Proistorinių laikų kapinynų tyrinėjimai atskleidžia mums ne tik tų laikų medžiaginės kultūros paminklus, bet drauge šį tą pasako ir apie dvasinį gyvenimą, ypač apie pomirtinio pasaulio supratimą, šitam straipsneliui medžiagos yra davęs laidosenos studijavimas tiek išviršinės kapų formos atžvilgiu (pvz., būna plokštiniai kapai — duobėse ir pilkapiai), tiek įvairių vidinių laidojimo papročių atžvilgiu (pvz., kapų priedų į kapą dėjimas, laidojimo kryptis ir kt.). Be to, šiek tiek atitikmenų pasiieškota ankstyvųjų istorinių laikų kronikose ir tautosakoje.
Mirtis – ne gyvenimo pabaiga
Ilgalaikiu žmonių tikėjimu mirtis — ne gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, naują gyvenimą, kuris yra labai panašus į žemės gyvenimą. Miręs gyvena ir toliau. Tai jau rodo pati seniausioji laidojimo forma: laidojama ten pat, kur žmogus miršta, pastogėje, ant židinio, kad nesušaltų. Todėl ir vėliau kape, o dar vėliau — toliau už kapinyno deginta ugnis, nes aukų ugnis turėjo atstoti židinio ugnį.
Mirusysis atrodo išbalęs. Kad jam spalvą ir kraujo jėgą grąžinti, į kapą dedama ochros ir kt. dažų. (Lietuvoje, ankstyvojo geležies amžiaus nedegintiniame dvigubame kape Velykuškių, Zarasų aps., piliakalnyje duobės dugne šalia anglių, geležies gargožės taip pat rasta raudonos spalvos akmenų. Panašių pėdsakų niekur daugiau Lietuvos kapuose neaptikta). Ši mintis vertė mirusį konservuoti, mumifikuoti.
Mirusysis yra alkanas ir ištroškęs, todėl jam į kapą duodama maisto ir gėrimo, kurį tam tikruose induose padeda šalia mirusiojo. Žmogus ir po mirties yra savininkas savo gyvenamosios vietos ir viso savo turto. Kai mirusis laidojamas nebe namuose, kapas dar vis imituoja namą; dažnai būdavo įrengiama prabangiai, su visais patogumais: lovomis, baldais (Pietų Rusijos ir Egipto kapai). Mirusis pasiima visus savo ginklus, įrankius ir papuošalus. Jau viduriniame paleolite musterinėje epochoje le Moustier urve prie mirusio rasti titnaginiai įrankiai, gyvulių kaulai; ir vis juo toliau, juo labiau šis priedų dėjimo paprotys įsigali, siekia ne tik viduramžius, bet ir dabartinius laikus.
Pagal pirmykštę žmonių pasaulėžiūrą numirėliai yra ne kokios nors dvasiškos būtybės, o panašūs į gyvuosius, turi tą patį materialų kūną. Išlieka ryšys su šeima, namais ir turtu. Amžių amžiais pasireiškia tie pagrindiniai tikėjimo elementai, evoliucija į kitas tikėjimo formas vyksta labai lėtai. Pamažu mirusiojo gyvenimas imamas skirti nuo gyvųjų gyvenimo. Sielos sąvoka visą laiką yra ankštai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiau atskirti materialinė ir dvasinė pusės — „kūnas“ ir „siela“.
Baltų pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas
Kalbėdami apie senųjų baltų (etnografinės Lietuvos teritorijoje) pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimą, niekur toliau nuo bendro priešistorinio žmogaus „stabmeldiško“ tikėjimo negalime nutolti, nes ir čia randame tuo pačiu keliu besivystantį pomirtinio pasaulio supratimą. Todėl tenka atskirti:
- kas yra bendra platesnėms sritims ir ilgiems laikotarpiams ir
- kokios to konservatyvaus tikėjimo smulkmenos būtų kaip tik būdingos baltams.
Išviršinė kapų forma jokių charakteringų bruožų neduoda: krautiniai, piltiniai pilkapiai, krūsniniai ar plokštiniai kapai — visa tai yra konservatyvios formos, kurios vienu ar kitu laiku tam tikroje srityje dėl įvairių įtakų ir atitikimo tam tikrai etninei grupei pasireiškia. Tos pagrindinės kapų formos keliauja per pasaulį ir jų kitimas dažniausiai sunkiai psichologiškai teišaiškinamas. Vėlyvesniais proistoriniais laikais, geležies amžiuje, pastebima, kad visados ne iš plokštinių kapų išauga pilkapiai, o atvirkščiai: pilkapiai išsigimsta ir tampa plokštiniais kapais. Lietuvoje tai ypač galima pastebėti: anksčiausiai pilkapiai išnyksta Vakarų Lietuvoje (pirmaisiais amžiais po Kristaus), vėliau šiaurės Lietuvoje (apie V amž.), o ilgiausiai (iki pat krikščioniškųjų laikų) išsilaiko Rytų Lietuvoje, kur iš viso visais laikais daugiau konservatyviškumo randame.
