Atrodo, Volodimiras Zelenskis pavargo. Jam nepavyko sunešioti geležinių klumpių, kurias primetė Putinas, o Vakarai nepadėjo nudėvėti. Jo naujas planas užbaigti karą – tai kapituliacija, o ne Taikos programa, kurią jis siūlė Vakarams.
Tokie ir kitokie vertinimai pasipylė po to, kai Ukrainos prezidentas britų kanalui „Sky News“ paaiškino karo užbaigimo sąlygas.
Jis sakė, kad Kijevas pasirengęs užbaigti „karštąją“ karo fazę ir nereikalauti nedelsiant gražinti Rusijos užgrobtas teritorijas, jei jo šalis tuojau pat bus priimta į NATO. Tada Aljansas garantuos likusios Ukrainos saugumą, o padėties iki 2014 metų arba net iki 1991-ųjų atkūrimas vyks jau diplomatiniu keliu… Tas „jei“ tampa visų sąlygų sąlyga.
Išeina taip, kad V. Zelenskis galų gale įsiklausė į 47-ojo JAV prezidento Donaldo Trampo neoficialius pasiūlymus sureguliuoti konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos ir į Vakarų valstybių spaudimą sėsti už derybų stalo. Gaila, bet taip.
O kas jam belieka? Toliau nešioti geležines kurpes, kurios, žinoma, perkeltine prasme, iki žaizdų trina valstybės kūną? Jis puikiai mato, kad ukrainiečiams iki gyvo kaulo įsiėdė karas: jeigu jo pradžioje tik 25 proc. pritarė taikos deryboms, tai tik tiek dabar joms nepritaria ir siūlo kovoti iki galo, ogi dauguma – už paliaubas.
Tai visai žmogiška situacija. Ir jei mes už ukrainiečių nugarų suokiame apie būtiną kovą už laisvę ir tautos siekius, tai žinokime: esame veidmainiai, kad ir kiek besididžiuotume savo laisvės troškimu.
Londono dienraštis „The Times“ paskelbė apklausos duomenis, kad ir V. Zelenskio populiarumas smarkiai krinta: tik 16 proc. apklaustųjų šiandien balsuotų už prezidento perrinkimą, o 60 proc. – ne. Vietoj jo į pirmą vietą iššovė prezidento „nuskriaustasis“ Valerijus Zalužnas, dabar be rūpesčių leidžiantis laiką ambasadoriaus kėdėje Londone.
Bet kur V. Zelenskio ir D. Trampo planų klasta? „Reuters“ rašo, kad gautas Ukrainos užsienio reikalų ministro Andrijaus Sybigos laiškas, kuriame Kijevas nori, jog jau šią savaitę per NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą Briuselyje jam būtų pateiktas kvietimas į aljansą. Vargu, ar tai realu. Nei Vilniuje, nei Vašingtone per NATO viršūnių susitikimus nebuvo net kalbos apie Ukrainos pakvietimą.
Rusijos opozicijos apžvalgininkas Vladimiras Pastuchovas pastebi, kad V. Zelenskis nori psichologiškai paruošti Ukrainos visuomenę šiam kompromisui ir kartu įtikti D. Trampui, kad šis nenusisuktų nuo Kijevo. Net jei pavyktų įtikinti Briuselį ir Vašingtoną suteikti Kijevui tokią galimybę, agresorė Rusija iškels naujus reikalavimus. Ir vėl bus, kaip toje perfrazuotoje patarlėje: ir vilkas nepasisotinęs, ir avelė nesveika…
Kaip reaguoja Maskva? Putinas suokia savo giesmę: jis siekia išlaisvinti Ukrainą nuo fašizmo ir nacionalizmo ir priversti ją būti neutralia valstybe. Ne Ezopo kalba kalbant – sunaikinti šią slavų valstybę, kurią, esą, įkūrė… Leninas. Netgi jei NATO uždengtų laisvąją Ukrainos dalį savo saugumo „skėčiu“, o JAV tiektų jai ginkluotę taikai palaikyti ties demarkacine linija, nėra garantijų, kad Rusija nesugalvos naujų priežasčių savo agresijai. O Vakarams svarbiau lengviau atsikvėpti – čia ir dabar…
Akivaizdu, kad saliamoniškos išeities nėra. D. Trampo paskirtas specialusis pasiuntinys Ukrainos ir Rusijos santykiams 80-metis Keitas Kelogas (Keith Kellog) vargu ar padės išspręsti šį galvosūkį. Bent dėl grynai techninės priežasties: JAV per mėnesį pagamina 14 tūkst. 155 mm artilerijos sviedinių, kurių Ukrainos kare pakanka 48 valandoms… Maskva tai puikiai žino.
Aišku, ne šios techninės aplinkybės lemia karo baigtį. Visos trys šalys Vakarai-Kijevas- Maskva supranta, kad toks armagedonas ilgai tęstis negali. Nei Amerika per parą, nei Rusija per tris paras jo nepabaigs.
Taip, šį kartą turime nuryti karčią tiesą: Rusija laimi. Stipresnis švenčia tarpinę pergalę. Putino adaptuoti kalėjimo įstatymai (jo žargonu – „poniatkės“) ima viršų. Pasaulis susigūžė. Putino šantažas veikia daugelį šalių, ypač Centrinėje Europoje.
