M. Alseikaitė-Gimbutienė. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje

Mūsų tema verčia ieškoti seniausių šaltinių: be abejo, daugiausia tenka pasiremti priešistorinių laikų paminklais — tyrinėtais kapinynais, alkvietėmis. Lietuvoje nemažas sistemingai tyrinėtų kapinynų skaičius jau suteikia tokių duomenų, kurie leidžia pagalvoti ir apie tuo laiku buvusias apeigas: randama anglių liekanų kapuose, ugniaviečių ir kt.

Alkos kalnų Lietuvoje neturime sistemingai tyrinėtų, todėl pasinaudosime latvių tyrinėjimais sen. kuršių kilties srityje. Platesniu mastu ištirtos alkvietės ateityje galės atskleisti dar daugiau faktų, susijusių ypač su nekrokulto apeigomis. Proistorikas, besiremdamas konkrečiais priešistorinių laikų medžiaginės kultūros paminklais, tegali kalbėti tik apie tam tikrų veiksmų liudininkus (pvz., rastas sudaužytas molinis puodas, dar su maisto likučiais, sakyte sako, kad būta tam tikro veiksmo – puotauta, o po to palikti sudaužyti puodai), bet be tų kelių išvadų ar spėliojimų plačiau apie patį veiksmą, jo priežastis ir t. t. nieko negali pasakyti.

Pasiimtoji tema, kuri kaip tik liečia dvasinį gyvenimą, verčia be proistorinių duomenų dar pasinaudoti istorinių šaltinių ir tautosakine medžiaga. Vertingų žinių apie laidojimo papročius, šermenis, mirusiųjų minėjimus istoriniai šaltiniai mums paliko pradedant jau nuo IX a. (Vulfstanas) baigiant XVII a. (čia Pretorijus, Einhornas, Brandt’as).

Tautosakinė medžiaga ir dar iki šiol išlikę papročiai dėl savo ypatingo konservatyvumo mums yra puikus papildomasis šaltinis. Istorinių šaltinių tautosakinė medžiaga bus panaudota ta, kuri atlieps pagoniškiesiems laikams ar bent tam tikrais bruožais bus jiems labai artima. Vėlyvesniųjų istorinių šaltinių žinių ir tautosakinės medžiagos, kurios dar įneštų daug įvairių lietuvių tikėjimo niuansų, susijusių su mūsų tema, bet neturinčių artimesnio ryšio su proistoriniais laikais ar bent su pačiomis ankstyviausiomis istorinėmis žiniomis, nenagrinėsime.

Šį darbelį suskirstysim chronologine tvarka taip, kaip kad skirstytų panašia tema rašąs istorikas ar tautosakininkas:

• Mirusysis iki laidojimo.
• Šermenys
• Mirusiųjų minėjimai
• Ypatingas laidojimas

Mirusysis iki laidojimo

Mirusiojo įkapės. Proistoriniais laikais mirusysis Lietuvoje, kaip ir visuose baltuose, visuose indoeuropiečiuose ir kt. proistorinėse tautose, buvo taisomas geriausiais drabužiais drauge su visais jų papuošalais. Jam įdėdavo jo amatui reikalingus įrankius (vyrui — kirvį, peilį, dalgį, skiltuvą ir kt., mo­teriai — varpstelį, audimo įrankius, adatą, ylą, peilį ir kt.), vyrui ginklą ar visą jų komplektą. Įkapes turėjo sudaryti daugiausia tie daiktai, prie kurių velionis, gyvas būdamas, buvo labiausiai prisirišęs.

Todėl arklys ar net keli arkliai lai­dojami kartu su raiteliu. Žmona irgi laidojasi drauge su vyru. Istoriniai šal­tiniai ir lig šiol išlikę papročiai rodo, kad žmogus, prieš mirdamas, reiškia įvai­rius savo pageidavimus. Pvz., XVII a. M. Pretorijus rašo: jei ligonis matydavęs, kad nebepagis, pats nurodydavęs, kaip jis turės būti palaidotas, kiek reikės alaus, kiek miltų duonai ir pyragui ir t. t.. Proistoriniais laikais, gal būt, miręs žmogus galėjo būti paruošiamas pomirtiniam pasauliui savaime, be ypatingo mirsiančiojo žmogaus raginimo, nes pats pomirtinis pasaulis turėjo būti įsivaiz­duojamas konkretesnis, realesnis.

Vėlių kultas. Vėlių kultas yra bendras visiems indoeuropiečiams, ir dėl to jis (remiantis kalbininkų spėjimais) turįs siekti protėvynės laikus. Į aukštesnį tikybos laipsnį, kuris primityvią pažiūrą į mirusįjį, kaip į toliau gy­venantį gyvą mirusįjį, padalino į kūną ir sielą, pakilta, kaip rodo archeologiniai duomenys, laikotarpyje tarp akmens ir žalvario amž., kada mirusieji laidoti nebe gyvenamojoje vietoje, o už gyvenamosios vietos ribų ir ypač, kai atsirado pa­protys kūnus deginti (prieš 1000 m. pr. Kr.).

Žodis vėlė, lietuvių kalboje žinomas iš XVI a. šaltinių, yra beveik visoms indoeuropiečių kalboms bendros šaknies vė-, kuri reiškia „pūsti“. Ligi šiol išlikusi žodžio vėlė sąvoka ir lie­tuvių ir latvių kalbose reiškia bekūnę būtybę, o tautosakoje užtinkamas sielos, kaip kvapo, kaip atodūsio supratimas — turi gilią šaknį. „Dūšia iš kūno išeina per du paskutiniuoju atodūsiu, — pirmu iš krūtinės, antru iš gerklės“. Ligo­niui mirštant, lubose ties lova daroma skylė, kad siela galėtų greičiau ir laisviau dangun nulėkti.

Mirusiajam gulint namuose, langai paliekami atviri ir naktį, kaip 1673 m. per Prūsus, Kuršą ir kt. keliavęs Johan-Amolds von Brand pastebi, tai buvo daroma tam, kad vėlė būtų nesuvaržyta ir ją galėtų lankyti kitos vėlės. Jau naujojo akmens amžiaus, žalvario amž. ir kt. vėlyvesnių laikotarpių megalitiniuose kapuose, namo pavidalo urnose Europoje vėlei išlėkti ar sugrįžti paliekamos skylės.

Mirusiojo žadinimas, kol vėlė kūne. Tris dienas po mrties vėlė neatsiskiria nuo kūno, todėl greit nelaidojama. Henrikas Latvis Livonijos kronikoje mini, kad kuršiams po kovos prie Rygos 1210 m. reikėję rijų dienų pertraukos, kad galėtų savo kritusius palaidoti. Prie mirusiojo budį šeimos nariai ir giminės, kol dar vėlė nėra pasitraukusi iš kūno, stengiasi mirusįjį prižadinti, pvz., lavonas apipilamas šaltu vandeniu. Kai kur primityviose tautose, mirus žmogui, moterys labai garsiai šaukia ir dejuoja, manydamos, kad jų šaukimas ir dejavimas prikels mirusįjį.

Lig šiol Lietuvoje raudamos raudos prie mirusiojo greičiausiai siekia proistorinius laikus. Istoriniai šaltiniai raudas baltų kiltyse mini jau nuo XIII a. (Henrikas Latvis). 1426 m. išleistas Prūsuose Mykolo Jungės mandatas nu­stato 3 markes pabaudos už mirusiojo apraudojimą. 1639 m. Įsruties „Recessus generalis“, patyręs, kad lietuviai savo mirusius leidžia raudotojams apgarbstyti ir jiems už tai duoda mėsos, javų, drabužių ir kt., nutaria, kad raudotojus eikia bausti, kaip ir nusikaltėlius. Raudų tekstų turime iš XVI a. – Sig. Schwabes apie 1550—70 m. užrašyta rauda: Ach, kodėl tu numirei? Ar tau trūko valgyti ir, gerti arba šiaip ko nors? Juk tu turėjai daug samdinių, vaikų r raguočių, avių, vištų ir žąsų, visko pilnai ir gana turėjai, kodėl tu numirei?

Vėliau 1670 m. Pretorijus duoda raudos vaizdą; 1673 m. Johan-Arnolds von Firand paliko pirmąją lietuviškai užrašytą raudą: „Ak, brolau, ak, tieteliau (ir pan.) Ar neturėjai duonos, kviečelių (ir pan.)? Kodelei numirei, kodelei mane palikai? Ak! Ak! Kur tu nuėjai? Aš pas tave būsiu, tu prieg manęs ne“. 1690 m. Th. Lepneris vėl duoda lietuvišką raudą. Iš išlikusių raudų tekstų snku spręsti, ar ir baltų raudų pirmykštė paskirtis yra buvusi prikelti mirusįjį. Pasitaiko, pvz., lietuviškų raudų su tokiais posmais:

„Kad aš pramanytau, tai aš nuprašytau trijų raibų gegužėlių, kad jos sulėktų į mūsų namelius, kad jos nutūptų prie tėvelio šalelės, kad jos sukukuotų gūdžiais alasėliais: mažu ir pabudintų, gal ir prakalbintų mūsų mylimą tėvulį?…” Arba, pvz.: „Broleli mūsų, baltas dobilėli, tai mes sustosim iš abiejų šalelių, Motinėlė stosis prie tavo galvelės, tai mes dar budinsim, tai mes dar kalbinsim meiliais žodeliais“, (užr. Dzūkijoje).