Pilkapių pylimas turėjo remtis labiau primityviškesniu galvojimu, rodo artimumą senajai kapo su namu, palapine surišimo minčiai. Pilkapio akmenų vainikas gali turėti sąryšį su gyvenamosios vietos nužymėjimu akmenimis, kaip kad dar kai kurios primityvios tautelės (Š. Amerikos eskimai) laidoja palapinėje, apdėtoje akmenimis.
Tarpo palikimas akmenų vainike galėtų reikšti įėjimą. Tokie senesni formos elementai aptinkami senajame ir viduriniame geležies amžiuje. Naujajame geležies amžiuje akmenų vainikas jau yra visiškai išnykęs; neberandame nei Rytų Lietuvos pilkapiuose, nei Vakarų Lietuvos plokštiniuose kapuose. Krūsniniai kapai pietų-rytų Lietuvoje dar primena dėžinius kapus iš akmenų, kurie ankstyvajame geležies amžiuje buvo paplitę vakariniuose kaimynuose, ir turi bendrą šaknį su megalitiniais kapais, kuriais M. Eberto manymu, norėta imituoti natūralius urvus.
Išviršinė kapo forma yra ypatingai glaudžiai susijusi su pačiais ankstyvaisiais kapo formos elementais, dėl to ji nebūtinai turi atliepti to laikotarpio tikėjimui.
Primityvių tautų, pomirtinis gyvenimas ir jo įsivaizdavimas mūsų laikais
Pomirtinis gyvenimas ir jo įsivaizdavimas priklauso nuo tam tikro kultūrinio laipsnio, geografinės situacijos, ekonominių aplinkybių, socialinės padėties ir drauge nuo pačios tautos būdo.
Dabartinių laikų primityvių tautų pomirtinis pasaulis suprantamas gana įvairiai, vis šiek tiek charakteringas kiekvienai tautai atskirai. Dažniausiai atsispindi luomų nelygybė. Ir po mirties visos gėrybės tenka išrinktiesiems, o plebėjų sielos net pasilieka su kūnais, arba: paprastųjų sielos išvirsta vabalais ar kt. menkais padarais, o kilmingųjų į gražius, čiulbančius paukščius (Peru, Meksikos laukinėse tautelėse).
Polinezijoje vadų sielos išvirsta dievybėmis, o nugalėtieji, belaisviai neturi jokio pomirtinio gyvenimo. Tačiau kartais pasitaiko, kad įsivaizduojama, jog anapus turtingieji bus neturtingais, o neturtingieji turtingais (giliakai). Indėnai pomirtiniu gyvenimu įsivaizduoja šalį, kur daug žvėrių, riebūs bizonai, visi daiktai labai pigūs, duona auga ištisus metus.
Patagoniečių įsivaizdavimu — tai girtuoklystės šalis. Melanezijoje Tubetube kilčiai tai amžinos jaunystės šalis, kur nėra nei ligų, nei piktų dvasių, nei mirties, kur nėra nei karų nei vagių. Australiečiai tiki, kad mirusieji aname pasaulyje vėl atgimsta vaikais.
Šie pavyzdžiai parodo, kiek reikšmės čia turi minėtos priežastys. Archeologiniai duomenys tiek ryškiai su įvairiomis tikėjimo smulkmenomis neleidžia atkurti.
Pomirtiniam gyvenimui skirtos įkapės
Daugiausia pomirtinio gyvenimo atkūrimui padeda į kapą dėti priedai, iš dalies laidojimo kryptys ir ypatingi (dvigubi ir kt.) kapai.
Visose srityse kapų priedais ėjo papuošalai, įrankiai ir ginklai. Vienur tik daugiau papuošalų, kitur ginklų. Kiekvienoje srityje buvo pastebėta tam tikrų skirtybių priedų išdėstymo atžvilgiu, vienur kirvis dėtas gale galvos, kitur — gale kojų, vienur peilis galvos šone, kitur — mirusiojo dešinioje rankoje. Toks vietos paskyrimas yra susijęs su vienos kurios etninės grupės lokaliniais papročiais. Pomirtinio gyvenimo vaizdui atstatyti čia mums svarbiau yra įkapių turinys ir todėl tenka kalbėti bendrai apie visų sričių tikėjimą, drauge, nes jis yra mažne toks pats. Taip pat ir laiko atžvilgiu nedaug skirtumo: visais laikotarpiais priedų turinys yra labai panašus.
