Greičiausiai, šį barzdotą veidą savo šaltu prakaitu permerktuose košmaruose regėjo ne vienas bolševikas, grobikiškais kėslais atklydęs į 1918 m. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Šis barzdočius ir nesikratė jam pradėtos klijuoti „bolševikų siaubo“ etiketės.
Taigi, šiandien, 135-ųjų gimimo metinių proga, prisimename dviprasmiškas diskusijas iki šiol keliantį, išskirtinai tvirto charakterio, autoritetingos drąsos, balansavusios ant nusikalstamumo ribos, generolą Povilą Plechavičių – karį, kurį žymiai geriau turėti savo gretose nei regėti priešininkų tarpe.
Pirmosios košmarų varginamos siaubo naktys kamuoti bolševikus turėjo pradėti jau 1917 m., kai P. Plechavičius su jais pradėjo kovoti dar tarnaudamas carinės Rusijos armijoje.
Nieko nuostabaus, kad pastarojoje imperijoje tokio veržlaus ir pašėlusio būdo jaunuolis pasirinko šioms savybėms artimą ginklų rūšį ir 1914 m. baigė Orenburgo kavalerijos karo mokyklą.
Sugrįžęs į Lietuvą, Nepriklausomybės kovų metu rengė Žemaičių partizanų rinktinę kovai su jau pažįstamu tuo pačiu priešu, o ir pats priešui buvo net per daug puikiai pažįstamas. Pažįstamas kaip neįveikimas ir nesugaunamas…
Todėl nenuostabu, kad 1919 m. pradžioje bolševikai žadėjo 300 tūkst. aukso rublių tam, kuris nušaus ir jiems pristatys P. Plechavičių. Šiose kovose riba, skirianti veikimą karo sąlygomis ir nusikalstamumą, itin suplonėjo, todėl galima suprasti bolševikus krėtusį siaubą.
Jaunasis karininkas pasižymėjo žiauriu elgesiu su priešais, dėl ko jam net saviškiai iškėlė bylą už per žiaurų elgesį.
Gindamas savo požiūrį teisme, kaltinamasis pasiuntė trumpą, bet aiškią žinutę
„Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“.
Tokia laikysena šį kavaleristą tarsi sugretina su niekaip nepažabojamu eržilu, nelinkusiu paklūsti bandantiems jį suvaldyti. Galiausiai šis taip pat kovų su bermontininkais ir lenkais dalyvis buvo išteisintas.
Taikos metais karininkas tarnavo savo mylimoje kavalerijoje, vadovavo Pirmajam husarų Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulkui.
Taip pat baigė Aukštuosius karininkų mokymus ir Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją. Daugiausiai diskusijų kelia jo vaidmuo Gruodžio septynioliktosios perversme, kuriam jis vadovavo, atverdamas sugrįžimo kelią į valdžią Antanui Smetonai, nors vėliau gana greitai buvo paleistas į atsargą.
Bet pabaigai sugrįžkime prie to, nuo ko pradėjome šią minėjimo apžvalgą.
Verčiame naują Raudonosios armijos ir P. Plechavičiaus santykių skyrių. Šįkart kraugeriška jėga grįžo stipresnė, nešina okupacinėmis grandinėmis, ir generolui teko atsitraukti į Vokietiją.
Taip lengvai atverti vartus antrajai sovietinei okupacijai Vyčio Kryžiaus kavalierius nebeketino ir kvietė kovoti pasiryžusius tautiečius į savo vadovaujamą Vietinę rinktinę. 1944 m. vasario 16 d. radijo bangomis nuaidėjo ryžtingas lyderio balsas, sutelkęs apie 20 tūkstančių kovotojų.
Ir nors tuo metu krašte viešpatavusi nacistinė valdžia siekė šį sumanymą paversti eiliniu SS legionu, tvirta kaip užsispyrusio eržilo P. Plechavičiaus pozicija neleido to padaryti.
Šis ryžtas uždirbo Vietinės rinktinės vadui siuntimus į vokiečių koncentracijos stovyklas, bet, tuo pačiu, ši patirtis nubloškė jį į pačią karą pralaimėjusią Vokietiją, iš kurios pavyko persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1973 m. ir sulaukė savo spalvingų, pašėlusių ir drąsių dienų pabaigos.