Daugelyje senesniųjų raudų vis kar­tojama „kodėl tu numirei?“ ir stengiamasi mirusįjį gėrybėmis, turėtomis šiame gyvenime, dar privilioti gyvųjų tarpan. Nors ir būta stipraus tikėjimo pomir­tiniu pasauliu (— tas pats gyvenimas tęsiamas toliau, miręs pereina tik į mi­rusiųjų giminių ratą), žmogaus prigimtis, žmogaus jausmas, mirus artimam žmogui, raudose nesulaikomai išsiveržia ir susikerta su tikėjimo logika. Senes­nėse raudose dar daugiau kalbama mirusiajam apie pomirtinį pasaulį, tačiau drauge (ypač tai pastebime vėlyvesnio kilimo raudose) labiau išreiškiami savi jausmai, sava nelaimė dėl mylimo žmogaus netekimo.

Ugnies šviesa prie mirusiojo. Prie mirusiojo turi būti ugnis. XVII a. antroje pusėje lietuvių papročius aprašęs M. Pretorijus sako, kad šviesa visą laiką turi būti, žvakės turi degti iki galo, nors jau mirusysis ir būtų palai­dotas. Tautosaka aiškina, kad šviesa, ugnis prie palaikų reikalinga tam, kad šildytų vėlę, apšviestų kelią į pomirtinį pasaulį, apsaugotų nuo piktų dvasių, žodžiu, šviesa palengvina, padeda mirusiojo sielai. Ugnies liepsna prie mirusiojo yra ypatingai senas dalykas. Pirmieji žmonių kapai (viduriniame paleolite) rasti prie židinio, nes „gyvajam mirusiajam“ norėta suteikti šilumos. Vėliau toji šildančioji ugnis pavirto į apeiginę ugnį prie mirusiojo.

Mirusiojo konservavimas. Daugelyje proistorinių tautų ir da­bartinių primityviųjų tautų savo mirusius mumifikuoja, balzamuoja, džiovina, šaldo ir kt. būdais konservuoja. Pastebimas linkimas kuo ilgiau mirusįjį išlaikyti panašesnį į gyvą žmogų. Baltai, kaip ir kitos indoeuropiečių tautos, savo miru­siųjų nemumifikuodavo, tačiau, galimas daiktas, būta tam tikrų pastangų mi­rusįjį konservuoti. Jau iš IX a. turime tokių istorinių žinių apie prūsus. Apie 890 m. po Kr. anglosaksas Vulfstanas, keliavęs Rytprūsių šiaurės-vakarinėje srityje, aprašė prūsų papročius: „Aisčiuose yra paprotys, kai žmogus numiršta, jį palaikyti troboje namiškių ir draugų tarpe nesudegintą — mėnesį, o kartais ir du mėnesius. Karaliai ir kiti kilmingieji paliekami tiek ilgiau, kiek kuris dau­giau turto turi — kartais pusę metų nesudeginti išguli čia savo namuose. Ir per visą tą laiką, kol kūnas yra troboje, turi būti geriama ir žaidžiama — iki tai dienai, kurią jį sudegins… Yra aisčiuose viena giminė, kurios žmonės moka gaminti šaltį. Dėl to ten lavonai išguli taip ilgai ir negenda, kad jie juos paveikia šalčiu. Jei kas pastato dvi statines pilnas alaus ar vandens, jie padaro, kad abi užšaltų — ar būtų vasara, ar žiema“.

Įdomu, kad iki šių dienų liaudies papro­čiuose užtinkame pėdsakų mirusįjį užkonservuoti ir ilgiau išlaikyti nelaidotą. Pvz., Prūsų Lietuvoje yra buvę tokių papročių: prieš plaunant mirusįjį, slaptai nuo pašalinių akių, dar buvęs atliekamas vienas dalykas: kūnas buvęs aptepamas ypatingu būdu suvirintu medum. Kad lavonas kuo ilgiau nedvoktų, jo nosį ir ausis užkimšdavo vašku. Žiemos metu lavonas buvo nunešamas į nuošalią vietą ir apklojamas antklode. Vasaros metu lavonas būdavo nunešamas į rūsį, kur būdavo padedamas ant plikų grindų ir taip paliekamas ilgesniam laikui. Biržų apskr. esąs paprotys ilgai nelaidoti mirusio žmogaus.

Mirusysis buvo išgabena­mas į svirną, jaują ar šiaip kokią pastogę, buvo padaroma daug alaus, vaišina­masi, dainuojama ir net šokama — kelias dienas ir naktis, o numirėlį kartais ir žiurkės apgrauždavusios. Tautosakoje randame įvairių patarimų mirusiajam nuo gedimo apsaugoti, pvz., ,,Lavoną nuo pagedimo išlaikyti norint, reik jį sku­joms bei kampartu apdėti, o vasaroj pirma drobulę inklojus, juodnotrynėmis apdėti, tad negenda“. Ilgesnis kūno laikymas namie, kaip ir Vulfstanas aiški­na, priklausė ir nuo mirusiojo žmogaus turtingumo. Šermenims buvo skiriama didelė reikšmė ir, aišku, kad turtingo žmogaus šermenys turėjo ilgai trukti.

Mirusiojo daiktų naikinimas ir turto dalinimasis. Primityvaus žmogaus pažiūra į mirtį, kaip į visa naikinančią jėgą, atsispindi ir laidojimo papročiuose. Pvz., mirus žmogui, niekam negalima namie miegoti, to­dėl net mažus vaikus išima iš lopšių. Miegant siela pasitraukia iš kūno, ir miru­siojo siela lengvai gali pavilioti gyvųjų sielas. Toji jėga glūdi visuose daik­tuose, buvusiuose prie mirusiojo. Todėl daiktai naikinami, valomi ugnimi ar van­deniu, nes jie turi valomosios galios. Dažnai ardomas patalas: „Paėmus numi­rėlį nuo lentos ir įdėjus graban, reikia kuo greičiausiai išdraskyti jo gulėtas len­tas, kitaip namie kas mirs“.

Šiaip kad mirusiojo turtas būtų naikinamas, da­bartiniu metu liaudyje nesutinkame; proistoriniais laikais mirusiojo turtas iki tam tikro laipsnio galėjo būti naikinamas. Šių laikų kai kuriose primityviose tautose mirusiojo nuosavybė naikinama tiek, kad net, pvz., iškertami visi mirusio­jo vaismedžiai. Proistoriniais laikais į karstą nesigailėta dėti turto. Deginimo papročiui įsigalėjus, buvo sulaužomi, sulankstomi ir drauge deginami visi kapų priedai. Tie daiktai irgi turi savo sielas ir turi būti tuo pačiu būdu palaidoti, kaip ir žmogus. Tačiau į kapą visų mirusiojo daiktų nesudėsi, patys reikalingiausi ir mylimiausi daiktai simbolizavo, gal būt, visą turtą.

Visa kita galėjo palikti šei­mai arba giminių, draugų ir kt. buvo pasidalijama. Apie mirusiojo turto daliji­mąsi šermeninių lenktynių būdu šiek tiek žinių paliko tas pats Vulfstanas savo IX a. prūsų laidojimo apeigų aprašyme: „Tada tą dieną, kurią jį (mirusįjį) neš ant laužo, jie — (giminės, draugai) padalija jo turtą, kuris yra likęs po gėrimo ir žaidimų. Padalija jį į penkias ar šešias dalis, o kartais ir į daugiau dalių — žiūrint, koks turto didumas. Po to maždaug už vienos mylios nuo kaimo (sody­bos) jie padeda didžiausiąją dalį, po jos (artyn į kaimą) antrąją, paskui trečią — taip, iki toj vienoj mylioj visas turtas sudedamas. Mažiausioji dalis turi būti arčiausia kaimo, kuriame numirėlis guli. Paskui kokias penkias ar še­šias mylias nuo turto turi susirinkti visi vyrai, kurie tame krašte turi greičiau­sius arklius. Tada jie visi greitai joja prie turto. Tas vyras, kuris turi greičiausią arklį, pasiekia didžiausią turto dalį. Taip vienas po kito joja, kol visas turtas yra paimamas. Tam iš jų tenka mažiausioji dalis, kuris tik prie kaimo turtą pri­joja. Paskui kiekvienas joja savo keliu su laimikiu ir gali jį visą sau pasilaikyti. Dėl to ten greiti arkliai yra nepaprastai brangūs. Ir kada visas mirusiojo turtas yra taip išdalintas, tada jis yra išnešamas ir su ginklais ir drabužiais sudegina­mas. Per ilgą mirusiojo gulėjimą troboje jie išeikvoja beveik visą jo turtą, o taip pat dar ir tuo, kad dalį padeda prie kelio svetimiems laimėti ir pasisavinti“.

XVI a. sūduvių knygelėje vėl randame šermeninių lenktynių aprašymą, tačiau dabar jau jos kitokio pobūdžio: kaimo riboje įkalamas kalstas, ant kurio pade­damas pinigas. Išnešant mirusįjį iš namų, visi, kurie tik ant žirgų, joja iki kalsto. Pirmasis pasiima pinigą. Ir IX a. Vulfstano aprašymas ir XVI a. sūduvių knygelė liečia prūsų kiltį, apie panašius rytų baltų papročius istoriniai šaltiniai nepaliko žinių.

Šermenys

Istorinių šaltinių ir tautosakos duomenys

Ankstyvos kilmės žodis „šermenys“ leidžia susekti ir pirmykštę šermenų paskirtį (— turi bendra su žodžiu šeriu, šerti). Tai buvo puota, gėrynės, kurioje dar ,,dalyvavo“ pats miręs žmogus. Jau IX a. minėtasis Vulfstanas mini, kad kol mirusysis dar namie guli nesudegintas, buvo keliamos puotos ir žaidy­nės. Juo mirusysis turtingesnis, juo daugiau gėrybių ir šermenyse. Jau prieš mirtį, kaip sako istoriniai šaltiniai, ligonis numatydavęs, kiek visko reikės pa­gaminti.