Miręs žmogus aptaisomas savo geriausiais drabužiais, kartu pridedami visi papuošalai. Vyrų kapuose iš papuošalų dažniausiai terasta tik tie, kurie reikalingi yra drabužių (apsiausto) susegimui, pvz., segės, ir ant pirštų žiedai. Per liemenį vyrai paprastai susijuosę diržais su įvairiomis sagtimis, prie diržų iš šono prikabinami peiliai. Moterys ypač papuošalais pasidabinusios: ant kaklo antkaklės, ant krūtinės smeigtukai, segės, antkrūtininės grandinės, ant rankų apyrankės, ant pirštų žiedai.
Vakarų (ir iš dalies Vidurio) Lietuvoje nuo senojo geležies amžiaus brangenybės — papuošalai, pinigai, puodelis, o vėliau ir įrankiai — atskirai būdavo sudedami į dėžutę, kuri pastatoma gale galvos. Greičiausiai, į kapą norėta sudėti viską, ką tik mirusysis turėjo gyvas būdamas.
Mirusiajam reikalingi amato dalykai ir todėl visais laikais ir visose srityse į kapą dedami įvairios rūšies įrankiai. Moteriai — peilis, žirklės, yla, adata, varpstelis, audimo įrankiai. Vyrui — peilis, pjautuvas, dalgis, galąstuvas, skiltuvas ir kt.
Vyras su savimi pasiima savo turimus ginklus: ietigalius, kirvį, skydą.
Pomirtinis gyvenimas ir ginklai
Tik ne visais laikais ir ne visur aptinkame vienodus papuošalų ar ginklų skaičius. Čia, kaip tik, susiduriame su medžiaginės kultūros turtingumu. Turtingesnėje srityje visad randame daugiau papuošalų, moterys ir į pomiritinį pasaulį labiau išsipuošusios išeina: taip tad yra visame senajame geležies amžiuje, vėliau moterų kapai darosi vis mažiau turtingi (ypač rytų ir pietų-rytų Lietuvoje). Kiek papuošalų dėjimas priklauso nuo ekonominių sąlygų, tiek ginklų gausumas priklauso nuo geografinių aplinkybių ir politinės padėties.
Visados daugiausia ginklų ir per visus geležies amžiaus laikotarpius randame Vakarų Lietuvoje, pajūrio srityje. Kiltis, už visas daugiau palaikiusi ir prekybinius ir karinius santykus su įvairiais užjūrio atėjūnais ir kaimynais, turėjo labiau ginkluotis, čia lengviau plito ir svetimų ginklų prisitaikinimas savo reikalams. Vidurio Lietuvos kapuose ginklų žymiai mažesnis skaičius ir tai, greičiausiai, ne dėl to, kad nemokėtų jų pasigaminti, bet dėl to, kad nebuvo gyvo reikalo jų tiek daug turėti, ši sritis neturėjo ribų su svetimomis etninėmis grupėmis.
Rytų Lietuvoje turime vėl kitą vaizdą: senajame ir viduriniame geležies amžiuje čia ypač ryškus ginklų gausumas; kaip tik tuo metu rytų baltų stipriau laikytasi rytuose, vėliau — naujajame geležies amžiuje rytų Lietuvos kapuose beveik neberandame ginklų ir šiuo metu jie iš savo tolimųjų ribų stumiami slavų, užtai XI — XIII a. slavų kapuose būtinai randame ginklus.
Pomirtinio gyvenimo didesnis ar mažesnis karinis charakteris daugiausia priklausė nuo tam tikro laikotarpio etninių grupių karinių interesų su kaimynais. Bet jau, jei vyras gyvas būdamas nešiojo ginklą, jis jį turi nešioti ir anapus.
Arklių laidojimas kartu
Nuo senojo geležies amžiaus vyrų kapuose imami aptikti arklio aprangos dalykai. Naujajame geležies amžiuje (ypač vakarų ir rytų Lietuvoje) juos sutinkame beveik kiekviename vyro kape. Arklio apranga, greičiausiai, turėjo atstoti patį arklį tuo pačiu tikėjimu, kaip žmogaus daiktai gali atstoti patį žmogų. Tačiau šiuo atžvilgiu nebūta griežto nusistatymo, nes dažnai greta vyro kapo atskirai randamas arklio kapas.
