R. Armaitis. JAV prezidentas grąžino europiečius į tikrovę

Iš esmės, kas atsitiko? Ogi nieko naujo. Europiečiams buvo aiškiai duota suprasti: arba jie atsisako socializmo statybos, grįžta prie pamatinių vakarietiškų vertybių ir ima rimtai rūpintis savo saugumu, arba jie gali eiti velniop su savo socializmu, humanizmu, žaliuoju kursu ir visais kitais utopiniais eksperimentais.

Panašiai ir mes, dalyvavę karo veiksmuose Ukrainoje, bandėme įspėti. Kalbėjome, kad prioritetu turėtų tapti ne nacionaliniai stadionai, o gynybinės linijos, dronai, karinės technologijos, investicijos į savo karinę pramonę ir jos skatinimas, jei nenorime bučiuoti rusiškų okupantų kerzinių batų. O koks buvo atsakas?

Mes, kovoję Ukrainoje, buvome pavadinti „durniais“, nieko nesuprantančiais nei strategijoje, nei taktikoje. Sutinku, mes nesame aukščiausio lygio strategai, bet mes ten buvome, matėme realybę iš arti. Tie, kurie mus kritikavo, ten niekada nebuvo. Štai kur esminis skirtumas. Ką tada girdėjome? „Dronų mums nereikia – tai ubagų ginklas. Minų mums nereikia – tai nehumaniškas ginklas (kaimynai nesupras, reikia tartis). NATO mus apgins savo analogų neturinčia galia ir manevrais.“ Na, ir ką turime dabar?

Šiandien didysis spekuliantas Donaldas Trampas, kad ir koks būtų prieštaringas asmuo, grąžino europiečius į realybę. Pagarba jam už tai. Kai kurie net pravirko, nes labai nesinorėjo prabusti ir pamatyti savo nuogą, silpną užpakalį. Bet pasirinkimas paprastas: arba prabusti ir imtis veiksmų, arba ruoštis bučiuoti rusiškų okupantų batus.

Ką matome šiandien? Europos Sąjunga nesugeba suburti net kelių brigadų Ukrainos palaikymui. Europa net nesugeba susitarti dėl karių siuntimo. Europa nėra vieninga dėl to, kaip turėtų atrodyti misija, daugelis nenori įtraukti karių. Apie realias saugumo garantijas Ukrainai išvis neverta kalbėti.

Štai keli pavyzdžiai:

• Prancūzija: Prezidentas Macronas pasiūlė sukurti „paramos pajėgas“ už būsimų paliaubų linijos ribų, vengiant tiesioginio dalyvavimo fronte.
• Jungtinė Karalystė: Premjeras Starmeris pareiškė, kad Britanija yra „pasirengusi ir norinti“ siųsti karius, jei to prireiktų.
• Lenkija: Premjeras Tuskas atmetė galimybę siųsti karius, tačiau pažadėjo tęsti logistinės ir karinės pagalbos teikimą Ukrainai.
• Ispanija: Užsienio reikalų ministras atmetė šią idėją, pareikšdamas, kad taika „dar tolima“ dėl Putino veiksmų.

Kartais norisi pasakyti: su tokiais draugais ir sąjungininkais mums nė priešo nereikia. O sprendimas paprastas: jei norime, kad priešas neateitų į mūsų namus, jei nenorime bučiuoti rusiškų okupantų kerzinių batų, turime padaryti viską, kad jis būtų sutriuškintas Ukrainos žemėje. Tik tuomet jam atšoks noras bandyti dar kartą. Kito kelio mums nėra.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne kartą yra sakęs, kad Europai seniai laikas kurti savo greitojo reagavimo pajėgas, savo bendras europines pajėgas. Ir jis teisus. Aš tik pridėčiau, kad tą reikėjo daryti jau vakar (tiksliau dar 2022 metais), o pirmiausia – pafrontės valstybėms. Nes vieni mes neapsiginsime.

Antras svarbus žingsnis – investuoti būtent į savo karinę pramonę. Ką galime – turime gaminti patys, ko negalime – privalome įsigyti. Laikas nustoti blaškytis, krapštyti nosį ir kramtyti snarglius. Skęstančiojo gelbėjimas – pirmiausia paties skęstančiojo reikalas.

Todėl mūsų saugumas, gynybinis potencialas ir pastangos jį stiprinti turi tapti prioritetu. Kare nėra laiko ilgoms diskusijoms – reikia kasti, kitaip atskris, pataikys ir tu žūsi.

Kasti reikia greitai, giliai ir nedelsiant. Kas ten buvo, tie visa tai puikiai žino.

Spausdinti