiškoji Baltųjų rūmų komanda pasimovė ant seno sovietinio Kremliaus kablio.

Ar ji praregės? Ir jei praregės, tai ką darys?

Deja, šiuo klausimu, mes neturime nieko paguodžiančio. Tik tą patį seną ir gerą receptą – vožti banditams žarstekliu per srėbtuvę, kad pastaroji liktų be dantų. Tik tokiu atveju, atsiras derama pagarba priešininkui.

 Lūžio taškai 

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Prancūzijoje pareiškė, jog palyginti su kariaujančia Ukraina, visas pasaulis šiandien gyvena labai lėtai. Zelenskio matymu, vakariečiai ir ukrainiečiai gyvena paralelinėse realybėse.

Ukrainos prezidento tėvynainiai kasdien patiria artimųjų, draugų žūtis, nežinodami, ar jie patys rytoj liks gyvi. Žmonės nežino, kas juos ištiks kitą minutę. Tuo tarpu vakariečiai rengia konferencijas, susitikimus, geria kavą ir kalbasi apie planus ateičiai panašiai taip pat, kaip apie žmonijos ateities keliones į Marsą.

Todėl mus ypatingai stebina Zelenskio kantrybė matant, kaip Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas antrus metus iš eilės „grasina“ išsilaipinti Ukrainoje.

Pernai Makronas grasino pasiųsti karius kažkur prie Odesos, šiemet jau pasišovė susimesti su britais ir pasiųsti karius į tam tikras užnugario zonas. Kažkur. Tačiau kol kas visos taikos palaikymo pajėgos dislokuojamos spaudos antraštėse.

Mes suprantame, kad Makronas tokiu būdu testuoja Maskvą. Tačiau testų metas jau seniai išsibezdėjo, o Kremlius Paryžiui  atsakė, išvadindamas Makroną fašistu ir Hitleriu. Mūsų kuklia nuomone, jau labai seniai reikėjo nustoti rengti įspūdingus „talk-show“ ir be jokių žodžių pasiųsti karius į Ukrainą.

Kas nutiks? Ogi nieko. Tiksliau, bus išgelbėta tūkstančiai ukrainiečių gyvybių. O kol vakariečiai myžčioja ir pirsčioja – tai tik skatina Kremlių naujiems agresijos protrūkiams.

Danijos ministrė pirmininkė Mete Frederiksen apkaltino Jungtines Valstijas darius „nepriimtiną spaudimą“ Grenlandijai organizuojant JAV viceprezidento Venso vizitą. Įžūli, nepagarbi Vašingtono retorika Danijos salos atžvilgiu sukėlė pasipiktinimą ne tik saloje, bet ir daugelyje Europos valstybių. Nesuderintas vizitas prilygintas galios demonstravimui, kuomet į svečius braunamasi be specialaus kvietimo.

Niekas net neabejoja, jog būtina stiprinti sąjungininkų karinę galią Grenlandijoje, siekiant mažinti Rusijos ir Kinijos įtaką regione. Tačiau ar būtina gąsdinti, įžeidinėti ir žeminti senojo kontinento valstybes, iš jų šaipantis bei pabrėžiant JAV didybę?..

„Remti laisvas tautas, kurios priešinasi ginkluotų mažumų ar išorės spaudimo bandymams pavergti – būtent tai turi būti Jungtinių Valstijų politika“, – paskelbė prezidentas Haris Trumenas, todėl Amerika iki šiol buvo laikoma silpnųjų gynėja, tvarkos ir demokratijos pasaulyje garantu.

Tai buvo pradžia to, kas tapo žinoma kaip Trumeno doktrina. Jos esmė buvo mintis, kad pagalba ginant demokratiją užsienyje yra gyvybiškai svarbi Jungtinių Valstijų nacionaliniams interesams.

Ne konkurencija ir agresyvi politika, o dvi pagrindinės JAV iniciatyvos: Maršalo planas, didžiulis pagalbos paketas, skirtas atstatyti sugriuvusios Europos ekonomiką, ir NATO sukūrimas 1949 m., kuri buvo skirta ginti demokratijas nuo Sovietų Sąjungos bei suteikė JAV pasaulio lyderės statusą.

Tuo tarpu naujausi įvykiai Azijoje iš esmės keičia geopolitinį paveikslą regione, kur pastebimai mažėja JAV įtaka. Japonija, Kinija ir Pietų Korėja nutarė stiprinti bendradarbiavimą įvykusios šalių derybose Tokijuje. Japonijos užsienio reikalų ministras Ivajas Takešis (岩屋 毅)  pareiškė, kad šalys yra istorinio lūžio taške.

Lietuvoje tęsiasi JAV karių gelbėjimo operacija. Nekomentuosime jos eigos ir detalių. Amerikiečiai buvo ir išliks mūsų sąjungininkais, ginklo broliais, kartu kovojusiais ir kovojančiais už bendrai gintas vertybes.

 Mūšio linija

Maskvos dezinformacijos kloaka skelbia, jog „Kijevo režimas ir toliau atakavo Rusijos energetikos infrastruktūros objektus, nepaisant Vladimiro Zelenskio teiginių“.

Rusija trimituoja, jog Ukrainos kariuomenė surengė penkis smūgius energetikos objektams Belgorodo srityje. Kremlius rypauja apie nukentėjusius buitinius vartotojus, likusius be elektros, tačiau neužsimena apie ukrainiečių šeimas, šią savaitę likusias be artimųjų.

Tai dėsninga Kremliaus psichologinė – karinė taktika. Ji nesikeis. Maskva ir toliau bombarduos, sprogdins, griaus, meluos ir blefuos.

Paskelbta informacija, jog paskelbus taikos derybas, Kremlius prie rytinio NATO flango gali permesti 300 000 karių iš 600 000 esančių Ukrainos karo mėsmalėje. Jei Maskva padarytų tokį žingsnį, ukrainiečiai kaip mat pasiektų proveržį fronto linijoje ir atsiimtų prarastas teritorijas be jokių derybų su Maskva.

Frontas šiuo metu įstrigęs. Turimi duomenys leidžia teigti, jog rusams trūksta technikos bei transporto priemonių, tai komplikuoja dalinių perdislokavimą ir mobilumą.

Ačiū, kad mus remiate ir dalinatės apžvalgomis. Būsime dėkingi, jei deklaruodami pajamas skirsite 1,2 % VšĮ „Visuomenės informacinio saugumo agentūra“ paramai. Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.