Pagal ligšiolinius duomenis Lietuvoje arklių kapai visose srityse aptinkami nuo vidurinio geležies amžiaus pradžios (turime Reketėje, Salantų vls.), Kretingos apskr.; Liepynuose, Marijampolės vls. ir apskr.; Antazavėje, Švenčionių vls.; Rimšėnuose, Vyšniavo vls., Švenčionių apskr.).
Naujajame geležies amžiuje Vidurio ir Rytų Lietuvoje arklio kapas prie vyro kapo yra beveik neatskiriama būtinybė. Raitelio turtas – kovos žirgas su iškilminga apranga irgi pasiimamas pomirtiniam gyvenimui. Į kapą, kaip įvairūs istoriniai šaltiniai ir tautosakos duomenys mini, mirusiajam būdavo duodami visi tie daiktai, kuriuos jis gyvas būdamas mylėjo. Arklys — žirgas, matyt, bus buvęs ne tik reikalo padaras, bet ir meilės objektas. Ne veltui lietuvių ir latvių dainose taip garbinamas žirgas.
Naujajame geležies amžiuje keliose vietose yra rasta šunų kapų. Juos tektų laikyti kaip reikmenis medžioklei aname pasaulyje.
Pomirtinis gyvenimas ir socialinė santvarka jame
Pomirtinis gyvenimas yra suvokiamas kaip tolimesnė žmogaus žemiško gyvenimo tąsa. Ir aname pasaulyje jis eina tas pačias pareigas, dirba tokius pačius darbus, priklauso tokiam pačiam socialiniam laipsniui. Kapai yra labai įvairūs turtingumo atžvilgiu, vienur papuošalų gausumas rodo palaidotą turtingą moterį, kitur – kape tik būtinieji amato dalykai. Pomirtinio pasaulio socialinė santvarka turėjo būti visai tokia pati.
Miręs ir aname pasauly, išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Vaikui į kapą dedami jam pritaikinti įrankiai, papuošalai — miniatiūriniai. Miręs ir kitame pasauly gali tenkinti savo pomėgius: medžioja, geria gardžius gėrimus, kurių jau į kapą jam į puodelį ar geriamąjį ragą pripila.
Iki šiol išlikę tautosakos pavyzdžiai, greičiausiai, yra susiję su proistorinių laikų įsivaizdavimu. Kalvaičio surinktose pasakose randame dvasiškųjų numirėlių pavidalų atvaizdavimą. Vėlės gali būti pažintos ne tik iš veido, bet ir iš drabužių, kuriais aprėdyta laidojant. Vėlės visados „pilnai savo gyvenime pavidale“ apsireiškia. Gerų žmonių dvasių pavidalai esą balti, nelabųjų — juodi. Kunigas kunigu, ponas ponu, vyras vyru, moteriškė moteriške pasirodą.
Ne tik luomų skirtumą, bet ir savo kūno ypatybes vėlės užlaiko; kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša pasirodo. Kas mėgo žvejoti, to vėlė krytį nešiojasi; kam duota labai didelės įkapės, tas turi ir kaip vėlė aname pasauly nešiotis. Kurie suaugę ar maži būdami mirė, tų ir vėlės didelės ar mažos būna. Vėlės mažų kūdikių, kurie buvo suvystyti palaidoti, negalėdamos paeiti, turinčios riste ristis, arba kam ant pečių kabinėtis, kad paneštų.
Vėlės ir aname pasaulyje mėgsta medžioti: taip jos vakarais, kaip žeme giriose pėsčios, taip ir oru padangėse, ant žirgų jodydamos, laukinę varo medžioklę su žiburiais, šunimis, švilpaudamos, šaudydamos, juokdamosios, rankomis plodamos.
Kūnų deginimas
Tarp proistorinių laikų tikėjimo ir tautosakoje išsilaikiusios pasaulėžiūros skirtumas būtų tik tas, kad proistoriniais laikais gal būt dar taip neskirta kūno ir sielos sąvokų, žmogus ir toliau turėjo būti neatskiriamas nuo savo kūno, o tautosakoje mirusiųjų vėlės jau yra „dvasiški pavidalai“, nors pats įsivaizdavimas yra vis tik labai artimas kūniškajam vaizdui. Šis pavyzdys aiškiai rodo, kaip nedaug tepasikeitęs tikėjimas yra gyvas mažne iki šių dienų. Visų didžiausias skirtumas — tai vėlės, kaip mirusiojo sielos, supratimo atsiradimas. Mirusysis labiau sudvasintas, kaip jau minėjome, tik griežtesnėje krikščionybės įtakoje. Tačiau, gal būt, tam dirva bus buvus jau anksčiau paruošta.
