Kuršiai buvo artimiausi žemaičių kaimynai, XIII a. jau daug kur pietinėje dalyje su jais gyvenę pramaišiui dėl žemaičių ekspansijos Vakarų kryptimi.

Su žemaičiais sugyvenę visaip – ir geruoju, ir piktuoju. Kronikos mini žemaičių reidus į Kuršo gilumą ir prisiplėšto turto bei kuršių belaisvių parsigabenimus. Tačiau kovos su kalavijuočiais (nuo 1237 m. – su Livonijos kryžiuočiais) darė žemaičius ir kuršius sąjungininkais, nors tradicijos paplėšikauti Kurše žemaičiai neatsisakė.

Kovai su žemaičiais ir kuršiais Livonijos kryžiuočiai 1252 m. įsitvirtino Klaipėdoje (kronikose – Mimele, Memell)). Ši tvirtovė turėjo ir strateginę paskirtį – Klaipėda turėjo užtikrinti Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių žemių fizinę jungtį pajūriu.

Tiesą sakant, pirmieji šią grėsmingą jungtį mėgino nutraukti ne žemaičiai su kuršiais, bet sembai, sumanę „tą varnų lizdą išdraskyt” (LEK 3758). Atplaukę prie Klaipėdos laivais, mėgino šturmuoti pilį, tačiau nesėkmingai. Atsakomasis kryžiuočių žygis į Sembą irgi nebuvo sėkmingas: kryžiuočiai Sembą pasiekę Kuršių nerija, praardę sembų pastatytą gynybinę medžių sąvartą.

Apylinkes nusiaubusius ir turto prisiplėšusius kryžiuočius sembai patykoję ties sąvarta ir mūšyje juos beviltiškai sumušę bei atsiėmę savo mantą. Žygyje dalyvavęs Livonijos ordino magistras Ano Zangerhauzenietis su likusiais gyvais kryžiuočiais tik per plauką išsigelbėjęs (LEK 4060-4074).

Netrukus žemaičiai, vadovaujami Alemano (Elemano), įsiveržė į Kuršą, prisiplėšė turto ir išsivarė su savimi kuršių vyrų ir moterų. Žygio motyvas esą buvęs kerštas kuršiams už tai, kad šie apsikrikštiję ir tapę kryžiuočių pavaldiniais (LEK 4080-4128).

Ir vėlgi magistras Ano, pasitelkęs kuršius, lyvius, latgalius, estus, kai kuriuos lietuvius [1], grasinimu įtraukęs žiemgalius, surengė keršto žygį į Žemaitiją, kur niokojo ir degino namus, net šieno kupetas, grobė turtą ir žmones, o ko negalėjo pasiimti kartu, tuos žudė vietoje.

Į šį kruviną darbą įsitraukė ir kariuomenę lydėję pranciškonai vienuoliai. Žemaitijos siaubimas truko devynias dienas, po to visi sėkmingai pasiekė savo namus (LEK 4150-4305).

Kai 1256 m. atsistatydino Prūsijos ordino vyriausiasis magistras Popė, į jo pareigas buvo išrinktas Livonijos magistras Ano – matyt, ir už nuopelnus kovose su sembais ir žemaičiais. Livonijos magistru buvo paskirtas Karaliaučiaus komtūras Burchardas Hornhauzenietis (LEK 4350-4400).

Atvykęs į Livoniją, nusiuntė dovanų Lietuvos karaliui Mindaugui, šis apsidžiaugęs ir atsakęs tuo pačiu. Tokia draugystė, pasak kronikininko, „nepatikusi pagonims“ (LEK 4451-4461).

1257 m. Burchardas sumanęs aplankyti ir apžiūrėti Klaipėdos pilį, kuri sykį buvo „lietuviams, vadinamiems žemaičiais” (die den Lettowen, die Sameiten sin genant), žalos pridariusi.

Atvykęs sužinojo, kad „išdidieji pagonys“ netoliese miške yra įsirengę stovyklą. Surinkęs 40 kryžiuočių ir pasitelkęs 500 kuršių, stojo į mūšį. Jame abi pusės patyrusios didžiulius nuostolius, pats magistras buvęs sužeistas.

Vokiečiai pasitraukė  į Klaipėdos pilį, magistras, kiek apsigydęs, grįžo Rygon, kur ėmė brandinti kerštą žemaičiams. Tačiau netrukus sulaukęs žemaičių pasiuntinių, kurie pasiūlę taikytis. Atskirai pasitaręs su saviškiais, magistras pasiūlė dvejų metų taiką, pasak kai kurių istorikų, žaizdoms užgydyti (Šterns 2002, 251). Žemaičiai siūlymą priėmę ir prisiekę [2] (LEK 4463-4630).

