Birželio 25 d. 12 val. Europos aikštėje, prie Vilniaus miesto savivaldybės Nacionalinis susivienijimas (NS) ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) surengė protesto akciją – piketą dėl antisovietinio Birželio 23-osios sukilimo ir jo rengėjo pulkininko Kazio Škirpos atminties niekinimo ir Vilniaus miesto valdžios savivalės.
Renginyje pirmas pasisakė Nacionalinio susivienijimo atsakingasis sekretorius ir Vilniaus miesto tarybos narys Almantas Stankūnas. Jis išsamiai pristatė pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentos sunaikinimo aplinkybes ir papasakojo apie veiksmus, kurių jis asmeniškai ėmėsi, dalyvaudamas birželio 23-osios įvykiuose, kai bandė apginti atminimo lentą nuo ją nuplėšti atvykusių UAB „Grinda“ darbininkų ir policininkų pajėgų.
Vilniaus miesto mero veiksmus suniokojant K. Škirpos atminimo lentą jis palygino su sovietinių laikų vykdomojo komiteto pirmininko savivale.
Vilniaus miesto savivaldybės narys, NS pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Sinica papasakojo apie nuo 2021-ųjų metų dėtas bergždžias pastangas mėginant su Vilniaus miesto savivaldybe suderinti atminimo lentos pulkininkui ir Birželio 23-osios sukilimo rengėjui K. Škirpai iškabinimą.
Lietuvos laisvės kovų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas priminė Birželio 23-osios sukilimo reikšmę Lietuvai bei smerkė Birželio 23-osios sukilimo niekintojus ir Vilniaus savivaldybės veiksmus suniokojant visuomenės pastangomis pakabintą atminimo lentą K. Škirpai.
Politinių kalinių ir tremtinių vardu reikalavo, kad atminimo lenta K. Škirpai būtų ne tik atstatyta, bet ir saugoma nuo galimų išpuolių.
NS pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas pabrėžė, kad būtina tinkamai įvertinti Birželio sukilimo prasmę. Pasak jo, deja, šiandien, kalbant apie Birželio sukilimą, esą neretai girdimas Kremliaus naratyvas:
„Niekas neneigia, kad Birželio sukilimas vyko nepaprastai sudėtingomis sąlygomis ir yra paženklintas tragedijos žyma, bet šiandien klausimas yra toks – ar mes patys objektyviai, sąžiningai įvertiname su visomis šviesiomis ir tamsiomis pusėmis, ar to nėra. Šiandien sukilimo pasakojimas faktiškai yra Kremliaus naratyvo apie skilimą kartojimas ir tai tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumui. Kremlius užvaldo mūsų istoriją.
Toks požiūris į sukilimą yra neregėtas ir daugelį metų besitęsiantis faktinis pasityčiojimas iš milžiniškos dalies tautos, kuri tomis tragiškomis dienomis buvo grūdama į Sibirą, žudoma ir mums faktiškai pasakoma, kad jūs neturėjote teisės sukilti“, – teigė V. Radžvilas.
Pažymėjęs, kad prieš pulkininko K. Škirpos atminimo lentos nukabinimą protestavusius asmenis pareigūnai panaudojo perteklinę jėgą, jis retoriškai klausė: „Kas yra tikrasis susidorojimo užsakovas?“
Susidorojimo, pasak jo, savo esme niekuo nesiskiriančio nuo susidorojimų, kuriuos vykdė sovietinė valdžia:
„Buvo panaudota absoliučiai brutali jėga, kuri neturi jokio pateisinimo ir net nežinomas jos užsakovas. Tai jau, gerbiamieji, yra grįžimas prie praktikų, kurios buvo įprastos sovietmečiu ir dabar, neabejoju, galioja kokioje Baltarusijoje ar Putino Rusijoje. Taip policija taikių žmonių nevaiko“, – pabrėžė V. Radžvilas.
Jis taip pat davė atkirtį Laisvės partijos pirmininkei Aušrinei Armonaitei Nacionalinį susivienijimą, kurio pastangomis buvo pagaminta ir pakabinta atminimo lenta Lietuvos didvyriui K. Škirpai, pavadinusiai „kažkokia gauja“…
Renginį vedė NS Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis.