Apie XI a. vakarinėje Lietuvos pusėje nedegintinis laidojimas išnyksta ir įsivyrauja kūnų deginimas. Rytų Lietuvoje deginimas yra atsiradęs dar anksčiau — apie V—VI a., bet čia, greičiausiai, jis buvo prisiimtas daugiau nesąmoningai, dėl kaimynų įtakos.
Labiau atkreipia dėmesį Vakarų Lietuvos persiorientavimas į kūnų deginimą, kur nuo pat pirmųjų geležies amžiaus laikotarpių tebuvo aptinkamas tik nedegintinis laidojimas.
XII—XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Deginimas negalėjo būti prisiimtas labai staiga, be religinių įsitikinimų išsivystymo. Ir, iš tikrųjų, deginimo paprotys įsigali tik labai pamažu.
Ne dėl vikingų įtakos bus atsiradęs deginimas (nes ir vikingų šaly ne visur būta kūno deginimo papročio, pavyzdžiui, vidurinėje Švedijoje kūnai ir deginti ir nedeginti). Vikingai čia turėjo tokios rekšmės, kad labiau išjudino gyventi, suintensyvino prekybinius ryšius. Pakilo, pražydo medžiaginė kultūra. Pasireiškė tam tikra jėga, kuri stūmė aukštesnėn kultūron.
Pomirtinis gyvenimas ir kūno deginimo reikšmė
Pomirtinis gyvenimas surištas su kūnų deginimu, turėjo atitikti to meto kultūriniam laipsniui, turėjo būti tikėjimas, kad kūno sudeginimu mirusiajam geriausiai yra atliekama pareiga. Dauguma atsitikimų, ypač tai lengva pastebėti dabartinėse primityviose tautelėse, deginimas yra pasekmė labiau išsivysčiusios kultūros ir manoma, kad deginimu, kūno sunaikinimu yra išvaduojama siela. Ir Homero Odisėjoje jau randama pasakymų, kad sunaikinus kūną, iš jo išskrenda siela. Todėl ir Lietuvoje su kūnų deginimo papročio atsiradimu turėjo pasikeisti ir pačio mirusiojo vaizdas.
Lietuvių lig šiol išlikusiose raudose mirusiojo siela — vėlė yra bekūnė, dvasiška būtybė, kuri turi tačiau visas buvusio kūno tas pačias ypatybes. Gal būt, kaip tik tame laikotarpyje, kada kūnai pradėti deginti, jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Sąvoka „vėlė“ įgavo daugiau dvasinį pavidalą, „mirusiojo sielos“ prasmę, jei anksčiau ji yra buvusi daugiau kūniška; plg. „velys“ — „mirusis“. Su kūnų deginimo laikotarpiu galėtų turėti sąryšį šis tautosakinis dalykas: dūšia, atsiskirdama nuo kūno, sako:
„Oi tu kūne, tu lavone!
Tu prapuldei biedną mane:
Jau užkurta ugnis karšta,
Jau surinkti dūmai kartūs“.
Tuo būdu deginimas — lengvesnis sielos išsilaisvinimas iš kūno, nors mirusiojo siela — vėlė tiek artima mirusiojo kūniškajam vaizdui ir tiek neatskiriamai susijusi su pačiu mirusiu, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai.
Deginimas pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimo nepakeitė, pasikeitė tik pažiūra į mirusįjį. Net ir krikščioniškaisiais laikais, kada jau ir nuo deginimo buvo atsisakyta, o mirusiojo sielos sąvoka turėjo būti dar aiškesnė, pomirtinis pasaulis buvo suprantamas lygiai taip pat ir su didžiausiu atkaklumu mirusiajam į kapą dedami priedai.
Pomirtinis gyvenimas ir mirusiųjų išleidimas į jį
Tyrinėtuose XIV—XVI a. kapuose prie griaučių rasta peilis, yla, ant krūtinės arba po galva — pinigėliai, ant pirštų — žiedai. Aukos dėtos ir toliau: Taikūnuose, Leipalingio vls., Seinų aps. viename kape, kairėje mirusiojo kaukolės pusėje rasta drauge palaidota višta. Pakapių, Vendžiogalos vls., Kauno aps., XV—XVI a. kapinyne, kape Nr. 20 rasti žmogaus ir jaučio griaučiai. Jautis gulėjo ant kairiojo šono, sulenktomis kojomis, palaidotas pietų-vakarų kryptimi.
M. Praetorius 1681—98 m. rašo, kad kai karstas gatavas, mirusis paguldomas su savo geriausiais drabužiais ir kitais papuošalais, su visu tuo, ką jis mylėjo ir ką jis pats mirdamas prašėsi įdėti. Vienam tuomet šaltyšiui numirus, jį aprengė drabužiais, apavė batais ir davė rankon bizūną, tartum jis ir aname pasaulyje, kaip ir gyvas būdamas, turėsiąs baudžiavon varyti kitus lietuvius.