Praėjus dvejiems metams (1259), žemaičiai taikos nepratęsė. Pasak LEK, žyniui paaukojus gyvulį ir išbūrus sunkų, bet sėkmingą žygį, 3000 žemaičių įsibrovė į Kuršą „kovoti su krikščionimis“ ir prisigrobti arklių, karvių, dvimečių veršių, paimti į nelaisvę kuršių žmonų, vaikų, tarnų ir tarnaičių.

Pasižadėta paaukoti dievams trečdalį grobio, o likusį džiugiai pasidalyti, nes tą grobį iki tol kuršiai paėmę savo „piktu kalaviju“ (LEK 4669-4713). Ši užuomina verčia manyti, kad kuršiai irgi yra plėšikavę žemaičių žemėse.

Kryžiuočių ir kuršių atsakas netruko. Ties Skuodu (1259) susiremta su žemaičiais, dar ir tikintis išvaduoti jų turimus kuršių belaisvius.

Tačiau mūšio metu dalis kuršių, buvusių kryžiuočių kariuomenėje, ėmė palikinėti kautynių lauką. Kryžiuočiai mūšį pralaimėjo.

Pergalės paskatinti, žemaičiai, pasak kronikininko, vėl ėmė planuoti žygį į Kuršą (LEK 4879-4881).

Durbės mūšio peripetijos

1259 m. ir Livonijos, ir Prūsijos kryžiuočiai, norėdami sustiprinti Kuršo-Klaipėdos-Prūsijos jungtį, Karšuvoje dešiniajame Nemuno krante pastatė Jurgio (Jurbarko) pilį, kurioje įkurdino jungtinę Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių įgulą (PDK III 83). 1260 m., ruošdamiesi susikauti su žemaičiais, Livonijos kryžiuočiai ėmė telkti ne tik kuršius, bet ir estus, taip pat Pomeranijos lenkus, pavergtuosius sembus, manoma, kad ir latgalius bei lyvius (Zeļenkovs 2002, 10).

Vokiečiams rankas atrišo tai, kad  Mindaugas 1253 m. mainais į karūną Livonijai buvo užrašęs dalį Lietuvos vakarinių žemių, tarp jų Karšuvą ir kai kurias kitas Žemaitijos sritis, tad Livonijos ordinas visomis pastangomis stengėsi tose žemėse įsitvirtinti. Rengdamiesi žygiui, kryžiuočiai pristatė Jurbarko pilies įgulai maisto.

Čia juos pasiekusi žinia, kad žemaičiai vėl įsiveržė į Kuršą (PDK III, 84), tad kryžiuočiai pasuko į ten. Apie 4000 žemaičių siaubė kuršius, paėmė į nelaisvę daug kuršių moterų ir vaikų ir jau varėsi juos į Žemaitiją (PDK III, 84), kai ties Durbės upe jiems kelią pastojo Burchardo Hornhauzeniečio ir Heinricho Botelio vadovaujama jungtinė kryžiuočių kariuomenė.

Pasak Petro Dusburgiečio, prieš mūšį kuršiai nuolankiai paprašę, kad pergalės atveju jiems būtų sugrąžintos žemaičių pagrobtos jų moterys ir vaikai. Vokiečiai būtų sutikę, tačiau tam pasipriešinę „kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės“ (kaip spėjama, vietinių tautų atstovai), pareiškę, kad „su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai“ (PDK III, 84), todėl magistras kuršių prašymą atmetęs.

Todėl vos prasidėjus mūšiui, įskaudinti kuršiai iš jo pasitraukė, jų pavyzdžiu pasekė ir estai (PDK šito nemini).

LEK kuršių pasitraukimą aiškina jų noru atsikratyti vokiečių valdžios, jei šie mūšį pralaimėtų: „tada be ponų mes gyvensim, ir vokiečiams taip pat suduosim, kurie Kurše yr apsistoję“ (LEK 5610-5612).

Štai čia prasideda šaltinių informacijos skirtumai. Petras Dusburgietis teigia, jog pasitraukusieji kuršiai mūšio metu smogė vokiečiams iš užnugario ir taip nulėmė mūšio baigtį. LEK šito fakto nemini – joje rašoma, kad kovos lauke liko tik kryžiuočiai ir sembai (LEK 5635-5636); kryžiuočiai kuršių ir estų pasitraukimą pastebėjo ne iškart, o tik tada, kai „apsupo juosius pagonybė“ (LEK 5625-5629).