Kad per šermenis buvo smarkiai geriama, rodo bažnytinės vyriausybės įsakymai, draudžią per šermenis išgerti daugiau kaip vieną statinę alaus. XVII a. Pretorijus Prūsų Lietuvoje yra aprašęs gertuves su įdomiais papročiais: „Žmogui numirus, jį šva­riai nuplauna, aprengia geriausiais jo drabužiais ir sodina kėdėje. Tada esti stip­riai geriama. Vienas iš artimiausių mirusiojo draugų, laikydamas rankoje kau­šelį, meldžiasi už mirusiojo sielą, išpila ant žemės kiek (alaus), tardamas „Že­mynėle, būk linksma ir priimk šią dūšelę ir gerai kavok!“ Tada išgeria jis pa­labindamas, tuojau kaušelį jam vėl pripildo, ir jis užgeria mirusįjį „Na dabar tu, mano geras drauge (broli ir t. t.), kad Dievas tavo sielą gerai apsaugotų!“

Kai šis išgeria, perduoda kaušelį savo kaimynui, kuris taip pat žemynėliaudamas ir palabindamas užgeria, ir taip eina aplinkui per visus susirinkusius. Kai mirusiojo sūnus ar draugas susirinkusiems pila alų, kiekvieną kartą iš statinės nupila po truputį ant žemės Žemynėlei ir kalba aukščiau minėtus žodžius; kai jis alų ąsotyje neša į stalą, vėl nupila iš ąsočio truputį žemėn, taip pat kalbėdamas. Pagoniškaisiais laikais, tur būt, per šermenis daugiausia buvo geriama alaus, kurį vėliau iš dalies pakeitė degtinė. Iki dabar latviai dainose turi išlaikę pava­dinimą „mironu alus“ — mirusiųjų alus.

Šermenims (vėlyvesnių laikų — lai­dotuvių pietums, kuriuos valgo jau grįžus iš laidotuvių) pjaunami galvijai (ypač jautis) ar bent višta ar gaidys. „Mirus namų šeimininkui ar šeimininkei, bū­tinai turi pjauti vieną iš stambiųjų galvijų, o nepasitenkinti paršu ar avimi: kitaip numirėlis vis tiek atsiims savo dalį, ir gyvuliai pradės dvėsti“. Latvių tautosaka sako: „Mirusiajam reikia naujo kraujo: jei jam jo neduodama (= ne­pjaunami galvijai), pats savo ranka pasiima kokį nors gyvulį“.

Proistorinių laikų šermenų pėdsakai

Kapai. Jau akmens amžiaus kapai rodo, kad mirusiajam ne vien tik jo daiktai duodami pomirtiniam pasauliui, daugybės puodų šukių ir gyvulių kaulų pėdsakai liudija, kad būta gėrimo ir kraujo aukų. Mirusysis aprūpinamas viskuo reikalingu gyvenimui, nes tik gerai mirusįjį aprūpinus apsisaugojama nuo jo grįžimo, nuo gyvųjų persekiojimo.

Šis baimės motyvas aptinkamas visose, kad ir aukštesnėse, primityviose tautose. Neolite, pvz., virvelinės keramikos kultūros (indoeuropiečių) kape prie Mittelhausen (Thueringeno srityje) šalia jaunos ir senesnės moters griaučių rasta dviejų karvių griaučiai. Dideliame Denghoog ka­pe (Sylt saloje) rastos aiškios mirusiųjų puotos liekanos: šalia daugybės dube­nių, puodelių, taurių, aptiktos galvijų ir arklio kaulų nuotrupos. Graikijoje Ho­mero laikais, laidojant Patroklą, buvo užmuštos avys, ožkos, kiaulės ir aplink mirusįjį sruvėjo kraujas. Pilni medaus ir alyvos ąsočiai buvo pastatyti prie mirusiojo, be to, dar buvo užmušti keturi arkliai, du Patroklo šunes ir dvylika, Achilo tam tikslui pagautų, jaunų trojėnų.

Lietuvoje iš prieškristinių laikų te­turime vos kelis kapus tyrinėtus, tačiau ir jie rodo tam tikrų ugnies apeigų pėd­sakus, kuriuos ypač lengva atskirti nedegintiniuose kapuose. Pvz., prie nedegintinių senojo žalvario amžiaus ir ankstyvojo prieškristinio geležies amžiaus nedegintinių kapų, rastų Rytprūsiuose, Latvijoje ir Lietuvoje, visur rasta anglių liekanų (plg. Reznes, Salaspilio vls., Kurmaičių, Kretingos vls. (pilk. A.) Jerceni, Abelių vls., Ziedonio parko, Bauskos vls., Velykuškių, Dusetų vls., kapus). Velykuškių piliakalnyje rastas dvigubas kapas rodo ypatingai žymias ugnies apei­gas kapo vietoje: rasta didelių anglių ir net nuodėgulių liekanų, patys griaučiai lyg apdegę, o šalia jų aptikta suanglėjusių nėrinių liekanų. Prie vienų griaučių rasta puodo šukė.

Geležies amžiaus (0 – XIII a.) tyrinėtuose kapinynuose Lietuvoje (čia jau nebeminėsime kaimyninės baltiškosios medžiagos, kuri yra visiškai panaši) ran­dame anglių liekanų, gyvulių ir paukščių kaulų, ugniaviečių, puodų šukių. Tokie apeigų pėdsakai aptinkami visos Lietuvos kapinynuose, neatsižvelgiant į kapų tipą. Tam tikro skirtumo galima pastebėti tik tarp plokštinių kapų ir pilkapių. Apeigų pėdsakus suminėsime pagal atskirus geležies amžiaus laikotarpius.

1. Senasis geležies amžius (0 – 400 m.) Plokštiniuose kapuose, beveik vi­suose viršum kapo, kapo duobėje ir kapo dugne rasta smulkių ir stambesnių anglių ir suodžių liekanų. Visos anglys randamos judintoje kapo žemėje be tvarkos išsimaišiusios: vienur daugiau kapo dugne, kitur daugiau kapo viršuje. Anglys į kapo duobę piltos tik tada, kai duobė kapui buvo galutinai paruošta. Pvz., Vidurio Lietuvos plokštiniuose kapuose, kur po karstu gale galvos ir gale kojų buvo dedami akmenys, po akmenimis degėsių neaptikta (žiūr. pav. 1).

Kai kuriuose kapuose į pat kapo dugną buvo pilta stambesnių anglių, kiek aukščiau — smulkesnių. Visos tos anglių liekanos nesako, kad pačiame kape kūrenta ug­nis. Tik viename Seredžiaus kapinyno kape (Nr. 34) pastebėta, kad kapo duobės dugne, galėjęs būti sukurtas laužas (rasta nemaža ąžuolinių ir pušinių anglių, pelenų ir apdegusio molio gabalų). Upytės, Naujamiesčio vls., kapinyne (IV-V a.) degėsių, atskirų kauliukų rasta ne tik kapuose, bet ir plačiau visame kapinyno plote išsimaišiusių. Pietų-rytų ir pietų-vakarų kapinyno dalyje žemė sutaršyta tamsiomis dėmėmis.

Pilkapiuose įvairias degėsių liekanas aptinkame pilkapių sampiluose, kapų vietose ir net už pilkapio ribų. Pvz., —

Rinkšelių, Šiluvos vls., pilkapyje Nr. II į šiaurę nuo pirmojo kapo rasta apvali duobė su degėsiais ir nedideliais akmenimis. Duobės skersmuo 4×5 m, gilumas 0,5 m. Visi akmenys apdegę. Duobė iškasta prieš laidojant, nes miru­siojo griaučiai gulėjo viršum degėsių prie pat duobės krašto. Pilkapio pie­tinėje dalyje rasta puodo šukė. Sandrausiškės, Šiluvos vls., pilka­pyje Nr. 1, pietinėje pilkapio dalyje, 20 cm gilumoje nuo žemės paviršiaus užtikta krūva akmenų: 1,8 m ilgio, 1 m pločio. Akmenys nuo kaitros su­sproginėję. Pats ugniakuras buvo kiek įkastas į žemę. Pilkapyje Nr. VII aptikta ugniavietė 1,5 m sker­smens, kurioje rasta gan stambių pu­šinių malkų anglių. Pietinė ugniavie­tės dalis apmesta šešiais apdegusiais akmenimis.

Paviekių, Padubysio vls., pilkapio Nr. 15 pietų-rytinėje dalyje po pilkapio, akmenų, vainiku aptikta ugniavietė 1 m gilumo, 30 x 30 cm pločio, į dugną kiek siaurėlesnė. Duobėje rasta pelenų, anglių ir arklio dantų. Aplink duobę apdėtas akmenų pusvainikis, kuris įsiremia į bendrą pilkapio akmenų vainiką (žiūr. pav. 2). Ugnis kūrenta prieš supilant pilkapį, — tai aiškiai rodo per ugniavietės viršų einąs pilkapio vainikas. Tuo pat metu, kaip ir visas pilkapio vainikas, greičiausiai iš pagarbos ugnies degininio vietai aplink ugniavietę iš mažesnių akmenų sukrautas pusvainikis. Lietuvos ka­pinynuose tik šį vieną kartą pastebėta taip aptverta deginimo vieta. Tai galima būtų palyginti su kai kurių primityvių tautų papročiu kūnų deginimo vietą se­kantį rytą aptverti (pvz., Olandų Nauj. Gvinėjos gyventojai).

Gibaičiuose Meškuičių vls., kiek toliau nuo kapų, pietų-rytų kalnelio dalyje rastas 1,5 m skersmens ugniakuras, kuriame aptikta paukščio kaulų. Rytų Lietuvoje, Mie­žionių, Švenčionių vls., pilkapių sampiluose rasta nemaža anglių. Pietų-rytų Lietuvos krūsniniuose kapuose apeigų žymių taip pat gausiai randame. Pvz., Nočios, buv. Lydos apskr., kape žemė buvo visiškai juoda nuo anglių, o po ja maždaug 5 cm storumo sluoksnis švaraus, deginto smėlio.

