Prieš 175 metus gimė knygnešys Matas Slančiauskas

Prieš 175 metus, 1850 m. vasario 21 d., Trumpaičių kaime (dab. Joniškio r.) gimė knygnešys, visuomenės veikėjas, aušrininkas, publicistas, leidėjas tautosakos rinkėjas, kūrėjas Matas Slančiauskas. Švietėjas priklausė Lietuvių mokslo draugijai, steigė lietuvių jaunimo draugiją „Atgaja“ (veikė 1889-1895 m.) ir slaptas lietuviškas mokyklas.

Vaikystėje skaityti pramoko iš lenkiško elementoriaus ir iš vargonininko, vėliau pradėjo mokytis Joniškio parapinėje mokykloje, kurioje buvo mokoma lietuviškai. Paaugęs pramoko siuvėjo amato. Tai buvo ne tik uždarbis, bet ir būdas aplankyti nemažai žmonių, kurių vaikus buvo galima pamokyti lietuviško rašto.

Netrukus pradėjo užrašinėti išgirstus pasakojimus, nutikimus ir kitokią tautosaką. Ne tik rinko ir užrašinėjo, bet ir pats kūrė poeziją, eiliavo mįsles ir pan. M. Slančiauskas rašė ne tik savo autentišką kūrybą, bet ir perkūrinėjo tautosaką. Dažnai tokia kūryba virsdavo patriotiniais ir didaktiniais eilėraštis.

Intensyviai dirbdamas M. Slančiauskas užrašė apie 45 000 kūrinių (apie 800 dainų, apie 800 pasakojamosios tautosakos kūrinių, apie 700 patarlių ir priežodžių, apie 200 mįslių, apie 1500 tikėjimų, burtų ir prietarų, oro spėjimų, medicinos patarimų). Tautosakos kūrinius dažniausiai užrašydavo iš atminties, bet sugebėdavo išlaikyti jų stiliaus ir tarmės ypatumus.

Per ilgus ir aktyvius metus veiklos M. Slančiauskas susipažino ir bendravo su daugeliu tautinio atgimimo šviesulių: Jonu Basanavičiumi, Jonu Jablonskiu, Kaziu Griniumi, Juozu Miliausku-Miglovara, Jonu Šliūpu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Martynu Jankumi ir kitais inteligentais.

Kalbant apie M. Slančiausko knygnešyste, pats spaudos iš Prūsijos jis nenešė ir naudojosi kitų knygnešių paslaugomis. Tarp jų – ir knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio. Taip pat draudžiamą spaudą platino per „Atgajos“ draugiją, kuri turėjo bibliotekėlę.

1895 m. „Atgają“ žandarai susekė. Įkliuvus Kuršėnų knygnešiui Stanislovui Rupšiui, kratos metu buvo surastas laiškas, nukreipęs į Vaineikių sodybą. Krečiant Vaineikių sodybą, M. Slančiausko kolegos studento Liudo Vaineikio lagamine ir pintinėje žandarai rado Antano Baranausko ir kitų žmonių rankraščių, laiškų, „Atgajos“ įstatus.

Per kratą M. Slančiausko namuose buvo rastas 71 sąsiuvinis su tautosaka, jo paties kūryba, jam rašyti J. Bielinio, M. Jankaus ir kitų laiškai, kalendoriai, „Atgajos“ statutas, dainų knygelės ir t.t. M. Slančiauskas buvo areštuotas, vienerius metus ir dvyliką dienų praleido Šiaulių kalėjime ir buvo trejiems metams ištremtas į Rygą.

Grįžęs namo toliau platino spaudą ir rinko tautosaką, daug rašė periodikai. 1900–1905 m. nemaža jo straipsnių išspausdinta laikraščiuose „Skardas“, „Žarija“, „Ūkininkas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Tėvynės sargas“, „Kova“, „Lietuvos ūkininkas“.  1903 m. sudarė žodynėlį, į kurį įtraukti keli šimtai žymių vardų ir tarptautinių žodžių su lietuviškais atitikmenimis. 1904 m. už spaudos platinimą persekiotas žandarų ir slapstėsi miške. Po metų eilėmis palaikė 1905 m. revoliucijos dalyvius ir kvietė lietuvius sukilti prieš carizmą. 1907 m. Skaistgiryje subūrė jaunimo kuopelę „Švieskis ir šviesk“.

M. Slančiauskas sulaukė ne tik laisvesnio spausdinto lietuviško žodžio, bet ir laisvos Lietuvos. 1921 m. jis parašė autobiografiją, 1923 m. jo surinktų dainų buvo publikuota žurnale „Lietuvių tauta“, o pasakų ir sakmių – J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose. Mirė M. Slančiauskas 1924 m. ir yra palaidotas Joniškio r. Rudiškių kapinėse.

Joniškio r. Reibinių k. yra išlikusi sodyba, kurioje M. Slančiauskas ilgus metus gyveno. Joje veikia muziejus, pristatantis tiek švietėjo, tiek „Atgajos“ draugijos veiklą.

Iškilaus lietuvio atminimas įamžintas ir Kaune. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje Knygnešių sienelėje iškalta ir pasižymėjusio knygnešio Mato Slančiausko pavardė. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma pora M. Slančiausko nuotraukų ir graži sukaktis yra puiki proga jas prisiminti. 

Parengta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimą