Aptartos Karaliaus Vilhelmo kanalo išsaugojimo ir pritaikymo turizmui galimybės

KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus žinovų susitikime su Klaipėdos rajono savivaldybės atstovais buvo aptarti svarbūs klausimai, susiję su Karaliaus Vilhelmo kanalo statinių komplekso išsaugojimu ir jo pritaikymu turizmui.

Jau ne pirmus metus Klaipėdos rajono savivaldybė deda pastangas išsaugoti šią vertybę. Šiuo metu vykdomi Jokšų tilto tvarkybos darbai, taip pat parengtas Lankupių šliuzo tvarkybos projektas.

Be to, kyla sumanymų, kaip pritaikyti šį kultūros paveldo kompleksą turizmui, skatinant jo pažinimą, lankomumą ir naudojimą, kartu užtikrinant, kad tai neturėtų neigiamo poveikio pastato vertingosioms savybėms.

Susitikime dalyvavo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos atstovai

Vicemerė Jolanta Kitra, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas Gytis Kasperavičius, šio skyriaus patarėja Sonata Šmatauskienė, Strateginio planavimo ir projektų valdymo skyriaus patarėja Rasa Deimantė Grubliauskytė, Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Feliksas Žemgulis, taip pat žurnalistas, buriuotojas ir projektų autorius Kęstutis Oginskas.

Svarbiausia diskusijos tema buvo būtinybė įrengti slipą mažiesiems laivams, kuris nepakenktų kultūros paveldo vertybei. Susitikimo metu buvo apžiūrėta galima vieta šiems darbams atlikti – vieta, kur kasimo darbai jau vyko sovietmečiu, nėra išlikę autentiškų pylimų.

K. Oginskas kėlė klausimus apie galimą tikslinę auditoriją, o taip pat buvo kalbama apie priemones, kurios užtikrintų, kad kanalo krantai nebūtų pažeisti ir apie kontrolės mechanizmus naudojant kultūros paveldo vertybę.

Karaliaus Vilhelmo kanalo istorija

Karaliaus Vilhelmo kanalas įrašytas į Lietuvos valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių registrą, pripažintas išskirtine istorine ir hidrogeologine vertybe, hidrogeologiniu draustiniu. Karaliaus Vilhelmo kanalo statinių kompleksas 2001 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 25965).

Šiam nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomam kultūros paveldo vertybei priklauso Lankupių šliuzas, Jokšų tiltas, Kairių tiltas, Lankupių šliuzo meistro sodybos namas, Lankupių šliuzo meistro sodybos ūkinis pastatas, Lankupių šliuzo meistro sodybos tvartas.

Karaliaus Vilhelmo kanalas, aplenkdamas Kuršių marias, sujungė Klaipėdą su Miniją. Tai buvo sena medieną Nemunu į Klaipėdą gabenančių pirklių svajonė, kadangi ant akmenuotų ir smėlėtų seklumų mariose ties Ventės Ragu sieliai dažnai suduždavo, mediena išsisklaidydavo.

Paskutinis impulsas, paskatinęs statybos pradžią, buvo 1862 m. Kuršmarėse sudužę 24 sieliai (apie 1,4 mln. rąstų).

Kanalo statyba prasidėjo 1863 m. vasarą. Kanalu buvo siekiama sujungti Nemuną su Klaipėdos uostu, aplenkiant Kuršių marias.

Tarp sieliai (apie Lankupių ir Smeltės šliuzų per kanalą XIX a. antroje pusėje įrengta dešimt 10,4–11 m pločio, 5,15–5,65 m aukščio virš vandens lygio medinių tiltų, kurių angų laivų stiebams nebuvo leidžiama atidaryti naktį.

Vandens lygio tarp Klaipėdos kanalo ir Minijos upės skirtumui ties Lankupiais palaikyti 1864 m. įrengtas 157 m ilgio šliuzas.

Vandens lygio svyravimams stebėti įkurtos 2 stotys Lankupiuose (1871 m.), po vieną Drevernoje (1870 m.), Smeltėje (1875) m.. Rąstus Minijos upe plukdant prieš srovę kanalo pakrantėmis lynais temdavo vilkėjai vyrai ar arklių kinkiniai.

Po 1870–1871 m. Prūsijos–Prancūzijos karo šiaurinę kanalo atkarpą tarp nuo Stariškės kaimo iki marių kasė 690 prancūzų karo belaisvių. Jiems atminti buvo pastatytas obeliskas, šiuo metu kanalo šiauriniame gale įrengta atminimo lenta.

Didžioji kanalo dalis iškasta vietinių kaimų gyventojų

Tik įrengtas vandens kelias tarp Nemuno ir Kuršių Marių buvo 50,84 km ilgio: pusę kelio sudarė atkarpa Minijos upe nuo Uostadvario iki Lankupių, toliau 6,6 km atkarpa nuo Lankupių iki Drevernos upės, 1,88 km Drevernos upe ir paskutinė 15 km atkarpa iki Smeltės priemiesčio.

Dalis iškasto molio buvo panaudota Kuršių Nerijos kopoms sutvirtinti. Dėl Minijos vandens lygio svyravimų prie Lankupių kaimo įrengtas šliuzas. Lankupių šliuzo meistru 1872–1885 m. nurodomas Vilhelmas Huvas (Wilhelm Huwe). Apie 1909 m. pastatyta išlikusi Lankupių šliuzo meistro sodyba.

1875 m. kanalu praplaukė 1024 laivai ir 4314 sielių, 1892 m. – 708 laivai, 1899 ֪– 855, 1908 m. – 1763, 1925 m. – 1044 laivai, 1928 m. – 1957, 1932 m. – 2278 laivai.

Pradžioje suprojektuoti 9 mediniai tiltai, apie 1902–1904 m. pastatyta 10 lengvų metalinių konstrukcijų tiltų, numeraciją pradedant nuo Klaipėdos. Dalis tiltų susprogdinta II Pasaulinio karo metais. Šiuo metu išlikę 2 tiltai su metalinėmis konstrukcijomis ir 7 tiltų atramų liekanos

Pirmojo pasaulinio karo metu kanalo veikla nutrūko

Po karo atnaujinta, Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą. Tačiau dėl pasikeitusių geopolitinių sąlygų ankstesnės reikšmės nebepasiekė.

Nors vėliau jo reikšmė sumažėjo, tarpukariu kanalas tapo žinomas tarp baidarių mėgėjų, vandens turizmo mėgėjų. Tarpukariu kanalas vadinamas Viliaus perkasu.

Po Antrojo pasaulinio karo kanalas prarado turėtą ekonominę reikšmę. Sovietmečiu pervadintas Klaipėdos kanalu. Apie 1960 m. Nemuno deltoje galutinai apmirė sielių kelias.

Tačiau iki XX a. 7 dešimtmečio į Klaipėdos celiuliozės gamyklą kanalu dar buvo gabenamos popiermalkės. Iš Klaipėdos į Vilnių ir Kauną plukdoma statybinė medžiaga, plytos, mediena, cementas, celiuliozės popierius, anglis.

Laivyba kanale baigėsi 1966 m. šiaurinėje dalyje įrengus Klaipėdos III vandenvietę, funkcionalumą praradusiame Malkų įlankos uoste pradėjus Vakarų laivų remonto įmonės statybą. 1969 m. pastatytos įmonės poreikiams nukasta dalis Smeltės kaimo ir kanalo 500 m atkarpa su tiltu.

Kanalo ilgis siekia 25–27 km, plotis 28–30 m, o vidutinis gylis – 1,7 m. Kanalas driekiasi per Klaipėdos rajoną ir pasiekia Šilutės rajoną, sujungdamas Minijos upę su Kuršių mariomis per Malkų įlankos uostą.

Tai yra vienintelis dirbtinis vandens kelias Lietuvoje, sujungiantis šias teritorijas. Kanalas buvo svarbus ir sausinant senuosius pelkynus – išplėtota polderių sistema, o pievininkystė spartino aplinkinių kaimų plėtrą, paspartėjo aplinkinių žemių įsisavinimas.

Nuo 2016 m. buvo pradėti kanalų valymo darbai, įskaitant Lankupių šliuzo aplinką. 2022 m. pavasarį buvo atliktas valymo darbas, kuris leido padidinti kanalo gylį iki normos, ir numatyta spręsti krantų erozijos problemas bei tvarkyti pakrančių želdinius.

Parengta pagal istorikės Janinos Valančiūtės 2023 m. Karaliaus Vilhelmo kanalo statinių komplekso Lankupių šliuzo (u.k. KVR 25966) istorinius tyrimus, taip pat pagal Kultūros vertybių registro pranešimą.