Geopolitiniai postūmiai
Du itin didelės reikšmės politiniai strateginiai dalykai nutiko šią savaitę. Kremlius Putino lūpomis prabilo apie „tvarią taiką“.
Nieko keisto, kad visa, taip vadinama, rusų opozicija egzilyje sujudo subangavo skleisdama neva gerąją žinią, kad Maskva pagaliau siekia taikos.
Šį absurdišką naratyvą išsyk ėmė transliuoti įvairiausio plauko žiniasklaidos priemonės, analitikai, politpatologai ir egzpertai. Į chorą pasijungė įprastiniai niektauziai iš orlauskų televizijų ir gražulio vardo riteriai, dar vakar giedoję konspiracijos teorijas apie JAV ambasados Vilniuje uždarymą.
Mums šių atlikėjų putiniškas choralas yra visiškai aiškus ir suprantamas. Didžiausią apmaudą kelią rimti politikai ir sprendimų priėmėjai kaimuky ir megapoliuose vakaruose, kurie labai rimtai ėmė gromuluoti karo nusikaltėlių Maskvoje suplanuotą itin pavojingą karinę psichologinę pakišą.
Mintis apie tai, kad netrukus gali būti sustabdytas kraujo praliejimas Ukrainoje, karo įšaldymas ir nesibaigiančios derybos dėl okupuotų žemių, kaip Kalėdų žvaigždė sužibo jų akyse. Rusijos vyriausiojo teroristo pažadas, kad sudaryta taika bus ilgalaikė, tikra, tvirta sutvisko medaliais ant krūtinių, pagyrimais, įrašymais į istorijos knygą.
O ką jeigu dar tą pavyks padaryti iki Jėzaus gimimo šventės? O jei stebuklų kupiną naktį? Fanfaros, garbės troškimas ir giedantys angelai – „kaip lengvai jus apgavo Rytai!“ (nežinantiems, negirdėjusiems, nesuprantantiems kodėl kabutėse – susiraskite „Anties“ dainą apie mūsų valstybę).
Tokią naivią viltį apie taiką su Rusija sustiprino ir žinios apie smengantį rublį. Rusijos Centrinio banko pranešimas, kad iki metų pabaigos paprasti rusai negalės nusipirkti valiutos, nes jos nebus leidžiama parduoti bankams, dar labiau pakurstė artėjančio kracho nuojautą.
Spėjamai mėnesio infliacijai bent keturis kartus viršijant oficialiai skelbiamus 6,8 procento, o RCB vadovei prašant leisti palūkanų normą pakelti nuo 21 proc. iki 28, daugelis apžvalgininkų ir gerų žmonių tą faktą priėmė kaip įrodymą, kad Rusija su Putinu, Lavrovu, Belousovu ir girtuokliu Gerasimovu priešakyje yra tiesiog priversta ieškoti taikos.
Deja, nei sprendimų priėmėjai, nei geraširdžiai Rusijos bankroto skelbėjai nesupranta vieno labai paprasto dalyko. Įprastinė laisvos rinkos ekonomika su visais jos dėsniais šioje šalyje – kaip ir pavyzdžiui, šalyje-kalėjime Šaurės Korėjoje – negalioja.
Rusija yra žaliavų valstybė ir iki šio laiko, visas pasaulis, įskaitant Vakarų demokratijas, nežiūrint iš dalies veikiančių ekonominių sankcijų, tas žaliavas iš jos perka.
Mes jas perkam. Ir tai – ne tik nafta Vengrijai, dujos ar uranas Europai.
Mes, Europa, sėkmingai kartu su Kinija tiekiame agresoriui komplektuojančias, reikalaujančias sudėtingų technologijų jų pagaminimui, dalis, kurias Maskva panaudoja karui.
Tuo tarpu keturi penktadaliai rusų nepakels galvos, jei tik centrinis aparatas užtikrins nepertraukiamą vodkos ir raugintų kopūstų tiekimą.
Taigi, jei tik neįkištume galvos į smėlį, tai pamatytume, kad Rusija stovi ant karo bėgių. Galima juos išsprogdinti ir nuversti važiuojantį lokomotyvą, kuriame daugiau kaip šešių šimtų tūkstančių ginkluotų driskių orda. Tą galima padaryti jėga, dabar, arba…
Arba sudaryti „tvarią taiką“.
Idealiu ir taip visų trokštamu atveju, tarkime, taika iš tiesų būtų tvari. Mainais į Ukrainos žemes. Ukrainai „susitaikant“ su praradimais, atsisakant narystės ES ir NATO.
Vakarų derybininkams žinant ir „gudriai“ numatant, kad braškanti Rusijos ekonomika galiausiai sugrius. Tik čia yra net ne vienas bet. Ne, ne Kursko klausimas, kuris, tiesą pasakius, yra visiškai paprastas ir jau galima sakyti, išspręstas.
Pirma, Rusija siekdama „tvarios taikos“ iš tiesų siekia pilietinio karo Ukrainoje. Ji puikiai žino, kokios nuotaikos sklando dviejų šimtų tūkstančių frontą laikančių gynėjų gretose. Taip pat jų ir žuvusių ar sužeistų karių draugų bei artimųjų galvose.
