„Sumanymas gal ir neblogas, tačiau jį tikrai būtina tobulinti“, – taip apie Žemės ūkio ministerijos parengtus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo ir jį lydinčiųjų įstatymų pakeitimo projektus atsiliepia Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkas Vytautas Buivydas. Jam antrina ir dauguma kitų žemdirbiškų organizacijų atstovų.
Trumpalaikė nauda?
Minėtais įstatymų projektais ŽŪM siekia spręsti įsisenėjusias valstybinės žemės efektyvaus panaudojimo ir žemės ūkio paskirties žemės sklypų formavimo problemas, gaunant didžiausią ekonominę naudą valstybei. Pataisomis siekiama sudaryti sąlygas žemę dirbantiems žmonėms įsigyti nuomojamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir tarp privačių sklypų įsiterpusius nenaudojamus valstybinės žemės plotus.
Pirmumą įsigyti besiribojančius valstybinės žemės sklypus turės asmenys, iš valstybės įsigiję mažesnį žemės ūkio paskirties žemės plotą, ne mažiau kaip trejus metus aktyviai žemės ūkio veiklą vykdę ir patvirtinančius dokumentus pateikę ūkininkai. Vienas asmuo galės įsigyti ne daugiau kaip dviejose besiribojančiose savivaldybėse esančią valstybinę žemės ūkio paskirties žemę.
Šiandien Lietuvoje yra 310 tūkst. ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės, kurią pardavus tikimasi gauti iki 1,5 mlrd. Eur pajamų.
Iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba visai neblogai, tačiau, ar tikrai ūkininkai džiaugiasi tokiomis ŽŪM parengtomis įstatymo pataisomis? Skuodo rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas Rokas Rozga numatomus pakeitimus vertina neigiamai. Anot jo, dar nė viena žemės pardavimo reforma Lietuvoje nepasiteisino.
„Nematau ir dabar prasmės parduoti valstybinę žemę. Teigiama, kad 80 procentų gautų pajamų bus skiriama krašto apsaugai. Visa tai skamba labai gražiai, tačiau juk ir dabar į Valstybės biudžetą suplaukia pinigai už ilgalaikę ar trumpalaikę valstybinės žemės nuomą.
Šalyje tikrai yra nemažai prie magistralinių kelių ar tiesiog gerų įvažiavimų įsikūrusių 3-10 ha valstybinės žemės plotų, kuriuos būtų galima panaudoti karinei infrastruktūrai ar kokių nors užsienio investicijų pritraukimui. Jei kada iš tiesų atsirastų toks poreikis, Valstybė turėtų vėl perpirkinėti kadaise sau priklausiusias žemes. Man susidaro įspūdis, kad dabar žiūrima tik trumpalaikės naudos, tačiau apie ilgalaikes pasekmes negalvojama“, – svarstė R. Rozga.
Nemažai rizikų
Panašios nuomonės laikėsi ir V. Buivydas. Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas teigė suprantantis visų pusių interesus, tačiau pačią įstatymo pataisą vertino atsargiai. Panaši nuomonė vyrauja ir tarp jo atstovaujamos organizacijos narių, kurių suinteresuota dalis palaiko sprendimą parduoti valstybinę žemę, o kita – tam prieštarauja.
„Šioje vietoje matome tam tikrų rizikų. Tarkime, tikėtina, kad tie, kurie ankstesniame laikotarpyje, kai buvo galimybė įsigyti valstybinės žemės, jos įsigijo nemažus plotus, tai darys ir dabar. Daug šansų, kad dėl pirmenybės žemę įsigyti kaimyninių sklypų savininkams didelė dalis žemės nusės vienose rankose, nors turbūt tikslas turėtų būti priešingas“, – svarstė V. Buivydas.
Tiek jis, tiek R. Rozga teigė, jog būtų nieko prieš, jog valstybė realizuotų tik nedidelius, iki 1 ha dydžio, valstybinės žemės plotus, tačiau didesnius sklypus toliau nuomotų.
„Juk tikrai atsiras dalis žmonių, kurie norės už įsigyjamą žemę mokėti dalimis. Taip valstybė iš karto negaus norimos pinigų sumos. Tad ar tikrai, tarkime, per 15 metų, tos įmokos neprilygtų per tą patį laikotarpį už nuomą gautai sumai? Ar tikrai tai būtų naudinga valstybei?“, – retoriškai klausė V. Buivydas.
Jis taip pat prisiminė, jog ne kartą buvo diskutuojama apie tai, kad reikia skatinti jaunuosius besikuriančius šalies ūkininkus, už tam tikrus įsipareigojimus suteikiant jiems valdyti tam tikrų žemės plotų. V. Buivydo nuomone, jei išties valstybinė žemė bus išparduota, galimybės skatinti žemę dirbti pasiryžusią jaunąją kartą paprasčiausiai neliks.