Ir nors generolo charakteris, veiksmai ir tam tikros gyvenimo akimirkos išlieka dviprasmiškomis, 135-ųjų gimimo metinių metu dar kartą atsigręžkime į cituotus šios dienos veikėjo žodžius, ištartus teisme.
Nors jie gali skambėti šiek tiek arogantiškai, bet juose daug darbais pagrįstos tiesos – P. Plechavičiaus asmenybė karo metu buvo vienas kertinių laisvės pamatų.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybės
Svarbu;
tačiau esame ar 135, ar 125, net visas 1000 ir visai daugiau
metų be savo istorijos, na arba su SKYLE – apie 150 minučių
Vasario 16 d. (1918 m.)
kai jau yra Lietuva – laisva ir nepriklausoma paskelbta, ir…
ir.. ir.. ir… tik PO KURIO LAIKO ..viešai, skelbiama, įrašoma ir mokoma (vadovėliuose)
apie pirmininkavimo, t.y. vadovavimo grąžinimą Antanui SMETONAI!??
Kiek mes visi visi būsime lyg koks “Titanikas” – pasaulio dugne (be istorijos) –
be JONO BASANAVIČIAUS – pirmojo Vasario 16-osios Lietuvos vadovo!
Kiek tos postbolševikinės grybauskaitiškai-adamkiškos-landsberginės
pseudo antitautinės politikos era tęsis. Kiek?
Rimta – ta esminė adamkiškai-grybauskaitiško “prezidentavimo” ramuma,
– Potsdamą-45 negarbiai Putino gaujai iš JAV Trampo su J.K. Karaliumi Jurgiu II
liekant paliekant nuo viso “prezidentavimo” algų gavimo meto.
Ar ir G. Nausėda – postbolševikinio auklėjimo lykio bejėgystės VADOVAS, –
Jono Žemaičio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Vytauto Landsbergio, – tyliai
“jaukios” uždangos ant Vasario 16-osios JONO BASANAVIČIAUS tęsėjas.
Kas jo asmeniškai pasiklaus, per šias vasario 5-15 dienas.
Jonas BASANAVIČIUS – Vasario 16-osios atkurto Lietuvos valstybingumo vadovas,
tą akimirką.
Ar ne???
Taip ar ne.
(Panašiai kaip šiandien ant KAM durų, už Jono Žemaičio paminklo:
“Prašome uždaryti…” Netikite, – paėjėkite ir padėkite KAM “uždaryti”
ar užsidaryti, – už JONO ŽEMAIČIO – su visa istorija; ir Alke tą foto)
kur
JONAS BASANAVIČIUS …135-125 metus laukęs
kur Vasario 16-ta?????
Taip taip, – “Kur Vasario 16-oji” ?! Ogi tapo pakišta po 1994 m. Lietuvos valstybinio gyvenimo bendrumo su Lenkija sutartimi. Antai, Šimašius pastatė paminklą J. Basanavičiui nukišdamas jį į senamiestį bei pavaizduodamas kaip senuką su lazdele. Kas tuo pasakyta yra akivaizdu. Tai pasityčiojimas – štai jums Lietuvos patriarchas – senukas senamiestyje su lazdele. Kai Basanavičius Tautai yra amžina nūdiena. Kur ta jo esybės šviesybė, didingumas, pagaliau kur jis, kad ir užtraukęs “Augin tėvas du sūnelius” dainą, kuri pažadino V. Kudirkos lenkybės užslėgtą lietuvybę. Gal ant Tauro kalno jam vieta šalia Čiurlionio arba Gedimino prospekte V. Kudirkos paminklo aplinkoje, panaudojant jo vietai ir važiuojamąją prospekto dalį. Taip turėtume lietuvybei šventą vietą sostinėje, jos centrinėje dalyje.
Pagarba didžiajam Žmogui——Lietuvos gaivintojui ir gynėjui.
Lietuvos kariuomenės nevedė Pilsudskio iš Vilniaus vyti, su Smetona Kaune tūnojo be Vilniaus, tai toks iš jo ir Lietuvos karininkas.