Antra, Kremlius tik ir laukia progos atpalaiduoti kelis šimtus tūkstančių kraujo skonį ragavusių trogloditų. Spectarnybų agentų, įtakos tinklo kurmių ir penktosios kolonos formuotojų. Jie laisvai galėtų šlaistytis po demokratinius Vakarus, švenčiančius „pergalę“.
Trečia, karo ekonomikai subyrėjus, o rinkos ekonomiką sugriovus, alkanų ir ginkluotų rusų orda ėdalo ir moterų ieškotų ne Sibiro taigoje. Patys žinote kur.
Todėl Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimas, kad Ukraina galėtų laikinai susitaikyti su prarastomis / okupuotomis teritorijomis mainais į narystę NATO yra ir racionalus, ir sveikintinas ir turėtų būti sutiktas su garsiais plojimais.
Tik narystė NATO, Aljanso skėtis yra garantas, kad taika iš tiesų gali būti tvaresnė, išmušanti Kremliui kozirį iš nagų. Pilietinio karo grėsmė būtų suvaldyta, kaip ir nuolatinis Putino šantažas branduoliniu ginklu.
Tik ir čia, deja, yra vienas bet. Kai prieš du metus mes sakėme, ne, garsiai rėkėme, kad narystė NATO, net ir susitaikant su (laikinai) prarastomis teritorijomis yra vienintelis kelias, kuriuo galima nutraukti karinius veiksmus, mūsų nei Vilniuje, nei Briuselyje, nei, reikia pasakyti, Kijeve, negirdėjo.
Kaltino „eskaluojant konfliktą“, bandymais „sukelti Trečiąjį Pasaulinį ar branduolinį karą“. Liūdna, paradoksas, bet jei tada V. Zelenskis būtų aktyviai to siekęs, jo diplomatai būtų aktyviai ties tuo dirbę, aiškiai įvardinę sutinką su teritorijos praradimais, dar iki Vilniaus „samito“, manytina, kad jo metu kažkas ir būtų pavykę.
Suprantame, kad labai nemalonu tą sakyti. Labai nemalonu žiūrėti tiesai į akis. Ne kiek neabejojome tada, nė kiek neabejojame dabar – tvarią taiką užtikrintų: NATO šalių kariai išilgai fronto linijos, uždengtas dangus, branduolinis Aljanso atgrasymas ir Ukrainos vėliava šalia kitų, 32 valstybių – narių.
Tačiau šiandien, mes manome, jau per vėlu. Berlynas ir Vašingtonas, nekalbant apie Budapeštą, yra kitoje dimensijoje, kitoje plotmėje. Ukrainos užsienio reikalų ministro Andrijaus Sybihos raginimas penktadienį išsiųstame laiške savo kolegoms iš NATO per kitą savaitę Briuselyje vyksiantį susitikimą pakviesti Kijevą prisijungti prie Vakarų karinio aljanso, atrodo kaip desperatiškas bandymas griebtis traškančio, byrančio, jau sudūlėjusio šiaudo.
Ar yra kokia nors kita išeitis? Taip. Daužyti driskius be atvangos, neleisti jiems atsikvėpti, stabdyti visomis priemonėmis, smogiant viskuo visoje Rusijos teritorijoje.
Kol dar Ukraina turi žmonių, galinčių tą daryti.
Lūžio taškai
Naktį pasirodė pranešimai apie bandymą įvykdyti perversmą Sirijoje, nukreiptą prieš prezidento Bašaro al Asado režimą. Damaske prie vyriausybės ir žiniasklaidos pastatų griaudėjo sprogimai, buvo girdėti susišaudymai, vyko susirėmimai, kuriuose dalyvavo Respublikos gvardija ir 4-oji divizija.
Teigiama, kad pastangoms nuversti B. Asadą vadovauja režimo generalinio saugumo direktorato viršininkas brigados generolas Hasamas Louka. Sutriko valstybinės žiniasklaidos kanalų veikimas.
Asado buvimo vieta tebėra neaiški. Kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad jis neseniai grįžo iš Maskvos, o kituose teigiama, kad jis ir dalis jo šeimos narių vis dar gali būti užsienyje.
Padėtį dar labiau apsunkina sukilėlių grupuočių, tokių kaip „Hayat Tahrir al-Sham“ (HTS), kurios užėmė svarbiausias teritorijas Sirijos šiaurėje, įskaitant Alepą ir dalį Hamos, ir, kaip pranešama, žengia į pietus, pažanga.
Rusija suskubo savo sąjungininkui ir draugui į pagalbą, o tai yra gera žinia Ukrainai – kuo labiau išsklaidyta orda, tuo sunkiau jai fronto linijoje.
Rusų oro pajėgos kartu su Sirijos režimo kariuomene smogė link Damasko judantiems sukilėlių daliniams. Taip vadinamas valstybinis Rusijos priešiškų šalių Sirijoje sutaikinimo centras nurodė, kad raketų ir bombų smūgiai buvo nukreipti į „kovotojų koncentracijos vietas, vadavietes, sandėlius ir artilerijos pozicijas“ Alepo ir Idlibo provincijose.
