Šnipiškių šiandien tikrai nepavadintum Vilniaus priemiesčiu. Ir vilniečiui, ir sostinės svečiui – tai naujoviškas ir dalykiškas sostinės centras, įrėmintas įspūdingo aukščio biuro pastatų, administracinių ir finansinių įstaigų, sporto, pramogų ir verslo centrų pastatų raižiniu.
Ir tik istorikas ar archyvaras apie šią miesto dalį pradėtų pasakoti kaip apie vieną seniausių Vilniaus priemiesčių, dar XVI a. pirmoje pusėje pradėjusių plėstis šalia pastatyto tilto per Nerį.
Šnipiškės kūrėsi tarp dviejų istorinių kelių – Ukmergės (dabar Konstitucijos prospektas) ir Kalvarijų gatvių, vedančių į Ukmergę ir Verkius.
Priemiestis garsėjo ne tik savo Žaliuoju tiltu (taip vadintas nuo 1759 m.), bet ir XVIII a. pirmoje pusėje čia iškilusia vėlyvojo baroko stiliaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia ir šalia jos pastatytu jėzuitų vienuolynu (jo patalpose dabar įsikūręs Kultūros paveldo departamentas).
Visi šios kelių šimtmečių istorijos fragmentai sutilpo į Lietuvos valstybės istorijos archyvo parengtą virtualią parodą „Vilniaus Šnipiškės ir Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia“.
Parodą sudaro aštuonios dalys. Pirmoji skirta Šnipiškių priemiesčio istorijai apžvelgti.
Šioje dalyje pristatomi seniausi išlikę dokumentai
1632 m. Leono Sapiegos testamentas, kuriuo šis savo sūnui Jonui Stanislovui dovanoja Šnipiškių kaimą; 1697 m. Kazimiero Jono Sapiegos fundacinis aktas, kuriuo jėzuitų vienuolynui įkurti dovanojamas Šnipiškių dvaras su jurisdika; 1713 m. ir 1739 m. Lietuvos valdovų raštai, leidžiantys Vilniaus Šv. Rapolo jėzuitų kolegijai be muitų plukdyti miško medžiagą Nerimi; 1728 m. kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos žemės valdų ir jėzuitų jurisdikų Šnipiškėse ribų aprašymas; 1775–1776 m. dokumentai, susiję su jėzuitų vienuolyno Šnipiškėse perdavimu Vilniaus pijorams.
Antroje parodos dalyje pateikiami 1804–1925 m. Šnipiškių priemiesčio planai ir žemėlapiai; trečiojoje – su metalinio tilto per Neries upę statybomis susiję 1891–1894 m. dokumentai: projektai, išilginio ir skersinio pjūvių brėžiniai, statybos darbų sąmatos, aprašymai, 1902 m. dešiniosios Neries krantinės pertvarkymo planas.
Bene įdomiausi ketvirtoje parodos dalyje pristatomi Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios dokumentai. Tai 1791 m. Šnipiškių parapijos ribų aprašymas, Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios vizitacijų aktai, inventoriai, aprašymai, šiai bažnyčiai priklausančių žemės sklypų planai ir t. t.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia – viena iš nedaugelio Vilniaus šventovių, kuri, nepaisant karų, sovietinės valdžios Lietuvoje, masinio įvairių konfesijų šventovių uždarymo, dvasininkijos ir tikinčiųjų persekiojimo, veikė per visą XX amžių.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios metrikų knygose pavyko rasti Antano Smetonos ir Sofijos Chodakauskaitės priešsantuokinės apklausos protokolą ir santuokos akto įrašą – šiuos dokumentus galima išvysti penktoje parodos dalyje.
Atskiros parodos dalys pasakoja apie buvusio jėzuitų vienuolyno pastato virsmą į kareivines – rodomas ir pertvarkymo projektas, ir brėžiniai, taip pat Šnipiškių Jėzaus koplyčios istoriją.
Paskutinėje parodos dalyje pristatomi Sofijos Rožės Toplickaitės-Dambrauskienės apie 1860 m. Šnipiškėse įsteigtos prieglaudos nepasiturintiesiems dokumentai: įstatai, prieglaudoje dirbusių vienuolių sąrašai, žemės sklypo planai.
Tiek apie pačią prieglaudą, tiek apie jos įkūrėją sužinota atsitiktinai, radus XIX a. vidurio spalvotą Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ir Jėzaus koplyčios paveikslėlį pagal vokiečių litografo Tomo Drindlio litografiją.
Šio paveikslėlio reverse pieštuku užrašyta
„Sveikinimai vardadienio proga, Sofija Rožė Dambrauskienė, 1859 m. kovo 18 d.“. Pradėjus domėtis šia asmenybe pavyko išsiaiškinti, kad S. R. Toplickaitė-Dambrauskienė 1856 m. persikėlė į Vilnių ir 1857 m. Šnipiškėse nusipirko mūrinį namą, kuriame įkūrė prieglaudą.
Pavyko rasti žinių ir apie kitas jos įsteigtas prieglaudas. Mirties akto įrašas Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios metrikų knygoje liudija, jog S. R. Toplickaitė-Dambrauskienė mirė 1864 m. sausio 15 d. ir buvo palaidota Šv. Rapolo kapinėse.
Iš viso parodai atrinkta apie aštuoniasdešimt 1632–1933 m. dokumentų ir nuotraukų iš šių Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugomų fondų: „Lietuvos Metrika“, „LDK Vyriausiasis Tribunolas“ (f. 8), „Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių ir Lenkijos karalių privilegijų ir raštų Vilniaus jėzuitų akademijai ir Vilniaus bei Gardino miestų jėzuitų kolegijoms kolekcija“ (f. 787), „Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus kanceliarija“ (f. 378), „Vilniaus gubernijos valdybos Statybos skyrius“ (f. 382), „Vilniaus ir Kauno gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba“ (f. 525), „Vilniaus gubernijos braižykla“ (f. 526), „Vilniaus žemės bankas“ (f. 544), „Vilniaus Romos katalikų vyskupijos dvasinė konsistorija“ (f. 604), „Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurija“ (f. 694), „Vilniaus miesto Dūma“ (f. 937), „Vilniaus miesto valdyba“ (f. 938), „Vilniaus mokslo bičiulių draugija“ (f. 1135), „Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo Romos katalikų bažnyčia“ (f. 1509) ir kt.
Pristatomi dokumentai parašyti lotynų, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Taip pat pateikiami straipsniai iš 1863–1864 m. „Iliustruoto savaitraščio“ apie Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią, Jėzaus koplyčią ir Sofiją Rožę Toplickaitę-Dambrauskienę.
Tikimės, kad parodoje pristatomi rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai padės iš kitos perspektyvos išvysti buvusį Vilniaus priemiestį Šnipiškes, bent kelioms akimirkoms praskleisdami turtingos šimtametės istorijos šydą.
Parodos rengėjas – Lietuvos valstybės istorijos archyvas.
Parodos kuratorė – Žinių ir sklaidos skyriaus vyriausioji žinovė dr. Violeta Pansevič.
Dokumentai įdomūs, bet atrinkti šališkai. Nieko nepasakyta kodėl Žaliasis tiltas yra Šnipiškių simbolis. Kam pastatyta Jėzaus koplyčia. Kodėl Anikinas, suprojektavęs Generolo Černiachovskio tiltą, šia koplyčią nugriovėm, o kalvą, ant kurios ji stovėjo, nukasė. Balinskio tekstas sunkiai įskaitomas. Lenkiški ir rusiški dokumentai be vertimo į lietuvių kalbą. Dokumentų valdymas blogas – neleidžia padidinti.