2. Vidurinis geležies amžius (400 – 800 m.). Vidurinio geležies amžiaus ka­pinynuose apeigų atžvilgiu susiduriame su lygiai tokiu pat vaizdu: atskiruose kapuose randame anglių liekanų, gyvulių ir paukščių kaulų, puodų šukių, toliau nuo kapų — židinius.

Plokštiniuose kapuose, kapų duobėse, kaip ir anksčiau, aptinkame nedide­liais kiekiais anglių. Ugniavietė viršum kapo pastebėta Meldinių, Rozalimo vls., kapinyno kape Nr. 29: viršum kapo rasta ugniavietė iki 2,5 m skersmens, į kurią primesta apie 50 akmenų (žr. pav. 3). Panaši ugniavietė aptikta Veršvų, Raudondvario vls., Kauno aps. kapinyne viršum kapo Nr. 135 (žr. pav. 4). Reketės, Salantų vls., kapinyne aptikti 3 židiniai, maždaug 2,5×1,5 m dy­džio, iš akmenų, užpilti balto smėlio sluoksniu. Rasta daug ąžuolo ir pušies ang­lių. Jauneikiuose, Joniškio vls., į pietus nuo pilkapio aptikti net devyni ugniakurai. Dviejuose iš jų rasta puodo šukių, viename — perskeltas kažkurio gyvulio dantis, neapdegęs.

Linkaičiuose, Joniškio vls., kiek atokiau nuo kapinyno, kalnelyje, aptikti du ugniakurai. Vienas — 40 cm gilumoje 1,5 m sker­smens. Degėsių sluoksnio storumas apie 10 cm. Toje pačioje gilumoje viename ugniakuro krašte sudėta akmenų eilė. Rasta paukščių kaulų ir šerno iltis. Ant­ras panašus ugniakuras rastas į rytus nuo pirmojo 20 cm gilumoje. Tame pačia­me plote, kur aptikti ugniakurai, rasta daug mažų gyvulėlių kauliukų (gal paukščių?) krūvelių. 1933 m. kasinėjimo metu rasta net 15 krūvelių, iš kurių 11 buvo prie pirmojo ugniakuro.

Rytų Lietuvos pilkapiuose su nedegintiniais ir su degintiniais kapais de­gėsių rasta ištisais sluoksniais. Pvz., — Skineikių, Dusetų vls., pilkapyje. Nr. 1 degėsių dėmės randamos įvairiose sampilo vietose. Pilkapio centre, tarp, degėsių ir maišytos žemės, rastos nedidelės keturių puodų šukės. Antasarės, Švenčionių vls. pilkapyje Nr. 4 aplink mirusiojo kaukuolę rasta anglių krūva. Pilkapiuose su degintiniais kapais degėsių rasta labai įvairioje sampilo vietoje. Daž­nai pats kapas būna pilkapio viduryje, o didžiausias degėsių kiekis kur nors pil­kapio šone (pvz., Zasvirio, Svyrių vls., pilkapyje Nr. 2). Kai kuriuose pilkapiuo­se rasta gyvulių, paukščių kaulų ir puodų šukių.

Aluošios pilkapyje Nr. 1 sampile keliose vietose rasti smulkūs kažkokio gyvulio kaulai. Pietų-rytų Lietuvos pilkapiuose dar ryškiau susidurta su apeigų pėdsakais: Liepynuose, Marijampolės vls., viršum arklio griaučių rastas 12 cm storio degėsių sluoks­nis. Kape Nr. 4 gale kojų aptiktas gyvulio skeletas. Versekėlės, Eišiškių vls., pilkapiuose aptiktos ugniavietės: pilkapyje Nr. 1 ugniavietė rasta į šiaurės vakarus nuo pilkapio centro, apvali, 1×1 m dydžio, anglys ir pelenai sudarė 5 – 10 cm sluoksnį, pilkapyje Nr. 2 šiek tiek į šoną nuo kapo rastas kiaulės žan­dikaulis.

3. Naujasis geležies amžius (800 – 1250 m.). Naujame geležies amžiuje su apeiginio ugnies deginimo žymėmis dar aiškiau susiduriame.

Plokštiniuose nedegintiniuose kapuose anglių liekanų aptikta taip pat, net gal kiek daugiau, kaip ankstyvesniais laikotarpiais. Dažnai po labiau išsiskirian­čiu anglių sluoksniu pastebimas balto smėlio sluoksnis (pvz., Paluknio, Imbarės ir kt. kapinynuose). Degėsių aptikta net arklių kapuose. Prie degintinių kapų rasta ugniaviečių, ant kurių, gal būt, deginti patys mirusieji, Rimaisuose, Ramygalos vls., apie 40 m atstu i vakarus nuo kapinyno, jau už kapinyno ribų, aptikta laužavietė 7 m skersmens, apvalios formos. Susidurta su perdegusia že­me ir su apdegusiais nedideliais akmenimis. Perdegusioje žemėje rasta daug suo­džių ir šiek tiek smulkių anglių. Rytinėje dalyje perdegusios žemės sluoksnis net 24 cm storio. Šio sluoksnio viduryje nedidelis akmenukų grindinys, kurio storis 10 – 15 cm. Į šonus degėsių ir grindinio sluoksnis plonėja ir išnyksta. Laužavie­tėje aptikti atskiri deginti žmonių kauliukai.

Panašių laužaviečių yra rasta Sargėnų, Lapių vls., Kiauleikių, Kretingos vls., ir Graužiu, Jos­vainių vls., kapinynuose. Keliais atsitikimais aptikta įrodymų, kad deginta kapo vietoje (Veršvų ir Sargėnų kapinynuose) : pvz., Veršvų, Raudondvario vls., kapinyne aplink kapą Nr. 12 rasta daug degėsių, žmogaus kauliukų ir aptirpusio žalvario gabaliukų.

Rytų ir pietų-rytų Lietuvos pilkapiuose, kaip ir anksčiau, ugniaviečių ran­dame ir prie kapo ir atskirai įvairiose sampilo vietose. Ugniavietėse rasta puo­dų šukių.

Iš naujojo geležies amžiaus turime šiek tiek daugiau duomenų apie gyvulių ir paukščių aukas. Pvz., Ginteliškės, Platelių vls., kapinyne nedegintiniame kape Nr. 2 viršum griaučių pastebėta gyvulių ir paukščių kaulų. Sargėnų kapinyne degintiniame kape Nr. 181 rasta kiaulės kaulų ir degintų riešutų ke­valų, kape Nr. 186 rasta kiaulės dantų. Ruseinių kapinyne daugelyje de­gintinių kapų kartu su degintiniais žmogaus kaulais rasta degintinių gyvulių kaulų (nežinia kokių, nes neatgabenta muziejun) ir nedegintinių paukščių kaulų (greičiausiai vištos, gaidžio ar kt. vištinių giminės).

Kaimyniniame prūsų krašte daugeliu atvejų susidurta su gyvulių aukomis, pvz., Linkūnų kapinyne (prie Tilžės) po medine dėžute arba šalia jos su degintiniais kaulais dažnai būdavo sudėtos užmuštos ožkos ar avys. Pateiktoji kapinynų medžiaga pakankamai rodo, kad būta tam tikrų apeigų, susijusių su ugnies degimu, su puotavimu. Visose Lietuvos srityse ir per visus laikotarpius užtinkami panašūs apeigų pėdsakai, kurie sako, kad ilgus amžius vyko laidojimo apeigos nedaug tesikeisdamos. Daugely kapinynų kapų rasta ne­dideli anglių kiekiai. Kartais smulkios anglys aptinkamos kiek platesniuose plo­tuose. Kiek toliau nuo kapinyno, dažnai kalnelyje, rečiau šalia kapų, aptiktos ugniavietės. Rastus ugnies deginimo pėdsakus viršum kapo ar kapo duobės ten­ka laikyti išimtimis.

Tik pilkapiuose apeigos ir kūnų deginimas turėjo vykti vietoje. Plokštiniuose degintiniuose kapinynuose su kūnų deginimu kapinyno vietoje susidurta tik keliais atvejais (Vidurio Lietuvoje: Veršvų, Sargėnų, Graužiu kapinynuose). Iškyla klausimas: kur būdavo laidojimo apeigos ir kūnai deginami, jei kapinynuose terandami tik maži anglių kiekiai? Kelios už kapinyno ribų, ypač kalnelyje, rastos ugniavietės lyg nurodo gaires. Į pagalbą ateina latvių archeologo Ed. Šturmo Alkos kalnų tyrinėjimai.

Alkvietės. Baltų krašte Alkos kalnai gausiai paplitę, ypač daug jų indama dabartiniuose Latvijos ir Lietuvos kraštuose. Latvijoje prie Mežmalių, Strazdalės vls., Talsų apskr. tyrinėtas apie 45 m ilgio, 30 m pločio ir 3,5 – 4 m aukščio kalnas, vadinamas „Bažnyčios kalnu“ (lat. „Baznicas kalns“). Tame kalnelyje ištirta 10 duobių. Duobės įvairaus pavidalo ir dydžio. Charakteringos piltuvėlinės formos, pvz., duobė I viršuje 4 m, apačioje 1,30 m skersmens, 1,15 gilumo (žiūr. pav. 5). Viršutinė piltuvėlinės duobės dalis buvo juoda nuo degėsių, cilindrinės (apatinės) duobės dalies šonuose aptikta medžio puvėsių liekanų, mano­ma, kad duobės sienos buvo medžio šakomis išpintos.