Faktą, kad iš mūšio pasitraukė „beveik visi abiejų žemių žmonės“, mini ir Petras Dusburgietis. LEK kuršius apibūdina kaip apgavikus, o apie estus rašoma, kad jie „bėgo taip, kaip įprasta jiems“  (LEK 5630-5633).

Lieka klausimas, ar kuršiai grįžo į mūšio lauką ir padėjo lietuviams iškovoti pergalę, ar tiesiog išsiskirstė ir mūšyje nedalyvavo [3]. Yra nuomonė, kad labiau tikėtina pastaroji, t. y. LEK versija (Zeļenkovs 2002, 14), nes ši kronika rašyta daugiau kaip 30 metų anksčiau nei Dusburgiečio [4], vadinasi, yra arčiau įvykių.

Be to, LEK yra skirta Livonijos įvykiams ir karinei politikai nušviesti, o Petro Dusburgiečio kronikos šerdis yra Prūsijos įvykiai, tad LEK informacija apie Durbės mūšį esanti patikimesnė.

Tačiau bet kuriuo atveju kuršių bei estų, o netrukus ir kitų vietinių žemių žmonių pasitraukimas nulėmė mūšio baigtį. Likę gyvi vokiečiai ir sembai mėgino gelbėtis bėgdami ir slėpdamiesi miško brūzgynuose. 

Be to, buvo taip apimti panikos, kad, atrodo, net nemėgino gintis nuo juos persekiojusių lietuvių: pasak Petro Dusburgiečio, „trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą krikščionių arba juos gėdingai išsklaidydavo“.

Pralaimėjimas Durbės mūšyje kryžiuočiams buvo skaudžiausias ir sunkiausias per visą XIII a. – mūšyje žuvo 150 riterių, pats Livonijos ordino magistras Burchardas, Prūsijos kariuomenės maršalas Heinrichas Botelis.

Po mūšio sukilo Livonijos kuršiai (pietvakarinė dalis) su žiemgaliais, Prūsijoje prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų, taikos sutartį su Livonija nutraukė Mindaugas.

Tolesnei kovai su Ordinu kuršiai pasiprašė Lietuvos pagalbos [5] ir ją gavo (LEK 5734-5744), kartu su lietuviais išvijo iš pilių kryžiuočių įgulas ir jas pakeitė savomis. Kuršiai nesitenkino vien tik atvira kova, bet naudojo ir kitus jos būdus. [6]

Durbės mūšis iš dalies lėmė ir tolesnį Lietuvos valstybės likimą, nes sukilimai ilgam sukaustė kryžiuočių jėgas Livonijoje bei ypač Prūsijoje ir neleido pasinaudoti valdžios suirute, kilusia Lietuvoje netrukus po Mindaugo žūties 1263 m. 

Kuršių pavergimas

Tiesą sakant, Kurše kryžiuočiai greitai atgavo jėgas. Jau po metų (1261) jie surengė žygį į Vakarų Kuršą ir apsiautė Dzintarės / Dzinterės pilį (Tebros ir Aluokstės upių santaka ties Aprikiais į pietryčius nuo Paviluostos), kurioje buvo mišri kuršių ir lietuvių (žemaičių) algininkų įgula. LEK smulkiai aprašo pilies nusiaubimą: kryžiuočiai primetė į apsauginį griovį medienos ir ją padegė.

Ugnis netruko persimesti į pilį. Mėginusius iš jos ištrūkti gynėjus vokiečiai žudė ir mėtė atgal į liepsnas; ištrūkti leidę tik moterims ir paaugliams (der jungen Kûren), čia pat ir jas, ir juos imdami nelaisvėn (LEK 5942-5972).

Sudeginę Dzintarę, kryžiuočiai nuskubėjo prie Aizputės pilies, kurios gynėjai jau žinojo Dzintarės įvykius, tad pasidavę be mūšio. Vokiečiai, paėmę įkaitais kilmingųjų vaikus, džiūgaudami grįžo į Kuldygą bei Rygą (LEK 5978-5995).

1263 m. drauge su gynėjais buvo sudegintos Kretingos bei Impilties pilys (Vartbergė IV, 1), Lažos pilis (LEK 6825-6839), mažai tesipriešinusi pasidavė Merkės (Nerkės?) pilis [7] (LEK 6847-6861), be mūšio pasidavė Gruobinia, kurios pilėnams buvo liepta išsikelti kitur (apsistojo Kuldygoje) (LEK 6866-6881). Pasidavusias pilis kryžiuočiai taip pat sudeginę.