Išgirdęs naują V. Zelenskio planą, Kremliaus šeimininkas ji priima kaip svarbią psichologinę pergalę ir niekaip nesupranta, kodėl Ukrainos lyderis labiau bijo prarasti žmones, negu teritorijas. Juk jo Rusijoj visai kitaip…
Gali būti, kad kitų metų pergalės didžiajame tėvynės kare (šiuos keturis žodžius visgi rašau iš mažosios raidės) šventė, kurioje žada dalyvauti ir vienas kitas tarptautinis Putino liokajus, taps ir senosios sovietinio raugo pritvinkusios Rusijos pergale. Laikina.
Neatmestina ir tai , kad, įsigalėjus gėdingai taikai , gausi gėdingą karą
O kuo taika gėdingesnė už begalinį karą ?
Begalinis karas jau būtu užbaigtas jei vakarams vadovautų ne myžniai. Tai ir gėdos niekas nepajustų.
Jie ne mižniai, o paklusnūs įsakymų vykdytojai. Tiesiog, begalinis karas ir buvo toks planas.
Tikriausiai ,Tamsta, būsi teisus. JAV prezidentas , pasiekęs daržovinį lygį, lemeno . Ukrainai padėsime kiek reikės, o po kažkurio laiko jau ; padėsime kiek galėsim. O dar vakarų pasaulis mintijo; neleisim Ukrainai pralaimėti, o Rasijai laimėti. Demokratijos grimasos taikių žmonių žudymo metu – Ukrainoje.
Šalom Zelenckis pasiryžęs ir toliau tęsti Ukrainiečių denacifikaciją, kol Izraelis sunaikins Iraną ? Na tai taip, reikia rusų pajėgas įkinkyti ties savo sienomis, kad negalėtų padėti Sirijai ir Iranui, bet kiek tai gali užtrukti ?
Klaustuk, ar tau “prie ruso” buvo geriau?
O jis vis neatsako ?
Manau, kad Zelenskio siūlymas yra pamatuotas įvertinus daugelį realybės faktų. Žinant, kad Rusija jokiu atveju nesutiks, kad Ukraina nors ir be užgrobtos dalies taptų NATO, kas yra Ukrainos taikos sąlyga. Tokiu atveju, kad užtikrintų Ukrainos saugumą (toks Amerikos įsipareigojimas) belieka siekti, kad su Zelenskio siūlymu sutiktų NATO šalys. Joms sutikus ir tai įtvirtinus NATO šalių valdžių sprendimais, Amerika galės kelti realią Rusijai sąlygą – arba išeini iš užgrobtų teritorijų, arba NATO jau dabar priima sprendimą, kad Ukraina tampa NATO nare. Tokiu atveju Rusija atsidurtų situacijoje, kai sakoma – nei bėkt, nei rėkt. Taigi Vakarų diplomatija turi dirbti ta kryptimi, kad NATO šalys sutiktų su Zelenskio pasiūlytomis taikos sąlygomis.
Tačiau Trampas verslininkas, taigi galimas ir versliškas karo Ukrainoje užbaigimo klausimo sprendimas, pagal kurį, Amerikai ir Vakarams atitinkamai veikiant, Rusijai atsirastų interesas laikyti, kad speciali karinė operacija įvykdyta ir priežasties kariuomenei toliau būti Ukrainos teritorijoje nėra reikalo.
Jei sprendimas būtų toks paprastas, tai ir Taivaną Vakarai seniai būtų pripažinę. Ir Prūsiją atėmę iš laikino Rusijos administravimo. Rytų Kareliją grąžinę Suomijai. Kurilus – Japonijai.
Sprendimas nėra paprastas todėl, kad klausimo supratimas NATO šalių valdžių galvose skirtingas, jos sukuria baisumus, kurių kilimas objektyviai vargu ar galimas.
Klausimas nėra paprastas todėl, kad tiek komunistinę Rusiją, tiek komunistinę Kiniją sukūrė Vakarai. Bankininkai, Bžezinskis. Pačius Vakarus žymia dalim valdo bankininkai, Socinternas, korporacijos. O ir objektyviai sienų neliečiamumo principas kertasi su tautų apsisprendimo principu.
Sienų neliečiamumo principas yra skirtas išorės jėgų interesų atžvilgiu, gi tautos apsisprendimas yra šalies vidaus jėgų interesai, jis leidžia keičia sienas ir teisių subjektus šalies viduje, išliekant tose pačiose išorinėse sienose. Taigi sienų neliečiamumo ir apsisprendimo principų kirtimosi nėra.
Jei tų principų kirtimosi nebūtų, tai nebūtų buvę ir jokio Tautų pavasario. Ir jokių 18-ųjų Lietuvai. Sėdėtume Rusijos imperijoje, geriausiu atveju autonomijos teisėmis.
” Ar Ukraina bus po NATO „skėčiu“? ” Ukraina jau yra NATO smaigaliu, pagaliu, kuriuo Rusijai badomas užpakalis . Klausimas tik: ar NATO norės pati teptis rankas, ar ir toliau žarstys žarijas ukrų rankomis ?