Vėliau NS paneigė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Adomo Bužinsko žiniasklaidoje išplatintą teiginį esą K. Škirpos atminimo lentos pakabinimui nebuvo gautas pritarimas iš Kultūros paveldo departamento.
„Toks pritarimas buvo gautas ir savaime nepanaikina kitų institucijų pritarimo poreikio, tačiau teiginys, kad KPD lentos kabinimui nepritarė, yra vienareikšmiškai klaidinantis“, – rašoma NS pirmininko pavaduotojo Vytauto Sinicos pranešime žiniasklaidai prie kurio pridėtas ir KPD pritarimo raštas:
Apie tai kaip Vilniaus miesto savivaldybės valdžia Birželio 23-osios sukilimo metinių progao išniekino šio sukilimo rengėjo pulkininko K. Škirpos atminimą skaitykite čia:
1941 m. Birželio sukilimo sprendimu atkūrta Nepriklausoma Lietuvos valstybė de jure ir de fakto Kremliui yra labai skaudus faktas. Mat, sukilimo vadovybei kaip suverenumo teisės subjektui išvijus Sovietus ir priėmus sprendimą atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę bei Kaune sudarius Laikinąją jos Vyriausybę, Sovietų 1940 m. liepą įvykdytas Lietuvos priėmimas į Sovietų sąjungą neteko teisinės galios. Tad nuo šio Sprendimo priėmimo momento Maskvai laikyti Lietuvą Sovietų Respublika neliko teisinio pagrindo. Tokiu atveju 1944 metais Sovietų kariuomenė Lietuvą “išvadavo” ne kaip Sovietų Respubliką, o kaip Sukilimo birželio sprendimu de jure tapusią Nepriklausomą valstybę, esančią hitlerinės Vokietijos okupuota ir valdoma karo metu. Dėl nurodytų aplinkybių Lietuvos priėmimui į Sovietų sąjungą esant netekusiu galios, po karo Sovietai grįžę į Lietuvą jos priėmimo į Sovietų sąjungą savo teisine tvarka neatliko. Taigi, nuo 1941 m. birželio liko galioti ir galioja kaip paskesnis to paties teisės subjekto (Lietuvos suvereno) veiksmas – minėtas Birželio sukilimo sprendimas.
Gerbiant šį tautos veiksmą, sukilime dalyvavusiųjų atminimą Lietuvos Seimas visų pirma privalo minėtą Birželio sukilimo sprendimą patvirtinti istoriniu Lietuvos valstybės dokumentu. Šitai valdžia nedaro, bet ir garsesnių reikalavimų tam nesigirdi. Taigi valdžioje gavęsis kaip ir kažkoks smetoniškas tūnojimas.
Tai Jūs ir toliau tebetvirtinate, kad „sovietų 1940 m. liepą įvykdytas Lietuvos priėmimas į Sovietų sąjungą kažkuriuo metu turėjo teisinę galią“? Nebandote kaip nors susivokti, pasimokyti, apsigalvoti, permąstyti šią savo prosovietinę poziciją?
Kas gali paneigti, kad galimai yra suinteresuotų, kad Vilniuje nebūtų paminklo prezidentui Antanui Smetonai, kuris buvo ir Vilniaus seimo prezidiumo narys, nebūtų Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje ir kitų paminklų, liudijančių 1918 m. Lietuvos Respubliką? Susidaro įspūdis, kad kai kam nuolat galimai užkliūva ne tik prezidentas Smetona, bet ir laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas ( berods sovietų valdžiai taip pat užkliūdavo?) Užtat,toks įspūdis, kad viskas tvarkoje su paminklo Lenkijos armijai krajovai Naujojoje Vilnioje pastatymu?
Pagal tai, kad labiausiai pasišovęs statyti paminklą Vilniuj Smetonai būdamas premjeru buvo Skvernelis, kurio nuopelnus lenkizmui Lietuvoje, pirmiausiai Vilniuje, gaivinti yra pripažinusi Lenkija ir jį valstybiškai apdovanojusi, netgi kaip savą, artimą perišusi tradicine juosta. Tokiu atveju galima įžvelgti, kad paminklas Smetonai Vilniuje, beje, kaip ir Vyčio piršimas Lukiškėms gali būti Lenkijos strategijos Lietuvos atžvilgiu dalys. Beje, Smetonos Vilniaus “nevadavimo” nutylėjimas nėra jau toks menkniekis Lietuvos istorijoje.