Be anglių ir pelenų duobėse rasta naujojo geležies amžiaus apdegusių ir sulaužytų daiktų fragmentų, pagal kuriuos alkakalnis datuojamas 1000 – 1400 m., žmogaus ir gyvulių kaulų liekanų, puodų šukių. Rasta šių gyvulių kaulų liekanų: arklio, karvės, veršio, kiaulės, ožkos, šuns, žiurkės. Pačių kaulų aptikta tik nedideli fragmentėliai: žandikaulio dalis, kaklo ar stuburkaulio narelis, piršto kauliukas, dantys ir pan. Žmogaus apdegusių kaulų terasta dviejose duobėse po vieną piršto kauliuką. Alkakalnį tyrinėjęs E. Šturmas yra įsitikinęs, kad čia turėta būti aukų duobių, aukojimas turėjo būti susijęs su mirusiųjų kultu. Buvo aukojami gyvuliai, tačiau galima spėti, kad drauge galėjo būti aukojamas ir augalinis maistas ir gėrimas, tik tat neįmanoma įrodyti.

Aukos būdavo aukojančiųjų suvalgomos, ir mažos jų liekanos pateko į duobę. Viename kalne galėjo būti apie 20 ar net daugiau tokių aukų duobių. Alkakalnis priklausė toje apylinkėje gyvenančiai bendruomenei, o kiekviena duobė — atskirai šeimai. Apdegusių žmogaus kaulų liekanos verčia galvoti apie kūno deginimą alkakalnyje. Visu tvirtumu teigti, kad toje vietoje tikrai deginti kūnai, ir pats E. Šturmas dar nedrįsta, nes tik dviejose duobėse rasti degintų žmogaus kaulų fragmentai ir, be to, kuršių srityje to laikotarpio degintinių kapų tyrinėjimai Latvijoje rodą, kad deginta toje pa­čioje kapo vietoje.

Lietuvos degintinių kapų tyrinėjimai rodo, kad deginimas galėjo vykti už kapinyno ribų. Dar iš 1413 m. prancūzų pasiuntinio Ghillebert de Lannoy kelionės per kuršių kraštą aprašymo turime žinių apie kūnų deginimą: „Kuršių, kurie varu buvo apkrikštyti, tarpe yra sekta, kuri mirusiųjų kūnus užuot laidoję degina su pilnu apsivilkimu ir turtingiausiais pa­puošalais. Deginama artimiausioje biržyje ar miške, kuriame sukuriamas laužas iš grynų ąžuolinių malkų.

Laidojimo apeigos turėjo būti panašios, neatsižvelgiant į tai, ar buvo papro­tys kūnus nedeginti ar deginti. Aptiktos aukų duobės alkakalnyje, gal būt, ir atsako į mūsų iškeltąjį klausimą „kur turėjo būti laidojimo apeigos, jei pačiuose kapinynuose ne visur rasta ugniavietės, o tik paskiros anglys“. Atokiau nuo kapinyno turėjo būti keliamos mūsų aprašytosios ir ištisais šimtmečiais išsiliku­sios šermenys.

Ar ir miręs žmogus buvo drauge atgabenamas, ar jis tuo laiku buvo paliekamas namie (kūno nedeginimo atveju) ir tik artimieji rinkdavosi specialiose aukų vietose — proistorikas bejėgis spręsti. Kiekviename kape ras­tos anglys galėjo būti laidojančiųjų suneštos iš tos vietos, kur būdavo apeigos. Proistorinei alkos kalnų medžiagai atliepia XV a. kronisto J. Dlugošo pa­tiekiamos žinios apie žemaičių tikybą. Nors ir J. Dlugošas nėra buvęs Lietuvoje, bet greičiausiai savo veikalui yra panaudojęs Žemaičiuose krikštijusių lenkų dvasininkų kokius nors rašytinius pranešimus.

J. Dlugošas rašo, kad žemai­čiai miškuose turėję židinių atskiroms giminėms ir namams atskirų, ant kurių degindavo savo giminių ir artimųjų palaikus drauge su žirgais, balnais ir bran­giais drabužiais. Netoli proistorinių kapinynų rasti židiniai (pvz., Jauneikiuose ar Linkaičiuose, Joniškio vls., taip pat rodo, kad atskira šeima galėjo turėti sau atskirą židinį (ar aukų duobę) ir prie jo puotauti (pvz., Linkai­čiuose, prie pirmosios ugniavietės rasta net 11 gyvulių ar paukščių kaulų krū­velių).

Aukų vieta, toji šventvietė, kaip kad įprastine lytimi mes vadiname ,,Alkos kalnu“, latviai ,,Elka kalns“, nebūtinai turi būti apyaukštis, apskritas, medžiais kalnelis. Kartais tuo pačiu vardu vadinama visai nedidelė pakiluma visai lygi vieta lauke, pieva. Matyt, buvo parenkamos gražesnės vietos pvz., dažnai randame netoli vandens, upių santakoje, netoli šaltinėlio nuo žmonių sodybų, nes alkakalniai beveik visados randami netoli piliakalnio ar kapinyno. Ir kokia toje apylinkėje patrauklesnė vieta buvo, toji ir šventviete: lygumų krašte lygumoje, nelygioje vietoje – kalnelyje. ,.Alkos kalnų“ ir kt. Alko, Alkos pavadinimų Lietuvoje gausiausiai aptinkame Žemaičiuose: Mažeikių, Kretingos, Telšių apskr. Jau Tauragės, Šiaulių apskr. žymiai mažiau, Raseinių, Kauno apskr. ir Užnemunėje reta. Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Ukmergės, Alytaus apskr. beveik tik po vieną.

Kalnuotuose Žemaičiuose daugiausia yra „Alkos kalnų“, Vidurio Lietuvos lygumoje veltui Alkos kalnų ieškosime, čia „Alka“ — pieva, laukas, Rytų Lietuvoje taip pat nerandame Al­kos kalnų, čia Alka irgi pieva, sala. Lietuvių žodis alkas, elkas reiškia „šventa vieta“, „biržis“, ,,der (heilige) Hain“. Alko ir Alkos vietovardžiais va­dinami ne tik kalnai, bet ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, ežeras, vienasėdžiai, kaimai, senkapiai. Pirmą kartą Alkos pavadinimą sutinkame 1478 m. Sašuolių dokumente švento miško reikšme: „Sylva Helki alias swiati lasz (Kodeks dyplomatyczny Katedry Wilenskiej, 364 psl., Nr. 309). Iš K. Jablonskio knygoje „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje surinktų Alko, Alkos XVI, XVII a. vietovardžių matome, kad ir tada Alkas, Alka reiškė kalną, biržį, lauką, pievą. Pora pavyzdžių:

iš 1585 m., Kražių vls., …„na vysokoj gore, nazyvaemoi Al­kas…“ (238 psl., 91); iš 1573 m., Viduklės vls.: … „pod olkom, gaem berezovym“… (138 psl., 91); iš 1538 m., Ramygalos vls.: „Prodal esmi svoju nivu… a taja moja niva ležit na olki podle dorogi velikoi…“ 138 psl., 91); iš ten pat: …„kthora nyva l(e)szy (w) elkach nad orvdelem…“ (138 psl., 91); iš 1593 m. iš Telšių apskr.: „Granica počynaetsia ot duba, na kotorom dube križ ėst učinen, kotory dub stoit na nive, progyvaemoi Alkas, ku rečče Rinkgi, a ot tovo duba usypali kopecvlese, prozyvaemom Alka pjavnis (= pieva)“… (138 psl., 91).

Jono Bielauko ir Mykolo Sapūno postilėje, vad. Wolfenbuettelio bibliotekos rankraštyje „Iszgvldimas Evangeliv per wisvs metvs. iš 1573 m. paaiškinama, kad gojus vadina alkais. „Gojus“ (slavų kilmės žodis) — geresnis, gražesnis miš­kas, šventas miškas, aukštesnė vieta, dievams skirta. Baltų alk-, elk- sietina su gotų alhs (sen. anglų ealh, sen. saksų alah) — apsaugota (geschutzte), nepažeidžiama (unverletzliche) vieta. Todėl greičiausiai šventvietė, alkas bu­vo griežtai etnologinio „tabu“ saugojama vieta.

Ankstyvuosiuose istoriniuose šaltiniuose nuolat susiduriame su šventų miš­kų, biržių, laukų, medžių minėjimu. Prūsuose (Semboje) šventas miškas minimas jau nuo 1075 m. Thomas von Chantimprė savo knygoje apie „bičių valstybę” prieš 1263 m. mini prūsų šventus miškus, kurių kirsti nei į juos įeiti neleidžia­ma. P. Dusburgas 1326 m. irgi sako, kad prūsai turėję šventus miškus, laukus ir vandenis, kuriuose nebuvo galima nei kirsti, nei arti, nei žvejoti. 1457 m. Laurentius Blumenau savo „Historia de ordine Theutonicorum cruciferorum” mini „kai kuriuos“ miškus, kur prūsai buvo įpratę aukoti ir kuriuos laikė šven­tais, taip pat pabrėžia, kad negalima buvę medžių kirsti. XVI a. Sal. Henning (įvade „Warhafftiger und bestendiger Bericht“, 9 psl.) vietos žmonių (latvių) pagonybę ypač įžiūri šventose biržyse (resp. gojuose?) — „in heiligen Buschen” ir laidojime, kuriuos greta mini. Istorinių šaltinių minimas šventas vietas, ap­saugotas griežtų draudimų, su alkais jungtų šaknies alk-, eik- etimologija.