Kalvaičio XIX a. užrašytose pasakose turime žinių, kaip mirusis išleidžiamas į pomirtinį gyvenimą: aprėdomas šventadieniniais drabužiais su visais pašveitalais, papuošalais ir kt. mylimais daiktais, idant jo vėlė aname pasaulyje rami būtų. Todėl kūdikiams dedama jų žaislai, suaugusiems šukos, pypkė su tabaku, valgis bei gėrimas, pinigai, giesmių knygos ir kt. reikalingi daiktai, kuriuos jie gyvi būdami mėgo turėti.
Dar daug kas atsimena, kad amatininkams į karstą dėti jų; darbui reikalingi įrankiai, kareiviams — kardas ar kt. ginklas, girtuokliams — gėralas, moterims — kuodelis, varpstė. Ir dabartiniais laikais pypkoriams kai kur į karstą dedama pypkė.
Šiandien dar yra užsilikęs toks paprotys: nešant numirėlį iš namų, namiškiai ima visus mirusiojo lentos aprėdus, lentą, pagalvę ir visa, kas prie numirėlio ant lentos ar prie lentos ir, paskui karstą išnešę lauk, sumeta kieme į krūvą. Tačiau neša tam, kad kitas greit tuose namuose nemirtų, nes manoma, kad daiktuose, buvusiuose prie mirusiojo, pasiliekanti mirtis.
Raudos
Raudose atsispindi ypatingai tamprūs šeimos narių santykiai, kurie yra ne tik tarp gyvojo šeimos nario ir apraudojamojo, bet ir tarp seniau mirusiųjų.
Štai pora pavyzdžių iš A. Juškos Veliuonos apylinkėje užrašytų. Duktė, verkdama motinos, sako:
„Tėveli mano, sengalvėli, o, ar pažinsi tu motinėlę?
O, mano tėveli, pasitiki tu prieš mano motinėlę,
O, priimki už baltų rankelių, o, pasodinki į vėlių suolelį“.
Žmona, apraudodama savo vyrą, sako:
„O, mano vyreli, tu ten rasi didelę patiekėlę;
Pulk po kojelių pirmiaus mano tėveliui, mano motynėlei.
Pulk po kojelių mano motynėlei-gimdytojėlei, mano tėveliui-augintojėliui.
O, priimkite savo žentelį, mana vyrelį, už baltų rankelių,
O, užstokite ant vėlių durelių, o, atidarykite vėlių dureles…“ ir t. t.
Motina, sūnaus verkdama, sako:
„Mano tėveli, mano motynėle,
O, aš atleidžiu savo vaikelį nieku neišmanantį,
O, nieko nemokantį,
O, mano motynėle,
O, paimk už baltų rankelių,
Pasodink į vėlių suolelį,
O, pamokink mano vaikelį…“ ir pan.
Miręs sūnus vadinamas „vėlių ženteliu“, mirusi duktė —- „vėlių martele“.
Visu tūkstančiu metų vėliau raudamos raudos savo esmėje turi išlaikiusios ankstyvųjų proistorinių laikų pagrindinius tikėjimo bruožus.
Senojo geležies amžiaus pilkapiuose susiduriame su kolektyviniais kapais arba net patys pilkapiai būna vienas į kitą įsijungę. Viena šeima, viena giminė glaudžiai laikosi draugėje ir pomirtiniame pasaulyje; tai akivaizdžiai parodo net laidojimo būdas.
Pomirtinis gyvenimas kalbant apie vyro ir žmonos santykius
Visuose baltuose būta papročio vienoje kapo duobėje, vienu laiku laidoti kelis žmones. Apie palaidotųjų lytį sako radiniai, nes paprastai prie abiejų mirusiųjų randama įvairių radinių. Daugumoje dvigubų kapų yra palaidoti vyras ir moteris: vyras ir žmona. Žmona į pomirtinį pasaulį eina paskui savo vyrą. Šis paprotys yra buvęs beveik visose indoeuropiečių tautose, ypač induose, slavuose, germanuose, graikuose, skituose, trakuose. Dvigubi kapai rasti gana ankstyvais laikais. G. Wilkos manymu, tą patį paprotį rodą naujojo akmens amžiaus dvigubi kapai, rasti Rytprūsiuose: Riesenburg, Rosenberg aps., Gilgenburg, Osterode aps.
