Visuomeninis transliuotojas LRT, išlaikomas iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, pranešė, kad jis dėl Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų dešimties tomų Justino Marcinkevičiaus „Raštų“ kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją su klausimu, ar Institutas, leisdamas šias knygas, „nedalyvauja politinėje rinkimų kampanijoje“, nes „Raštų“ leidimą parėmė Ramūno Karbauskio tėvai.
LRT taip pat kreipėsi ir į Specialiųjų tyrimų tarnybą su klausimais, ar Institutas, užsiimdamas leidyba, nėra padaręs finansinių nusikaltimų.
Akivaizdu, jei šioje istorijoje nebūtų Karbauskio pavardės, Instituto niekas nepultų. O jei dar Institutas leistų tik Landsbergio knygas – gautų papildomą finansavimą ir būtų apdovanotas. Bet, išleidęs Justino Marcinkevičiaus, kurį niekina Landsbergis, „Raštus“, kuriuos dar mecenavo mano tėvai – Institutas sulaukė neregėtos rūstybės ir grasinimų.
Absurdiškai atrodo, kad LRT bandė viešai nubausti kunigą Ričardą Doveiką, pasakiusį tiesą, kurią dabar LRT savo veiksmais tik patvirtino – Lietuvoje nėra laisvės, o absoliuti dauguma žmonių jau ima bijoti reikšti savo nuomonę. Šita valdžia Lietuvą sugrąžino į gūdžius laikus, kuomet kiekvienas neįtikęs valdžiai yra persekiojamas, o visuomenę vienijanti kultūra – draudžiama.
Didžiuojuosi tėvų sprendimu mecenuoti J. Marcinkevičiaus raštus, nes knygos, ypač iškilių rašytojų, visada turi tokią vertę, kurios neištrins jokia valdžia, jokie Landsbergiai, kuriems Tautos dainiai vaidenasi priešais.
Jiems J. Marcinkevičius yra būtent toks, nes jis rašo apie tai, kas iš tiesų yra valstybės stuburas – mūsų kalba, istorija, paveldas, tradicijos ir visa tai puoselėjantys Lietuvos žmonės. Tai yra tikrasis valstybės turtas ir garbė, o ne vienas asmuo, kurį įvairiais būdais bandoma paversti kultu ir vieninteliu Tautos gelbėtoju, nors jo aplinka akiplėšiškai ir be jokios gėdos tarpsta iš valstybės, Lietuvos žmonių sąskaita.
Mūsų šeimai Justinas Marcinkevičius visada bus svarbus, kaip ir dar atminties nepraradusiai Lietuvai, kuri buvo įkvėpta kovoti prieš okupantą už tai, kad mes esame unikali Tauta, verta būti nepriklausoma ir laisva. Justino Marcinkevičiaus garbei Justino vardą davėme savo sūnui.
Šita valdžia bodėjosi tautiniais rūbais. Jiems neįtiko Naisių vasaros festivalis, kurį bandė visais įmanomais būdais sužlugdyti, nes čia nėra alkoholio, saugu šeimoms su mažais vaikais. Anot šios valdžios, gražios ir žmones jungiančios dainos – atgyvena.
Sekant jų veiksmų logika, tuoj bandys uždrausti ir lietuvių autorių knygas vaikams, leidžiamas fondo, kurį mecenuoja įmonės, kurių savininkas esu. Nacionalinio mecenato vardas suteikiamas už ne mažesnę kaip 1 mln. eurų paramą mecenuojamajam projektui įgyvendinti. Tačiau, nors ir visus objektyvius kriterijus, numatytus įstatyme, atitinkame, tokio vardo įmonės, kurių savininkas esu, prie šios valdžios negauna.
Suprantama, kad paramą jos skiria ne dėl apdovanojimų ar ženkliukų, tačiau, matant visumą, toks valdžios požiūris nuviliantis. Bet kuris, po tokio konservatorių ir jų bičiulių spaudimo, kokį patiriu aš, jau būtų iškėlęs savo verslus į užsienį. Tačiau aš taip nepasielgsiu.
Vis dar tikiu savo šalimi ir noriu, kad su manimi susijęs verslas ir visi mano darbai būtų naudingi Lietuvai.
Pasiduoti – būtų lengviausias kelias.
Va, jei Karbauskis imtųsi V. Kudirkos aikštę paversti istorine lietuvybės sala, pastatant dar joje Kudirkai iš šonų paminklus kaip derėtų patriarchui Jonui Basanavičiui, Marcelei Kubiliūtei ir tarsi su jais einančiam Justinui Marcinkevičiui, o, galbūt, šioje erdvėje tiktų įkomponuoti ir K. Čiurlionį. Manau ši kompozicija kompensuotų valdžių sužlugdytą Lietuvių namų idėją Vilniuje, tai tuomet patikėtume, kad jis yra kita negu “šita – visus, kurie jai nepritaria, persekiojanti valdžia”.