(Tęsinys)
1956 m. balandžio 24 d. posėdžiavusios Seinų apskrities liaudies tarybos Švietimo ir kultūros komisijos iškelti siūlymai
Kreiptis į Seinų apskrities liaudies tarybos prezidiumą, kad parinktų tinkamus darbuotojus Punsko lietuvių kultūros namams. Dabartinė šios įstaigos vadovybė nepatenkino jai keliamų uždavinių ir nesusilaukė reikiamo vietos gyventojų pasitikėjimo. Dėl daugelio svarbių dalykų pati priima sprendimus, be tų žmonių, kurie rengė lietuvišką kultūrinę veiklą Punsko krašte.
Kad Lietuvių kultūros namai gerai veiktų, reikia pavesti vadovavimą kam nors iš vietinių gyventojų, kurie gerai pažįsta aplinką ir sąlygas, taip pat sugebėtų pašalinti konfliktą, kilusį tarp lenkų ir lietuvių.
Seinų apskrities liaudies tarybos prezidiumo posėdžio, vykusio 1956 m. birželio 13 d., protokolas nr. 18/56
Apskrities kultūros skyriaus vedėjas Zadislavas Taboras (Zdzislav Tabor) pristatė galimybę gauti iš Vaivadijos komiteto valstybės sostinei atstatyti 20 000 zl lėšų Punsko lietuvių kultūros namų patalpų remontui, o tai prisidės prie lietuvių kultūrinio gyvenimo pagerėjimo ir integracijos su lenkais.
Seinų apskrities liaudies tarybos Švietimo ir kultūros komisijos posėdžio, vykusio 1956 m. lapkričio 27 d., pasiūlymai
Posėdžio metu buvo pateikti šie pasiūlymai:
1. Įpareigoti Seinų apskrities liaudies tarybos Kultūros skyrių nupirkti Punsko bibliotekai vieną knygų spintą ir tam tikrą kiekį žemės ūkio srities lietuviškų knygų.
2. Paprašyti Balstogės vaivadijos liaudies tarybos Kultūros skyriaus, kad nupirktų Punsko lietuvių kultūros namams reikalingus reikmenis – užuolaidas, paveikslus, planšetę, lošimo priemones (šachmatus, šaškes), lentą, armoniką, smuiką. Taip pat dar reikia spintos liaudies drabužiams laikyti, kibirų, dubenių, puodelių, žibalinių lempų ir žibalo.
Argumentavimas: Išvardintų daiktų pirkimui Seinų apskrities liaudies tarybos Kultūros skyrius neturi lėšų. Šios priemonės reikalingos jau dabar. Užtat reikia dar šiemet jas nupirkti už Balstogės vaivadijos liaudies tarybos Kultūros skyriaus lėšas.
Seinų apskrities liaudies tarybos prezidiumo posėdžio, vykusio 1957 m. sausio 16 d., protokolas nr. 1/57
Posėdžio metu buvo aptariamas dalies Punsko valsčiaus lenkų tautybės tarėjų ir aktyvistų 1956 m. gruodžio 1 d. rašytas skundas Balstogės vaivadijos liaudies tarybos prezidiumui dėl tariamos lenkų diskriminacijos, patiriamos iš lietuvių pusės.
Rašte viename sakinyje paminėti ir Punsko lietuvių kultūros namai tokiais žodžiais: „Yra Lietuvių kultūros namai, į kuriuos lenkams įeiti draudžiama, o jeigu kuris nors įžengs, tai taip su juo pasielgs, kad pasijus kaip skruzdėlyne.“
Daugiausia parašyta nusiskundimų apie Punsko valsčiaus liaudies tarybos pirmininką Antaną Judicką. Posėdyje dalyvavo Balstogės vaivadijos liaudies tarybos prezidiumo inspektorius Romanas Muchas (Roman Mucha).
Pasisakė lenkai ir lietuviai, tarp jų ir Punsko valsčiaus tarėjas Pranas Jonuška. Jo žodžiai buvo tokie: „Kaip tarėjas visada dalyvavau įvairių prašymų svarstyme ir iki šiol nepastebėjau, kad būtų kitaip vertinami lenkai. Taip pat nesutinku su nusiskundimu, kad lenkų tautybės jaunimui negalima įeiti į lietuvių kultūros namus. Įeiti galima visiems. Taip pat lenkų tautybės jaunimas gali pasinaudoti. Mano nuomone, skundas iš tikrųjų neturi pagrindo.“
Seinų apskrities liaudies tarybos posėdžio, vykusio 1958 m. liepos 23 d., protokolas nr. XIV/58
Posėdžio metu buvo pateikta 1958 m. pirmojo pusmečio kultūrinės veiklos apskrityje ataskaita. Joje rašoma, kad didesne ir gyvesne veikla pasižymėjo Punsko kultūros namai. Prie jų veiklos prisidėjo ir įsikūrusi Lietuvių visuomeninės kultūros draugija. Įsikūrė chorai Vaičiuliškėje, Žvikeliuose, Punske, Kreivėnuose, Navinykuose, Vaitakiemyje.
Didelę reikšmę svetainių darbe turi mokytojų įsitraukimas. Ten, kur mokytojai aktyviai įsijungė į darbą (pvz., Punsko lietuvių kultūros namuose), matoma gyva veikla. Dėl nepakankamos Seinų apskrities liaudies tarybos Kultūros skyriaus globos ir kontrolės svetainių darbas nėra patenkinamas.
Taip pat Kaimiškos liaudies tarybos (Gromadzkie Rady Narodowe), išskyrus Punsko, Vidugirių ir iš dalies Klevų, šiuo reikalu neparodė didesnio aktyvumo. Ne visos tarybos rūpinasi kultūros reikalais. Nėra ko stebėtis, kad kultūrinis darbas yra sunkus ir nėra jokių pasiekimų.
(Pabaiga)