Žmonos mirties drauge su vyru kilmės tenka ieškoti senuose teisiniuose santykiuose; pvz., žmonos vogime ir pirkime žmona yra lyg vyro nuosavybė, panašiai, mirus vyrui, žmona išlieka vyro nuosavybe. Nors ir vyras miręs, ji vis tiek lieka jo žmona.
Šiandieninėse tautose uždraudimas našlėms antrą kartą tekėti yra to papročio pėdsakai. Našlės mirtis įvairiose tautose būna įvairus: vienur ji eina į mirtį savanoriškai, su džiaugsmo ir garbės pajutimu, kitur — prievarta. Dabartinėje primityvioje Fiji kiltyje, Molinezijoje žmona yra užmušama arba gyva palaidojama, tačiau tai yra vienintelis kelias ir ta, kuri su didesniu pasiaukojimu miršta, bus labiau mylima žmona, pomirtiniame gyvenime.
Baltų (lietuvių) žmonos į mirtį žengė savanoriškai. Nepaprastai stiprus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu nustelbė ir mirties baimę. Tai paliudija istorinių laikų pradžios kronikų duoti karžygiškos žmonų mirties pavyzdžiai. Taip, pavyzdžiui, Henrikas Latvis rašo:
„Referebat sacerdos quidam qui tune in Lethonia captivus tenebatur, Jo- hannes namine, quod (in uno vico) mulieres quiquaginta se ob mortem virorum suspendio interfecerunt. Nimirum cum credant, se cum illis mox in alio vita victuros“. (Tūlas kunigas, vardu Jonas, kuris tuo laiku buvo Lietuvoje kaip belaisvis, pasakojo, kad (kažkokiame kaime) penkiasdešimt žmonų dėl vyrų mirties ėjusios pasikarti. Tai nekoks stebuklas, nes jos tikėjo, kad greit su jais gyvens kitame gyvenime).
Artimųjų santykiai ir pomirtinis gyvenimas
Lietuvoje rasti dvigubi kapai rodo, kad ne tik vyras ir žmona laidojami drauge, bet ir kiti artimieji šeimos žmonės (rasta dviejų moterų, suaugusio ir vaiko dvigubų kapų; plg. Tūbausių, Kretingos vls. ir aps. Nr. 16—17 ir Nr. 18—19 kapai; Upytės, Naujamiesčio vls., Panevėžio aps. kapinyne kapai Nr. 5, Nr. 44, Nr. 20, Nr. 31). Ne tik tarp vyro ir žmonos būta stipraus neišsiskyrimo troškimo, bet ir tarp įvairių šeimos narių. Iš Vygando Marburgiečio kronikoje aprašyto Margirio Pilėnų pilies paėmimo 1336 m. matome, kad kariai, pirma sudeginę savo žmonas, vaikus, turtą, po to patys nusižudė:
„do zundeten šie ein grosz fewer an, warffen alle hab und gutt dorein, folgig erwurgeten šie weib und kint, wurffen šie ins fewer, damach mordeten šie sich untereinander“…
Christburgo sutartyje iš 1249 m. prūsai pasižada daugiau nelaidoti „drauge su žmonėmis“, taigi čia nepabrėžta, kad su žmonomis, matyt, turėta galvoje įvairūs šeimos nariai:
„Promiserunt, quod ipsi vėl heredes eorum in mortuis comburendis vėl subterrandis cum equis sive hominibus vėl cum armis seu vestibus vėl quibuscunque ritus gentilium de cetero non servabunt, sėd mortuos suos juxta morem cristianorum in cymiteriis sepelient et non extra“. (Jie pažadėjo, kad ir jie patys ir jų palikuonys mirusius nei degins, nei laidos drauge su žirgais ar su žmonėmis, su ginklais, drabužiais ar kitais kokiais brangiais daiktais, nei laikysis kokių nors kitų pagoniškų papročių, bet savo mirusius laidos krikščionišku būdu bažnyčios kapinėse ir ne už jų).
Šeimos gyvenimo tęsimo supratimas pomirtiniame gyvenime buvo bendras visiems baltams.
Pomirtinis gyvenimas ir jo atvaizdas
Pomirtinis gyvenimas visiems baltams turėjo būti labai artimas. Todėl ir lietuviams, turbūt, atitiko P. Dusburgo pasisakymas apie prūsų tikėjimą:
„Prutheni resurrectionem carnis credebant, non tamen, ut debebant. Cre- debant enim, si nobilis vėl ignobilis, dives vėl pauper, potens vėl impotens esset in hac vita, ita post resurrectionem in vita futura“. (Prūsai tikėjo kūno prisikėlimu, bet ne taip, kaip turėjo. Nes jie tikėjo, kad kilmingas ar nekilmingas, turtingas ar neturtingas, galingas ar silpnas, toks būsiąs po prisikėlimo ateities gyvenime).