Tik neaišku, ką kronistai dažnai minimu terminu „heiliger Busch“ norėjo išreikšti — ar didesnį mišką, ar miškelį, resp. biržį — alką. Lig šiol vietovardžiuose išlikę mūsų žodžiai „Alkas“, „Alka“, (o taip pat, turbūt, daugumas Koplyčkalnių, Bažnyčkalnių, Aukuro kalnų ir t. t.) greičiausiai ir yra tų visame baltų krašte išsimėčiusių buvusių šventų kalnelių, miškelių, laukų ir pievų palikimas. Kro­nistai, nemokėję vietinės kalbos, beveik nepaliko tų šventviečių pavadinimų, jiems tik matyt ypač į akį krito įvairūs draudimai medžius kirsti ir kt.

Šventomis vietomis laikyti kalneliai, biržys galėjo tarnauti ir visokiems au­kojimams kitomis progomis, nes nėra aiškių įrodymų, kad tokiame alkakalnyje (koks kad tyrinėtas Latvijoje prie Mežmalių) įvykdavo apeigos, susijusios vien tik su mirusiųjų kultu (tam tik daugiausia duomenų). Svarbiausia tų vietų pa­skirtis yra buvusi ta, kad jose buvo aukojama. Dėl to ir Lietuvoje ir Latvijoje „alkakalnio“ sąvoka dabar dažnai suplakama su „aukų kalno“ sąvoka. Pvz., man yra sakęs senukas ūkininkas Baužys iš Lazdininkų km., Darbėnų vls., Kretingos apskr., kad „Alkos kalną“ žmonės klaidingai vadina, esą reikia vadinti „Aukų kalnu“, nes senovėje jame žmonės aukodavę.

Latvijoje lygiagreta „Elka kalns“ pavadinimo sutinkamas pavadinimas „Upuru kalns“ — aukų kalnas, Lietuvoje „Aukos kalnas“, „Aukuro kalnas“. Nors Lietuvoje nėra nė vienos kaip reikiant tyrinėtos alkvietės, tačiau gana daug žinių alkviečių paskirčiai nuvokti duoda Paminklų Apsaugoje esančios bylos, kuriose suinventorizuoti ir trumpai aprašyti šios rūšies paminklai drauge su vietos žmonių padavimais. „Alka“ — vieta, ku­rioje senovėje žmonės degindavę aukas. Ant Alkos kalnų įvairių švenčių proga (pvz., Kryžiaus dienomis) apylinkės žmonės renkasi pasimelsti. Daugumas alk­viečių ir dabar žmonių dar gerbiamos.

Viename Platelių vls. esančiame Alkos kalne, senų žmonių pasakojimu, yra buvęs „maldų šulinys“, į kurį žmonės dė­davę visokias gėrybes dievų garbei. Apie Alkos kalną Račių km., Tirkšlių vls., Mažeikių apskr. pasakoja žmonės, kad senovėje, kada dar nebuvę bažnyčių, apy­linkės gyventojai ant šio kalniuko degindavę jaučius, ožius, avinus ir kt. ir čia atlikdavę maldos apeigas.

Įdomų padavimą vietos žmonės pasakoja apie alką Kesių km., Akmenės vls., Mažeikių apskr. Toji aukštesnė vieta, apaugusi lapuo­tais, Agluonos ir Vadaksties upių santakoje vad. „Aglonos alkos kalnas“, kuria­me gyvenusi pana, vardu Aglona. Ji visą savo amžių kalne kūrenusi aukų ugnį. Kai pasenusi, užkūrusi didelę ugnį ir pati susideginusi. Gal tai kūno deginimo alkvietėje prisiminimas? Kai kuriose alkvietėse rasta ir konkrečių ugniaviečių pėdsakų: pvz., Dapšių alkakalnyje, Židikų vls., Mažeikių apskr. iškasta 1,5 m luobe, kurioje rasta pelenų, anglių, suakmenėjusių grūdų liekanų ir šukių.

Istorinių šaltinių paralelės. Prie kapinyno esančiuose ugnia­kuruose ir Alkos kalno duobėse rasti atskiri kiaulės, veršio, ožkos ir kt. gyvulių kaulų fragmentai. Istoriniai šaltiniai daug kartų mini aukas įvairių gyvulių, aukojamų įvairiomis progomis, ypač spalio mėn. pradžioje, kai jau derlius nuimtas ir suvežtas. Čia trumpai pasinaudosime įvairių kronistų žiniomis apie aukas, nes aukojimo būdas, kad ir ne laidojimo apeigų metu, turėjo būti greičiausiai iden­tiškas. Aukoms tiko įvairūs gyvuliai ir paukščiai: nuo kiaulės, veršio ligi gaidžio ar vištos. XVI a. ir kt.

Prūsuose daug kartų minimas ožio ar ožkos aukojimas. Matys Stryjkowski 1582 m. savo veikale „Kronika polska, litewska žmudzka“… rašo, kad tuo laiku kai kuriose Lietuvos, Žemaičių, Livonijos ir Kuršo srityse spalio mėn. pradžioje buvo švenčiama pagonių pagrindinė šventė, kurios metu valgoma ir aukojama įvairūs gyvuliai. Susirinkdavę žmonės iš 3 – 4 kaimų, kiek­vienas vyras ir kiekviena moteris atnešdami kokį gyvulį ar paukštį. Sunešdavę veršiuką ir telyčaitę, aviniuką ir avelę, ožį ir ožką, šerną ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį ir kt. valgomus gyvulius ir paukščius.

Pirmiausia jų žynys, arba pagonių kunigas, paprastas kaimietis, kiekvieną gyvulį lazda užmušdavęs. Iš rankraštinės nežinomo autoriaus kronikos C. Hennenbergeris duoda panašų au­kojimo aprašymą iš 1531 m. skyriuje „Kaip sembai kiaulę aukojo“: apeigoms susirinkdavę 6 kaimai, nupirkdavę 12 statinių alaus, išrinkdavę ,,Worszkaite” (— nusimanantį apeigose, įprastine mūsų prasme — „žynį“), kuris prie visų su tam tikromis apeigomis užmušdavęs kiaulę, tada kepdavę, valgydavę ir gerdavę iki septintos dienos. Vidurius, kaulus ir kitas liekanas sudegindavę. Aukojimo apeigos neapseidavo be ugniakuro. Istorinių šaltinių žinios apie aukas atliepia ir iš dalies papildo kapinynų ir Alkos kalnų tyrinėjimų rezultatus. Daugiausia, turbūt, aukota kiaulės, ožiai, gaidžiai, vištos.

Atliekamos dalys buvo metamos į ugnį, tik tuo būdu išliko duobėse įvairių aukų apdegę kauliukai. Tie gyvulių ir paukščių kaulai, kurie rasti nedegintiniuose kapuose, ugnies nepaliesti. Ar laidojimo apeigų aukos taip pat bus buvusios sudėtinės, kaip kad kitomis pro­gomis aukotos aukos (P. Einhomas XVII a. mini, kad latviai tas aukas vadinę Sobar“, plg. lat. žodį sabirdinat — zusammenschutten) Lietuvoje XVI a. yra buvusios ūkininkų alaus apeigos „Sambarios“; liet, žodis sambarios, sambaras, ambara — susimetimas, sunku ką pasakyti. Tautosakos duomenimis šermenims valgymai paprastai gaminami iš mirusiojo turto, nors, pvz. sutinkame ir tokį pasakymą: „Einant į pakravus (šermenis), reikia su savim urėti gabaliuką duonos, kurį moterys įriša nosinės mazgelyje.

Pagal istorinius šaltinius aukų apeigos būdavo keliamos įvairiose vietose, iš 1638 m. turime žinių, kad tam tikrose vietose ant kalnelių arba laukuose, arba prie koplyčių žmonės rinkdavęsi pagoniškų aukų aukoti. Iš 1596 m. Veliuonos apyl. dokumento sužinome, kad ir alkoje šventą dieną susirenka žmonės alaus gerti:.. „v poliu Roščach… na mestcu, nazyvaemom olkach, nad rečkoju avkgiloju, i tam dei privez byl do tovo mestca olki, kgde ce liūdi dobrye chodiat, jako dnia svetovo u nedeliu piva, polbočok, kupivšy za devet grašej tovskich dla sebe; dla prijatelej svoich… Taigi, aukų vietos ir ant kalno ir lygumoje, taip, kaip ir Alkas ar Alka, gali būti ir kalnelis ir pieva. Tačiau (matyt, tam tikromis progomis), kaip Lukas David XVI a. rašo, buvo aukojama daržinėse.

***

Prie neužpiltos kapo duobės taip pat galėjo būti puotaujama, nes, kaip minėjome, atskiruose kapuose susidurta su gyvulių ir paukščių kaulais ir sudau­žytomis puodų šukėmis, kurios ypač liudija, kad prie kapo buvo geriama ir val­goma, nes būta papročio išvalgius ar išgėrus daužyti puodus. Puodų daužymo paprotys yra išsilaikęs beveik iki mūsų laikų.

Šermenų pėdsakai rasti labai įvairiose vietose: pačiuose pilkapiuose, kartais kapo vietoje ir dažniausiai (plokštinių kapinynų srityse) už kapinyno ribų. Griež­tai nustatytos laidojimo apeigų vietos greičiausiai nebuvo. Puotaujama ir aukojama ten, kur buvo patogiau, kaip nulėmė gamtinė aplinkuma. Proistorinių laikų šermenys, greičiausiai turėjo vykti gamtoje, ir gal tik krikščioniškaisiais laikais šermenys persikėlė į namus, kas lengvai paaiškintina tuo, kad bažnytinė vyriausybė draudė įvairias apeigas miškuose.

Mirusiųjų minėjimai (vėlių valgydinimas etc.)