Šiaip žmogaus (lietuvio) su žirgu be Vyties paminklas Vilniuje (gal net Lukiškėse) būtų visai nieko. Gal ir lietuvių karalius (kunigaikštis) medžiojantis taurą Lukiškių pakalnėje ar ant Tauro kalno tiktų. Tik tai neturėtų būti vaizduojama, kad tai – Gediminas. Pati legenda yra iš daug senesnių laikų, tik Jogailos tikslams, kad Vilnius, Lietuva yra jo atnešta Lenkijai, joje įpaišytas senelis Gediminas.
Beje, o kas gi tas Smetona, žmonėms nuodugniau nėra žinoma. Jo asmenybė neapologetiškai (nekultiškai) nėra istorikų tyrinėta. Antai, kad ir jo vykdytas Vilniaus nevadavimas – nauda Lenkijai, akivaizdu. Sakyčiau, kad Smetonai atminti net ir gatvė Vilniuje, kaip ir Jogailai, yra per daug.
Paminklas Lenkijos armijai krajovai Naujojoje Vilnioje jau stovi, bet, susidaro įspūdis,kad tamstai svarbiau, kad Vilniuje nebūtų paminklo Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai -naujienos/lietuvoje/2/2276797/azubalis-apie-paminkla-lenku-kariuomenei-vilniaus-pasoneje-tai-agresijos-pateisinimas
Tamstai susidaręs įspūdis apie minėtų paminklų svarba man – nesusipratimas. Vieni lenkistai stato Vilniuje paminklus Lenkijos armijai krajovai, o kiti siekia statyti paminklą jame tos armijos iš Vilniaus, apskritai iš Lietuvos su kariuomene nevijusiam – Vilniaus „nevadavusiam“ – Smetonai. Štai ką turime šiandien valstybei 30 metų nemokius savo tautos, jaunimo lietuviškos istorijos, vien tik Bumblauskams, Nikžentaičiams per tą laiką Lietuvoje – valstybės, tautos istorijoje viešai šokant lenkiškąjį krakaviaką.
Dėl paminklo Naujoje Vilnioje Lenkijos armijai krajovai, tai yra būtina kreiptis į Policiją, kad ši dėl jo kaip neteisėtai pastatyto surašytų aktą ir pareikalautų per nustatytą terminą paminklą nugriauti, juk Benkunkas ką tik taip padarė su atminimo lenta K. Škirpai.
Kalbu ne apie sovietų 1940 m. liepą įvykdyto Lietuvos “priėmimo” į Sovietų sąjungą (pagal Maskvą, atseit, tai tautos valia) įgaliojimą pasauliui, apskritai, o apie jo negaliojimą pačiai Sovietų sąjungai po to, kai 1941 m. tautos, esančios suvereno teisės subjektu, Birželio sukilimas nusprendė, kad atkuria Nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sudarė Laikinąją jos vyriausybę. Taip tas pats suverenas – lietuvių tauta (liaudis) Birželio sukilimo asmenyje išreiškė kitą savo valią, t.y. kad atkuria Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pagal teisę, kai to paties subjekto tuo pačiu klausimu yra du sprendimai, tai galioja paskesnis. Šiuo atveju juo yra Birželio sukilimo sprendimas. Taigi nuo 1941 m. birželio iki 1990 m. kovo 1940 m. liepą įvykdytas Lietuvos priėmimas į Sovietų sąjungą minėto teisės principo pagrindu negaliojo ne tik pasauliui, bet ir joje pačioje. Sovietų Lietuva valdyta neteisėtai dar ir dėl šios priežasties. Tai akivaizdus papildomas Lietuvos neteisėto valdymo pagrindas. Tad būtina, kad Seimas nedelsdamas Birželio sukilimo sprendimus patvirtintų (ratifikuotų) Lietuvos valstybės teisės aktais. Kur partijų ir Prezidento vieša politika tuo klausimu?!