Kaip visada, viskas, ką girdime pranešant Rusijos pusę turėtų būti vertinama kaip dezinformacija, tačiau kitų šaltinių duomenimis nurodoma, kad per atakas žuvo apie 300 sukilėlių kovotojų.
Sekmadienį rumunai balsuoja parlamento rinkimuose, kuriuose kraštutiniai dešinieji tikisi pergalės. Praėjus kelioms dienoms po to, kai kraštutinių dešiniųjų ir prorusiškas politikas Kelinas Džordžesku (Călin Georgescu) laimėjo daugiausiai balsų pirmajame prezidento rinkimų ture, šią savaitę atlikta viešosios nuomonės apklausa parodė, kad nacionalistinis, bet prorusiškas Rumunijos vienybės aljansas (AUR) nežymiai pirmauja prieš valdančiuosius socialdemokratus.
Atrodo, kad Rusija susiėmė po prakištos informacinės operacijos Moldovoje ir su dideliu įniršiu ėmėsi įtakoti rinkimus visur, kur tik pasiekia siera dvokianti jos kanopa. Po ryškesnės pergalės Sakartvele, kuri vėl pasuko Gruzijos keliu, valdančiai koalicijai parodžius ES vidurinį pirštą, Kremlius darys viską, kad Rumunijoje rinkimų pergalę švęstų lietuviški vaitkai ir žemaitaičiai.
Žinoma, Bukarešto kurso taip lengvai kaip Tbilisio nepakeisti, bet visuotinis chaosas ir nerimas yra vienas iš SVR penktosios valdybos operacinių tikslų.
Tiesa, gruzinai nelinkę taip lengvai susitaikyti su protų ir širdžių praradimu. Vakar vėlai vakare sostinėje susirinkę tūkstančiai demonstrantų statė barikadas, daužė langus ir sprogdino fejerverkus prie parlamento, protestuodami prieš vyriausybę, kuri nutraukė derybas dėl stojimo į ES.
Vienu metu parlamento pastate kilo nedidelis gaisras, galbūt sukeltas fejerverko. Protestuotojai ant parlamento laiptų sudegino turtingiausio Gruzijos žmogaus, valdančiosios partijos įkūrėjo Bidzinos Ivanišvilio atvaizdą.
Valstybės saugumo tarnyba pareiškė, kad politinės partijos bando „jėga nuversti vyriausybę“.
Ir nors daugelis lietuvių šiuos įvykius sutinka su džiaugsmu, mes privalome racionaliai vertinti padėtį ir konstatuoti, kad riaušės ir neramumai, kuriuose liejasi kraujas, yra viena iš Kremliaus psichoperantų priemonių, vedanti į pagrindinį tikslą, tą patį, kaip ir Ukrainoje – pilietinį karą.
Mūšio linija
Penktadienį Lietuva paskelbė tris Kinijos atstovybės darbuotojus persona non grata. Užsienio reikalų ministerija nurodė Vienos konvencijos ir Lietuvos teisės aktų pažeidimus, tačiau daugiau informacijos nepateikė. Kinijos žvalgybos darbuotojams nurodyta per savaitę išvykti iš Lietuvos.
Ta proga (juokaujame) vakar Rusijos ir Kinijos strateginiai bombonešiai kartu patruliavo virš Japonijos jūros, Rytų Kinijos jūros ir vakarinės Ramiojo vandenyno dalies.
Rusijos strateginiai bombonešiai Tu-95МS ir Kinijos strateginiai bombonešiai H-6K patruliavo aštuonias valandas, lydimi abiejų šalių naikintuvų.
Svarbus faktas tas, kad Rusijos orlaiviai pakilo ir nusileido oro uoste Kinijoje, taip blogio ašims demonstratyviai komunikuojant apie karinį bendradarbavimą su aliuzija į branduolinį ginklą.
Ukrainoje ir Rusijoje Kursko srityje išilgai fronto linijos vyko susirėmimai. Abi pusės keitėsi dronų atakomis, rusai Ukrainos miestus ir energetikos infrastruktūrą toliau griovė raketomis.
Rusijos Rostovo srityje esanti naftos saugykla „Atlas“ dega jau trečią dieną.
Kremlius taktiniame lygyje ruošiasi apsupti ukrainiečių pajėgas Kurske ir suduoti jiems smūgį, kad priverstų trauktis. Kremlius laukia didesnių šalčių, kad masyviu smūgiu raketomis, dronais ir bombomis sutrikdęs ar išjungęs elektros energijos tiekimą miestams, sukeltų dar vieną civilių gyventojų emigracijos bangą.
Ukrainiečių gynėjai suvaldė kritinę situaciją rytų fronte keliose kryptyse, bet Pokrovsko link driskiai kaupia masyvią patrankų mėsos jūrą. Jei gynybinė užtvanka būtų pralaužta, Pokrovsko laukia driskių potvynis.
Itin dėkojame Medijų rėmimo fondui ir nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, ponui Titui N. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.