Palaidojus ryšiai tarp gyvųjų ir mirusiųjų nenutrūksta. Vėlės lanko gyvuo­sius, ypač per įvairias šventes vėles randame namuose, jaujose, pirtyse. „Numi­rusio žmogaus siela per metus gyvena gryčioj ir viską mato ir jaučia“. Stiprūs giminystės ryšiai palaikomi su mirusiaisiais. „Mirusiųjų sielos globoja gyvenan­čius giminaičius arba artimiausius, ypač mirę tėvai — vaikus našlaičius. Užtat našlaičiai gerai auga“. Tautosaka apie gyvųjų santykius su vėlėmis ypač daug paliko medžiagos. Kaip gyvieji bendravo su mirusiaisiais proistoriniais laikais, proistoriniai paminklai negali taip atkurti, kaip tautosaka. Šiuo atveju proistoriniai duomenys nieko tikslaus nepasako.

Pvz., pilkapiuose randami puodai (puo­dų šukės) galėjo būti ir laidojimo metu palikti ir vėliau atnešti, nes juos dažnai aptinkame įvairioje sampilo vietoje. Plokštiniuose kapuose tai dar sunkiau su­sekti. Židiniuose, alkvietėse rasti aukų pėdsakai galėjo būti ir vėlyvesnių (jau po palaidojimo) mirusiųjų valgydinimo palikimas. Aišku, kad tos mirusiųjų kul­to apeigos, daug kartų minimos ankstyvųjų istorinių šaltinių ir dar iki šių dienų išlikusios tiek mūsų, tiek latvių, estų, slavų ir kt. liaudyje, savo šaknis turi proistoriniuose laikuose.

Mirusiajam duodama valgio ir gėrimo jau nuo akmens amžiaus laikų, kada dar gyvieji žiūrėjo į mirusįjį kaip į gyvą žmogų. Atskyrus sielą nuo kūno, maitinamos vėlės. Iš II tūkstantmečio pr. Kr. minoinio laikotarpio Kretoje Hagia Triada rūmuose rastas nudažytas sarkofagas, kuriame pavaizduotas au­kojimas mirusiesiems: tarp dviejų aukštų kolonų stovi didelis indas, į kurį mo­teris pila raudoną skystimą (- kraują). Kolonų viršūnėse tupi du juodi paukš­čiai, kurie, gal būt, reiškia mirusiųjų vėles.

Mirusiųjų nuolatinis prisiminimas, valgydinimas ir kt. konservatyviai išsilaikė ne tik per proistorinius laikus, bet ir per visus krikščioniškuosius laikus, nors ir papročiai, susiję su mirusiųjų mi­nėjimais, buvo draudžiami ir griežtai baudžiami. Dėl to ypatingo konservaty­vumo tautosaka ir istoriniai šaltiniai ir proistorikui paliko vertingos medžiagos.

Mirusiųjų valgydinimas ligi šiol išlikusiuose pa­pročiuose. „Mirusysis (po palaidojimo) dar visą savaitę lanko savo namus ir bendrauja su šeima, todėl, sėdant prie stalo valgyti, jam padedamas šaukštas ir jo vieta paliekama laisva”. 3, 6, 9, 40 dienomis ar kt., o vėliau tarp Mykolo ir Visų Šventų, per Kūčias, Velykas ir kt. šventes mirusiesiems į kapines ne­šami įvairūs valgiai ir gėrimai arba mirusiųjų vėlės valgydinamos namie. „Se­niau primušdavo kiaušinių, prikepdavo pautienės ir nešė maitinti ant kapų dū­šias vėlinių naktį”. 1904 m. H. Wincza aprašo mirusiųjų minėjimą, išlikusį dar kai kuriuose Lietuvos kampuose.

Apie Visus Šventus šeštadienį į kapines nešami įvairūs valgiai, kurie paliekami drauge su puodais. Grįžę namo, visi šei­mos nariai turi pirtyje praustis, po to ruošiamasi vakarienei. Atidaromi lan­gai, durys. Padengiamas stalas su 7 patiekalais, tarp kurių būtinai turi būti kiaulės galva, kukuliai, košė, įvairi mėsa, kiaušinienė. Seniausias žmogus, paėmęs žvakę, apsukdavęs aplink savo galvą, paskui tris kartus aplink kiaulės galvą ir uždegtą pastatydavęs ant stalo, po to pasakydavęs kažkokius žodžius, jau nie­kam nebesuprantamus. Pripylus gėrimo, kiekvienas išpildavęs dalį ant to kampo, prie kurio niekas nesėdėdavęs, sakydamas: „Tai jums, vėlės“. Taip pat ir pir­mąją įvairių valgymų dalį padėdavę ant to paties kampo, ir tik tada visi pradėdavę valgyti.

Slavuose, ypač guduose, serbuose, bulgaruose, mirusiųjų minėjimo papročių iki paskutiniųjų laikų dar buvo stipriai laikomasi. Iš Melagėnų apyl., Švenčionių apskr. turime aprašytas panašias vaišes: „Lapkričio mėn. būna apei­gos, vad. Ažinkai. Šeimininkė verda jauno paršo ir gaidžio mėsą, grikinę košę ir prasalną (mėsa ir rašalas nuo burokų ir vandens). Ant rytojaus anksti pasi­kelia ir, išėmę iš pečiaus, viską valgo. Pirmiausia valgo mėsą. Prieš valgant kiekvienas turi paimti į rankas uždegtą žvakę iš šeimininko ir taip žvakė tris kart apeina aplink stalą, o paskutinis padeda ant stalo viduryje. Tuomet šeimi­ninkas su šaukštu pila po stalu tris šaukštus, po jo daro taip visa šeimyna.

Panašūs papročiai yra išlikę ir Guduose, kur pirmąjį arba tris pirmuosius šaukš­tus ir pirmąjį patiekalo kąsnį atideda į specialius indus, kuriuos stato ant lango ar už lango. Kūčias pavalgius, viskas paliekama ant stalo, nes šio namo vėlės ateina kūčių valgyti. „Kad vėlės matytų, kur padėti valgiai, pastatomos ke­turios žvakės ant joms paruošto Kūčių stalo“.

Mirusiųjų valgydinimas — minėjimas istoriniuose šaltiniuose. XVI a. Sūduvių knygelė plačiau aprašo metinį mirusiojo mi­nėjimą, kurį, jei pakankamai turtinga, suruošdavusi viena šeima, jei ne, susidėjusios kelios šeimos. Susirinkdavę giminės ir draugai — vyrai ir moterys. Prie stalo patarnaudavusios dvi moterys. Apie valgymą nebūdavę galima kalbėti. Valgymai būdavę padalinti į dalis, todėl nereikdavę vartoti peilio. Kiekvienas numesdavęs po stalu dalį savo dalies ir nupildavęs po taurę alaus. Vėliau dai­nuodavę savo dainas, kol pagaliau, vos ant kojų pastovėdavę.

Reinhold Lubenau savo „Beschreibung der Reisen usw.“ 1585 m. aprašydamas pagoniškus pa­pročius, kokius jis matęs Kurše, mini, kad kai medžioklės grobį iškepdavę ir puotaudavę, prilipdydavę vaško žvakes aplink stalą jų tėvų, senelių, vaikų ir gi­minių vėlėms. St. Rostovskis, panaudodamas 1583 m. į Žemaičius su misijomis atvykusių jėzuitų rašytas reliacijas, rašo, kad metinių dienų proga mirusiems žemaičiai nešdavę ant kapų valgį. Pagerbimo apeigos būdavo tokios: ant stalo iš praustuvės būdavo išliejamas vanduo; ant lentos keturiuose kampuose stačiai buvo sustatomi šaukštai. Nors ir dienos metu, tačiau prie aplinkui apstatytų žiburių žynys tam tikromis sugalvotomis žodžių formulėmis šaukia mirusiuosius. Paskui, paprašęs palaimos mirusiųjų vėlėms, jisai su namiškiais, kaip svečias, sėdasi prie stalo ir pirmas padeda kąsnį po trikoju. Rusų liaudis, kuri gyvena maišytai, panašiai ant kapų neša maistą. Kad mirusiems aukoja valgį, 1587 m. mini ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. J. Lasickis savo knygoje „De diis Samagitarum“ XVI a. antroje pusėje mini, kad per skerstuves („skierstuwes festum“) mirusysis šaukiamas prie stalo.

Netoli nuo bažnyčios esančiose laidojimo vietose ir miške buvo švenčiamos pagoniškosios mirusiųjų šventės. Tam tikrą savaitės dieną, ir ypač apie Visų Šventų dieną, mirusieji buvo valgydinami. Šaltiniai, liečią latvių papročius, duoda tikslesnių nurodymų apie mirusiųjų minėjimo laiką: vienoje XVI a. in­strukcijoje sakoma, kad visame laikotarpyje tarp šv. Mykolo ir Visų Šventų dienos kiekvieną pirmadienį aukodavę savo įnirusiems protėviams, draugams ir giminėms. P. Einhomas, plačiau aprašęs latvių laidojimo papročius XVII a., mini, kad šis keturių savaičių laikotarpis latvių vadinamas vėlių laiku — „vėlu laiks“ (Welle laick).

Proistorikui vertingų žinių apie mirusiųjų valgydinimą duoda J. Dlugošas XV a. Jis rašo, kad tam tikrose vietose miške prie židinių, kur buvo deginami kūnai, vėlėms buvo dedamas valgis ant tam tikrų iš medžio mauknos ar žievės (“ex subere“) padarytų padėklų ar kėdelių; valgis buvęs paruoštas iš tešlos („ex pasta“), sūrio pavidalo („in casei modum“). Midus buvęs pilamas į patį židinį. Žmonės tai darydavę, tikėdami, kad mirusiųjų vėlės, kurių kūnai tuose židiniuose buvo sudeginti, naktį ateinančios, valgančios ant tų pa­dėklų esantį maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų. Dlugošo žinios apie vėlių valgydinimą prie židinių leidžia vėl šias apeigas susieti su tam tikrų apeigų vietomis, šiuo kartu — su kūno deginimo vieta, kuri, kaip anksčiau minėjome, galėjo būti kiek atokiau nuo kapinyno, alkakalniuose ar kt. specialiai apeigoms — aukoms parinktoje vietoje. Taip, kaip laidojimo metu apeigos vykdavo įvai­rioje vietoje (už kapinyno ribų, kapo vietoje), taip ir mirusiųjų bendravimo su gyvaisiais apeigos proistoriniais laikais turėjo būti atliekamos specialiose aukų vietose ir kapinynuose.