1265 m. kryžiuočiai pritykina, užima ir sudegina Griežės pilį (netoli Varduvos ir Ventos santakos), kurios pilėnai esą buvę ketinę pulti Kuldygą. Iš šios pilies kryžiuočiai prisigrobia įvairaus turto, išsiveda belaisvių vyrų, moterų, išgena arklių, galvijų (LEK 7226-7295).

1267 m. Rygoje su kuršių sukilėlių kilmingaisiais sudaroma taika. Ordino magistras Oto Liuterbergietis atleidęs kuršiams jų padarytas skriaudas, bet pareikalavęs iš kuršių atsisakyti tolesnių keršto karų.

Kadangi sutartyje kalbama apie visą Livonijos valdytą Kuršą, manoma, jog į Rygą buvo atvykę ir Ordinui pavaldžių Kuršo sričių atstovai, kurie padėję vokiečiams įkalbėti maištinguosius gentainius sutikti su vokiečių iškeltomis sąlygomis ir primestomis prievolėmis (Šterns 2002, 254).

Sutartis buvo surašyta lotyniškai, tačiau išlikęs tik jos vėlesnis vokiškas vertimas. Žinant to meto vokiečių raštininkų praktiką, abejojama, ar kuršių delegatų žodžiai sutartyje apskritai buvo minėti (Šterns 2002, 254). Nuo to laiko apie kokį nors kuršių pasipriešinimą vokiečiams kronikos nerašo.

Literatūra

LEK – Livonijos eiliuotoji kronika. Naudotasi latviškuoju leidimu ir vertimu: Livländische Reimchronik / Atskaņu hronika. Valža Bisenieka atdzejojums no vidusaugšvācu valodas. Rīga, 1998. (Skaitmenys rodo eilučių numerius.)

PDK – Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 1985.

Šterns 2002 – Šterns, Indriķis. Latvijas vēsture 1180-1290: Krustakari. Rīga.

Vartbergė – Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991.

Zeļenkovs 2002 – Zeļenkovs, Andris. Durbes kauja 1260. gada 13. jūlijā. Kuršu lomas atainojums vēstures avotos. // Latvijas kara muzeja gadagrāmata III. Rīga. 8.-17. lpp.

Išnašos

[1] LEK mini Tušį ar Tužį (Tûsche, Tusze), Milgeriną (Milgerin) ir Gingeikį (Gingeike, Gindeikis?). Pasak istorikų, tai galėję būti sritiniai šiaurės Lietuvos kunigaikščiai (Pasvalio-Pakruojo ruožas; žr. LEK 142-144 komentarus p. 326).

[2] Apie priesaiką ir jos nelaužymą pasakyta taip: „Juk prie kilpos tai prisiekta“ (LEK 4614). Matyt, žemaičiai šį kartą buvo prisaikdinti vokiečiams įprastu būdu – prie kokio nors kultinio daikto ar objekto, turinčio tiesioginę paskirtį. Šiaip dažniausiai būdavo leidžiama prisiekti pagal kiekvienai šaliai įprastą tradiciją. Baltams tai būdavęs gyvulio aukojimas ir pasitepimas jo krauju.

[3] Pasitraukę iš mūšio, kuršiai, kaip spėjama, grįžę į savo gretimas apylinkes, iš kurių jie tikriausiai ir buvę pašaukti. Tai įrodo po metų  įvykęs kryžiuočių kerštas kuršiams – Dzintarės pilies sudeginimas ir netoliese esančios Aizputės pilies paėmimas tuo pačiu žygiu; abi pilys yra tame pačiame regione, kaip ir Durbė (Šterns 2002, 252).

[4] Livonijos kronika datuojama 1290-1296 m., Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ – 1326 m.

[5] Prašydami jos, kuršiai siūlė atsižvelgti į jų poelgį Durbės mūšyje – kad jie reikiamu momentu ir greitai pasitraukė (LEK 5737-5739).

[6] Pergalės įkvėptas Vartajos (la. Vārtāja, vok. Warrach) pilies valdytojas Utilis, vienas iš kuršių sukilimo vadų, nujojo į Kuldygą, kur apsimetęs krikščioniu bei Ordino šalininku, prašęs komtūrą pagalbos. Komtūras davęs jam talkon 8 kryžiuočius, tačiau šie Vartajos pilyje buvę suimti ir 7 iš jų sudeginti ar sukapoti, aštuntasis ištrūkęs (LEK 5760-5809).

[7] Tiksli pilies vieta nežinoma. Spėjama, kad ji galėjusi būti už 6 km į pietvakarius nuo Aizputės (žr. LEK komentarą 242 p. 338).