Lėšų kultūrinių veiklų plėtrai trūkumas nemaža dalimi galėjo būti paveiktas Punsko valsčiaus įsiskolinimo Seinų apskrities valdybai.
Šiai, pavyzdžiui, tekdavo padengti savivaldybės pastato ar mokyklų išlaikymo išlaidas.
Vis dėlto didžiausia savivaldybės finansine našta tapdavo neturtingų gyventojų gydymo kaštai įvairiose Lietuvos ligoninėse.
Apskritai, Naujoko nuomone, medicininis aprūpinimas valsčiaus ribose turėjo būti nepavydėtinas, kadangi nuo artimiausios ligoninės Marijampolės apskrityje gyventojus skyrė didelis 40 kilometrų atstumas, o ieškantis gydytojo asmuo turėjo vykti iki Kalvarijos miestelio.
Priekaištauta, kad veterinarijos „punktą“ sugebama išlaikyti, bet žmonėms skirto sveikatos centro jau nebeįstengiama įrengti[1].
Sveikatos priežiūros būklė regione gerinta ganėtinai lėtai.
Nepaisant Seinų apskrities tarybos XX a. 3 dešimtmetyje priimto sprendimo dėl ligoninės statybos darbų vykdymo, naują ligoninę su vandentiekiu ir kanalizacija Lazdijuose pavyko atidaryti tik 1939 metais.
Tiesa, ji vienu metu galėjo aptarnauti tik ribotą skaičių ligonių, kadangi joje buvo įrengta vos 30 lovų, su galimybe ateityje padidinti šį skaičių iki 50[2].
Punsko valsčiaus paribio padėtis Lietuvos Respublikoje nesutrukdė vietiniu mastu išlaikyti tinkamą kelių kokybę.
Naujokas teigiamai vertina vieškelių būklę, pabrėždamas ūkininkų įsitraukimą į jų taisymo darbus[3].
Pažymėtinos ir Seinų apskrities savivaldybės vykdytos investicijos regioniniams keliams gerinti.
Anot „Savivaldybės“ žurnalo, 1935 metais vietinėse teritorijose dauguma kelių buvo tinkamai prižiūrima ir sutvarkyta, kas turėjo ženkliai palengvinti susisiekimą autobusais su nutolusiais kaimais[4].
Tai galėjo būti svarbu ir tautiškai aktyviems lietuviams, rengusiems ideologines ekskursijas prie pasienio su Lenkija, taip simboliškai reiškusiems nepasitenkinimą „lietuviškų žemių okupacija“[5].
Tiesa, pats kelių susiekimas su kaimyninės valstybės užimtomis valsčiaus teritorijomis buvo akivaizdžiai sutrikęs.
Faktiškai nesinaudota ir iki valsčiaus centro nutiestu geležinkelio mazgu.
Visgi vietos gyventojai vylėsi, kad pasikeitus politinei padėčiai galbūt atsiras galimybė atnaujinti traukinių judėjimą[6].
Oficialiai nutrauktas tarpvalstybinis susiekimas visai nereiškė, kad gyventojams savo sumanymu nepavykdavo peržengti šalies ribų ir patekti anapus demarkacinės linijos.
Legaliu būdu norintys patekti iš Lenkijos į Lietuvą galėjo tai padaryti keliaudami per Latviją, pateikdami atitinkamą prašymą Lietuvos konsulatui Latvijoje.
Dėl to, pavyzdžiui, 1929 m. kreipėsi J. Senda iš Punsko.
Atskirais atvejais tarpininkavimo vaidmens keliaujant tarp konfliktuojančių šalių ėmėsi Laikinasis komitetas Vilniuje[7].
Lietuvos–Lenkijos pasienio gyventojai, puikiai pažinoję savo apylinkes ir galėję nepastebimai prasmukti per kontrolės punktus, lankydami pažįstamus ar gimines kur kas noriau rinkosi peržengti demarkacinę liniją nelegaliai.
Valstybiniai organai tokių praktikų nebuvo linkę toleruoti ir įprastai ne savo šalies piliečius nurodydavo apgręžti į valstybę, iš kurios šie atvyko.
Kiek palankiau valdžios organai vertino lietuvių iš Punsko krašto pastangas palaikyti ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenusiais asmenimis.