Mirusius valgydindavo ir gyvieji puotaudavo greičiausiai gamtoje, tik vėliau klimatinės ir kt. priežastys galėjo vietą pakeisti. Įdomi Dlu­gošo pastaba, kad valgis buvo dedamas ant tam tikrų padėklų, kurie, gal būt, galima būtų sieti su trikojų ir kt. stalų įtaisymu prie kapų, ilgai išsilaikiusių slavų ir kt. indoeuropiečių tautų papročiuose. Tie, kaip Dlugošas mini, „sedilia“ gal ir buvo primityvūs „staleliai“. Įdomi taip pat ir ta pastaba, kad midus buvęs pilamas į židinį. Medus, midus — vienas iš svarbesniųjų aukų objektų; tokių aukojimo papročių jau turėta istorinių egiptiečių, graikų tautų. Pvz., Iliadoje skaitome, kad, deginant Patroklą, midus buvo pilamas į laužą.

Net ir naujuose graikuose medus, sumaišytas su įv. javais, aukotas moiroms. Mažne iki šių dienų neštas maistas į kapus, bet pačių gyvųjų puotauta namie, o mirusieji būdavo šaukiami prie stalo. Ilgainiui masiniai mirusiųjų minėjimai (kaip ir dabar per vėlines) galėjo pasilikti kapinėse, o individualūs atskirų šeimų mirusiųjų valgydinimai dažnomis progomis persikėlė į namus.

Ypatingas laidojimas

Laidojimo apeigoms tenka skirti dar vienas ypatingas apeigas — tokias, kada laidojama be paties mirusiojo žmogaus. Kūnas negali likti nepalaidotas: dėl to, žuvus kariui ar šiaip nesuradus lavono, vis tiek artimųjų žmonių imituojamos laidotuvės. Tokio laidojimo pėdsakų galima užtikti Europos proistorinėse tautose, jų randame ir Lietuvoje.

Vakarų Lietuvoje, Pryšmančių, Kretingos vls., plokštiniame degintiniame kapinyne rasta „nepaprastų kapų“, kuriuose palaidoti vieni daiktai be žmogaus. Kapo duobės tokios pačios, kaip ir kitų degintinių kapų. Tokių „kapų iš viso rasta 17 (kapai Nr. Nr. 73—89), iš kurių 15 aiškiai priskirtini vyrams. Daugelyje kapų prie daiktų rasta medžio ar luobo plokštelių.

Daiktai greičiausiai buvo sudėti į dėžutes — „karstelius“. Įvairių laikotarpių pilkapiuose kasinėtojų pastabomis dažnai randame „tuščių“ kapų — be žmogaus kaulų. Čia mes jų visų neminėsime, nes jų tikrumu dar galima abejoti (galėjo būti visiškai nunykę griaučiai arba kasinėtojo akis galėjo menkai išlikusių kaulų nepastebėti). Latvijoje prie židinių rasta vienų daiktų. Pvz., prie vieno Balas, Drobelės vls., rasto vidurinio geležies amž. židinio buvo įbesti keturi ietigaliai (žr. pav. 6). Lavniekkalns, prie Rygos, kapinyno krašte rastame židinyje aptikti akmeniniai skiltuvai.

Artimieji svetur žuvusiam savo giminės nariui analogijos būdu atlieka ne tik visas apeigas, bet ir jį tariamai palaidoja. Ginklai, mirusiojo drabužiai, turėjo atstoti patį mirusįjį, nes, primityvių žmonių tikėjimu, daiktai yra žmogaus dalis. Tokiu laidojimu mirusysis išgelbėjamas nuo amžino klajojimo ir neradimo ramybės. Mūsų ir kt. tautosakoje sutinkame daugybę dvasių be vietos. Nepalaidotų kūnų vėlės bastosi tarp gyvųjų. „Kad vaiduokliai nesivaidintų, reikia į jų kapus įsmeigti (žemėn) penkių sprindžių ir septynių krumplų šermukšninę lazdelę smaigaliu žemyn“. Daugiausia vaidenasi visi ne savo mirtimi mirę pakaruokliai, paskenduoliai.

——–/———

Pabaigoje trumpai paminėsime, ką kalbėjome atskiruose skyreliuose.

Kol mirusysis nepalaidotas, stengiamasi jį prižadinti. Gyvojo žmogaus vaizdui išlaikyti mirusysis įvairiais būdais konservuojamas, ilgai laikomas namie nelaidotas. Rūpestingai paruošiamas pomirtiniam pasauliui (į karstą dedamos reikalingos įkapės ir mylimi daiktai). Vėlei teikiama pagalba (atidaromos durys langai, lubose prakertama skylė, kad nekliudoma galėtų išeiti).

Ilgus laikotarpius, mirus žmogui, būdavo puotaujama, aukojama. Apie šermenis kalba ne tik istoriniai šaltiniai ir tautosakinė medžiaga, bet ir priešistoriniai paminklai: kapinynuose ir alkvietėse rastos puotų liekanos. Pagal proistorinių paminklų ir ankstyvųjų istorinių šaltinių medžiagą tektų manyti, kad šermenys daugiausia turėjo būti tam tikrų apeigų vietose, gamtoje, netoli kapinyno ir gyvenamosios vietos arba prie kapo. Į namus šermenys perkeltos istoriniais laikais (iš XVI a. turime žinių apie šermenis namuose).

Palaidojus mirusysis nuolat artimųjų valgydinamas. Dar kelis metus pagal istorinius šaltinius rengiami mirusiųjų minėjimai (puotos), vėliau mirusiųjų vėlės valgydinamos įvairių švenčių proga. Priešistoriniais laikais vėlių valgydinimai irgi, kaip ir šermenys, galėjo būti tam tikrose apeigų vietose — gamtoje.

Miręs žmogus turi būti palaidotas, nes nepalaidotas neduoda gyviesiems ramybės, dėl to nors ir svetur žuvęs žmogus artimųjų analogijos būdu „laidojamas“: palaidojami vieni daiktai be mirusiojo.

Niekur kitur nėra tiek konservatyvumo, kaip laidojimo papročiuose. Su mirusiųjų gerbimo apeigų pėdsakais susiduriame jau urvinio žmogaus laikotarpyje kada dar apie vėlių kultą negalima nė kalbėti. Prie židinio rinkosi šeima, šildė, valgydino, girdė mirusįjį, nes miręs toliau tęsdavo savo gyvenimą ir jam reik­davo visa, ko ir gyviesiems. Perėjimas į aukštesnį tikėjimo laipsnį, kuris anksty­vesnįjį gyvą mirusįjį padalino į kūną ir sielą, Europoje jau įvyko prieškristiniais proistoriniais laikais. Tačiau, nors ir didelis pasikeitimas įvyko žmo­gaus pažiūroje į mirusįjį, apeigų pobūdis išliko toks pat. Ir baltų, kaip ir kitų indoeuropiečių, vėlė, toji bekūnė, dvasiškoji būtybė, artima vėjo dvelktelėjimui, valgo ir geria, lyg kad turėtų kūną. Iš didelio apeigų konservatyvumo tikėjimui pritrūko logikos.

Vėlėmis rūpinamasi ištisais baltų proistorės laikais. Galop dar vienas didelis tikybos persilaužimas — krikščionybės įvedimas. Pagoniška tiky­ba, pagoniškosios apeigos turėjo būti sunaikintos. Tačiau per tiek amžių giliai įsišaknijusių pagoniškųjų papročių ant kardo galo pamautas kryžius negalėjo išnaikinti. Priešingai, slaptai ir atkakliai pagoniškosios apeigos po krikščionybės įvedimo vietomis išsilaikė net 500 m. Tik nuo tų laikų, kada labiau prieita prie liaudies dvasios (Žemaičiuose, pvz., nuo XVI a. galo — vyskupo M. Giedraičio laikų), krikščionybės gal daugiau laimėta.

Pagoniškųjų laidojimo papročių pa­likimą turime šiandien ir dėl to, kad pati krikščionybė daugelį papročių pasilai­kė, duodama jiems naują prasmę: pvz., prie pirmųjų krikščionybės apaštalų ka­pų Romoje buvo rengiamos puotos, buvo valgoma ir geriama taip, kaip ir pago­niškaisiais laikais, lig šiol prie mirusiojo dega žvakės (tik ugnies deginimo forma pakito, labiau susimbolinta), lig šiol per vėlines renkamasi į kapines, kiekviena šeima prie savo kapo…

Aukojamas aukas mirusiesiems bažnyčia nukreipė sau. Dabar laidojant beriamos 3 saujos žemės ant mirusiojo ir sakoma: „kad tau lengva žemelė būtų“, anksčiau tai buvo daroma visai kitam tikslui — tam, kad mirusysis neprisikeltų, taip, pvz., huculai, užmesdami žemę, sako: “Kad tu nepabėgtum“ ar „kad tu neatsikeltum“. Daugelis pagrindinių proistorinių laikų apeigų bruožų, susijusių su laidojimu, išliko per taip ilgus laikotarpius, tik jų interpretacija kas kart kito.

M. Alseikaitė – Gimbutienė „Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje“ // Gimtasai kraštas 1943 m. nr. 31; p. 53-80

Parengė Donatas Greičiūnas