XV, XVI, XVII ir net XVIII a. bažnytinė vyriausybė nuolat verčia vietinius gyventojus atsisakyti nuo pagoniškųjų papročių, draudžia nešti valgį ir gėrimą į kapines. 1428 m. „Statuta provincialia concili Rigensis“ mini laidojimo papročius:
„preeligunt se in campis silvestribus eum feris sepeliri ac etiam in ąuibus- dam locis prophanis, ūbi ipsorum parentes et amici šui gentilitatis temporibus sunt sepulti. .. in ecclesiis et cimiteriis eonseeratis convivia preparant, defunetis eorum parentibus et amicis cibum et potum exhibentes, credentes hoc in eorum cedere consalacionem, alias que diversas sue gentilitatis perfidias ibidem exercentes“. (jie mėgsta laidoti savus mirusius miškinguose laukuose, kartu su miško žvėrimis ir net įvairiose nešventintose vietose, kur palaidoti jų pagonys tėvai ir draugai… Jie bažnyčiose ir šventintose kapinėse palieka savo mirusiems tėvams ir draugams valgio ir gėrimo, manydami, kad tai jiems suteikia nuraminimo, ir atlieka ten dar ir kitus pagoniškus tikėjmus.
Valgio ir gėrimo aukojimas yra išlikęs mažne iki šių dienų. Proistoriniais laikais šis paprotys visą laiką buvo gyvas; randami gyvulių kaulai sako apie aukas, o moliniai puodai ir jų šukės — apie gėrimo davimą.
Pomirtinis gyvenimas. „Amžina Tėviškėlė“
Visa sutraukę, matome, kad gyvenimas po mirties nuo pat ankstyvųjų geležies amžiaus laikotarpių iki visai netolimos praeities laikų yra pilna žemės gyvenimo paralelė.
Miręs žmogus iškeliauna į pomirtinį pasaulį, bet kur jis yra? Laidosena maža tegali pasakyti, čia vėl į pagalbą tenka pasišaukti tautosaką, ypač raudas. Raudose minima „amžina Tėviškėlė“, „vėlių suolelis“, prašoma atidaryti „vėlių vartelius“, „vėlių dureles“. Vienoje raudoje sakoma: „susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vėlių suolelį”.
Dažnai „amžinoji tėviškėlė“ rytų šalelėj, į kurią tolimas kelelis. Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Ypač senajame geležies amžiuje visi mirusieji laidoti viena kryptimi ir, kaip pastebėjome, ta kryptis yra vakarai (išskyrus Vidurio Lietuvos plokštinius kapus, kur vyrai laidoti galvomis į vakarus, moterys — į rytus; šį paprotį, greičiausiai, tektų laikyti lokaline, vienos etninės grupės ypatybe).
Vėliau krypties prisilaikymas ima nykti, tik vietomis ilgiau išlieka (pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje). Galva vakarų pusėje, gal būt, tam, kad tiesus kelias būtų rytų šalelėn, ten, kur saulė teka. Šiaip ar taip, pomirtinio gyvenimo vieta, turbūt, nebuvo tiksliai lokalizuojama, pasitenkinta tik abstraktiškais nusakymais.
Daugiau duomenų yra manyti, kad toji ,,amžina Tėviškėlė“ buvo toje vietoje, kur būdavo laidojama, kur būdavo kūnai. Beveik visose dar dabar gyvose sakmėse vėlės visados gyvenančios kapinėse, todėl ir dvasregiai vėles daugiausia kapinėse ar apie kapines matą, o, laidojant mirusį, kapinės būnančios pilnos vėlių.
Pomirtinis gyvenimas ir laidojimo vietos
Visais laikais mirusieji laidoti ne ten, kur pakliuvo; kapinynams išrenkamos tam tikros vietos. Lig šiol tyrinėti kapinynai aiškiai rodo, kad vieta stengtasi parinkti pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero ir, greičiausiai, miške ar netoli miško. Vieta, kur buvo atliekamos apeigos, susijusios su laidojimu, taip pat miške, ant kalnelio. Ar nebus tos šventvietės drauge ir vėlių karalystėmis?
Laidojimo papročiai ir pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas — lėtai tesikeičiąs dalykas, juk ir dabar našlaitėlė bėga į kapines pas tėvelius, lyg kad pas gyvus, pasiguosti.
M. Alseikaitė – Gimbutienė // Gimtasai kraštas 1942 m. nr. 30; p. 1-11
Parengė Donatas Greičiūnas