Štai Piliečių apsaugos departamento vadovybę 1924 m. pasiekus Punsko valsčiaus Ūkininkų sąjungos skundui dėl asmenų, norėjusių palaikyti kultūrinius ryšius su Lietuva, sulaikymo ir perdavimo Lenkijos saugumo tarnyboms, nurodyta ateityje nevaržyti lietuvių bandymų pereiti sieną, jei šie siektų palaikyti giminystės ryšius ar „ieškotų moralinės paspirties“.
Sąlygos patekti į Lietuvą Punsko srities gyventojams turėjo būti sudaromos tik įsitikinus apie jų patikimą laikyseną[8].
Atrodo, kad Vidaus reikalų ministerijos įstaigas galėjo įtikinti Punsko valsčiaus atstovų reiškiami nuogąstavimai dėl demarkacinės linijos traktavimo it oficialios sienos, kas buvo naudinga Lenkijos pozicijai.
Ūkininkų sąjungos pirmininko A. Sendos teigimu, atvykstančių žmonių iš anapus linijos neįsileidimas laikytas dideliu nuostoliu ne vien dėl nutrauktų bendravimo ryšių, ar prarastos galimybės aplankyti Lietuvos kariuomenėje tarnavusius asmenis, bet ir dėl gabentų lietuviškų knygų, vadovėlių ar laikraščių į Punsko kraštą nutraukimo[9].
Toks knygnešių laikus primenantis spausdinių perdavimas į Lenkijos kontroliuojamas žemes buvo itin svarbus dėl vietinės administracijos vykdomų lietuvių kultūrinių organizacijų ir švietimo persekiojimo[10].
Visgi, pasak istoriko Leono Nekrašo, nurodymai laisviau pereiti anapus linijos asmenims iš Punsko krašto veikiausiai netapo nuolatine praktika, nes pasienio policija ir toliau teikdavo baudas už nelegalų patekimą į Lietuvos Respubliką[11].
Tarpukariu Punsko valsčiaus infrastruktūros plėtros klausimus visų pirma temdė politiniai įvykiai, neleidę geriau atsižvelgti į gyventojų poreikius ir užtikrinti jiems geresnių sąlygų.
Nors oficialiai savivaldos ir valdžios atstovai pabrėždavo moralinę „atplėštųjų“ Punsko sričių svarbą, didesnių ekonominių centrų neturėjęs bei nedideliu gyventojų skaičiumi pasižymėjęs valsčius veikė nuostolingai ir buvo priklausomas nuo paskolų.
Neturėta pajėgumų tinkamai prižiūrėti krašto kultūros, švietimo reikalų, prastai įgyvendinamas buvo ir medicininis aprūpinimas.
Apčiuopiamą pažangą galima įžvelgti žemės ūkio srityje, kur dalis vietinių žmonių ėmėsi tvarkyti savo ūkius pagal naujas pieno gamybos tendencijas.
Amžininkai teigiamai vertino ir tvarkingai prižiūrimą kelių infrastruktūrą, tačiau susisiekimą vis tik ženkliai apribojo pastovaus judėjimo į Lenkijos užimtas teritorijas nutraukimas.
[1] Ten pat, p. 76, 110.
[2] „Lazdijai. Nauji ligoninės rūmai“, in: Lietuvos aidas, 1939.07.12, Nr. 363, p. 10.
[3] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 96.
[4] „Seinų apskr.“, in: Savivaldybė, 1935, Nr. 7, p. 24.
[5] Nekrašas Leonas, „Pafrontė“: Valstybė ir visuomenė, p. 221–222.
[6] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 96.
[7] Nekrašas Leonas, „Pafrontė“: Valstybė ir visuomenė, p. 287–288.
[8] Ten pat, p. 270–271.
[9] Pranešimas Seinų apskrities viršininkui apie padėtį okupuotų lietuvių dėl pasienio policijos Punsko srityje, 1934.02.20, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. 394, A. 2, B. 507, L. 205–206.
[10] Vitkauskas Petras, Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926–1939 metais, Punskas, 2001, p. 19, 29.
[11] Nekrašas Leonas, „Pafrontė“: Valstybė ir visuomenė, p. 271.
I dalis čia;
II dalis čia.