„Žemė – pats didžiausias turtas. Jos yra tiek, kiek yra ir daugiau tikrai nebus. Dėl šios priežasties valstybė turėtų būti suinteresuoti pasilikti jos sau kuo daugiau“, – pabrėžė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas.
Ūkininkų atstovų siūlymai
Tvirtą poziciją dėl planuojamos parduoti valstybinės žemės turėjo ir Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narys Saulius Daniulis. Žemdirbys teigė neprieštaraujantis valstybės norui pardavinėti savo žemes, tačiau teigė planuojamame įstatyme matantis daug spragų. Anot jo, naujieji sklypų savininkai turėtų įsipareigoti įsigytoje žemėje vykdyti žemės ūkio veiklą bei taip valstybei garantuoti ekonominę naudą.
„Atrodo, kad pati valstybė nesugeba tvarkytis su savo žeme, tad tiesiog skuba ja atsikratyti ir laikosi pozicijos – „po manęs nors ir tvanas“. Iš tikrųjų dabar yra nemažai apleistų ir neperspektyvių valstybinės žemės plotų, tačiau patekę į tinkamas rankas jie greitai galėtų būti sutvarkyti. Žemės ūkio paskirties žemė yra įrankis dirbti, tad juo ir reikėtų naudotis. Reikėtų šiuose plotuose vykdyti tam tikrą gamybą ir tai būtinai deklaruoti.
Be to, nereikėtų leisti valstybinės žemės įsigyti juridiniams asmenims, kurie turi daugiau galimybių ją įsigyti nei fiziniai asmenys. Įvairios bendrovės ar fondai nusiperka žemę ir neretai paverčia ją kokiais nors medžioklės plotais, taip mažindami jos pridėtinę vertę“, – mintimis dalijosi S. Daniulis.
Iš dalies jo mintims antrino ir R. Rozga bei V. Buivydas, taip pat akcentavę, kad juridiniams asmenims turėtų būti užkirstas bet koks kelias įsigyti valstybinės žemės. R. Rozga taip pat svarstė, kad jei jau valstybinė žemė būtų padėta ant prekystalio, reikėtų įvesti tam tikrus apribojimus. Pavyzdžiui, neleisti jos įsigyti tiems asmenims, kurie jos nusipirko praėjusiame laikotarpyje, kai tai buvo leidžiama.
„Taip pat reikėtų nustatyti lubas, draudžiančias įsigyti didesnį nei numatyta žemės kiekį“, – pasiūlymų įstatymų leidėjams turėjo Skuodo rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas.
Jis taip pat svarstė, kad vienas iš ŽŪM motyvų leisti žemdirbiams įsigyti valstybinę žemę taip užkertant galimybę iš jos pasipelnyti pernuomotojams yra labiau teorinis, nei realus. R. Rozga neabejojo, kad norint būtų galima sugalvoti mechanizmą, kaip visa tai sukontroliuoti. Juolab, kad praktinių pavyzdžių netrūksta – tarkime, sprendžiant „sofos“ ūkininkų problemą.
Įstrigę procesai
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis taip pat turėjo tam tikrų pasiūlymų įstatymų rengėjams. Anot jo, tuos valstybinės žemės plotus, kurie atsirado tarp kitų sklypų dėl matininkų padarytų klaidų, reikėtų leisti privačių žemių savininkams įsigyti paprastuoju būdu. Taip pat, anot jo, valstybinę žemę reikėtų leisti parduoti ne vien žemės ūkio veiklos vykdytojams, bet ir miškų veisėjams.
„Miškų didinimo programa Lietuvoje yra gana ambicinga, tačiau tam trūksta žemių“, – teigė dr. A. Gaižutis.
Jis atkreipė dėmesį ir į dar vieną niuansą. Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininko nuomone, kartu su valstybinės žemės pardavimo įstatymo pakeitimais reikėtų paraleliai į rinką teikti valstybinę žemę, kuri yra rezervuota nuosavybės teisėms atkurti, tačiau iki šiol nėra perduota Valstybinei miškų urėdijai ir yra nenaudojama ne vieną dešimtmetį.
„Tai padaryti planuota jau seniai, tačiau visi procesai kažkodėl yra įstrigę. Dėl šios priežasties valstybė negauna pajamų, o žmonės, kurie galėtų tokioje žemėje ūkininkauti, kol kas taip pat neturi tokios galimybės“, – mintimis dalijosi dr. A. Gaižutis.
