Paskutiniojo HBSC tyrimo duomenimis, Lietuvoje mokinių fizinis aktyvumas yra nepakankamas ir mažėja. Tarp 5–9 klasių moksleivių tik 13 proc. būdingas pakankamas kasdienis fizinis aktyvumas – pagal šį rodiklį Lietuvos jaunuoliai yra tarp 5 mažiausiai fiziškai aktyvių Europos šalių.
Remdamasi dideliais moksliniais tyrimais, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad vaikai ir paaugliai turėtų vidutiniškai 60 minučių įprasto fizinio aktyvumo per dieną. Čia įskaičiuojamas įvairus fizinis aktyvumas, ypač skatinant aerobinį fizinį krūvį (pvz., važiavimą dviračiu, plaukimą, lipimą laiptais, vaikščiojimą, bėgiojimą).
Tačiau rezultatai rodo, kad tarp 5–9 klasių moksleivių tik 13 proc. būdingas pakankamas kasdienis fizinis aktyvumas – pagal šį rodiklį Lietuvos jaunuoliai yra tarp 5 mažiausiai fiziškai aktyvių Europos šalių. Bendras HBSC šalių vidurkis kinta nuo 24 proc. tarp 5 klasių ir 16 proc. tarp 9 klasių mokinių.
„Lietuvos rodikliai kelia susirūpinimą, kadangi nepakankamas fizinis aktyvumas didina tiek fizinių, tiek ir psichologinių simptomų riziką“, – teigia HBSC tyrimui mūsų šalyje vadovaujantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, prof. dr. Kastytis Šmigelskas.
Vaikystės įpročiai tampa suaugusiųjų rutina
Fizinis aktyvumo stoka ir sėslus gyvenimo būdas yra vienas iš keturių pagrindinių Lietuvos suaugusiųjų rizikos veiksnių, lemiančių kraujotakos sistemos, virškinamojo trakto, endokrininių ir kitų lėtinių ligų raišką.
„Gyvensenos kaip sąmoningo pasirinkimo ir sveikatą tausojančios elgsenos formavimas yra toks pats svarbus kaip socialinių normų ar asmens higienos įgūdžių ugdymas“, – teigia Sveikatos tyrimų instituto mokslo darbuotojas, lektorius dr. Tomas Vaičiūnas.
Todėl būtina didinti sveikatos raštingumą – žinių, asmeninių įgūdžių ir pasitikėjimo lygį, orientuotą į sveikatą. Šios dienos moksliniai tyrimai ir geroji praktika rodo, kad gyvensenos įgūdžių, o ypač – judėjimo ir fizinio aktyvumo įprotis – privalo būti formuojamas jau nuo gimimo ir tęstis iki tol, kol tai netampa įprasta kasdienybe.
Kitaip sakant, vaikystėje suformuoti kasdienio judėjimo įpročiai beveik neišvengiamai tampa įprasta gyvenimo rutina ir suagusiame amžiuje.
„Dėl to fiziškai raštingi žmonės yra laimingesni, sveikesni ir taip prisideda prie visuomenės šalies ekonomikos, sveikatos sistemos gerovės puoselėjimo“, – pažymi Sveikatos tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Agnė Slapšinskaitė-Dackevičienė.
Fizinį „raštingumą“ būtina ugdyti ir skatinti
Šiek tiek geresni rezultatai Lietuvoje stebimi vertinant jaunuolių intensyvų fizinį aktyvumą – tai tokia fizinio aktyvumo forma, kurios metu judama taip, kad imama prakaituoti ir intensyviai kvėpuoti.
Dažniausiai ji susijusi su sportiniais būreliais, kurių metu aktyviai ir intensyviai judama. PSO rekomenduoja, kad vaikai ir paaugliai turėtų intensyviai judėti bent 3 kartus per savaitę, tačiau Lietuvoje šias rekomendacijas atitinka tik apie 55 proc. jaunuolių. Šiuo požiūriu mūsų šalies moksleiviai yra šiek tiek žemiau nei bendras Europos šalių vidurkis.
Fizinio aktyvumo rodikliai tarp Lietuvos moksleivių iš esmės negerėja jau gana didelį laikotarpį.
Nepaisant to, fizinį „raštingumą” privalu skatinti ir nuosekliau ugdyti, kadangi būtent fizinis aktyvumas yra ne tik vienas esminių fizinio augimo, biologinio brendimo ir elgesio raidos komponentų, bet ir itin svarbus veiksnys, kalbant apie asmens sveikatą ateityje.
Fizinis aktyvumas gali pagerinti visuomenės sveikatą įvairiais aspektais. Biologiniu požiūriu fizinis aktyvumas yra susijęs su raumenų ir kaulų sistemos bei kraujotakos sistemos ligų prevencija.
Psichologiniu požiūriu fizinis aktyvumas yra susijęs su sumažėjusiais depresijos simptomais ir pagerėjusia vaikų ir suaugusiųjų savigarba. Socialiniu požiūriu fizinis aktyvumas suteikia integracijos, komandinio darbo, socialinio bendravimo galimybių ir patyčių prevencijos priemonių sintezei.
„Atsižvelgiant į šiuos veiksnius integruotai, galima teigti, kad laikas, praleistas ugdant fizinį aktyvumą, gali būti vertinamas ne tik kaip turintis biopsichosocialinį poveikį, bet ir kuriantis gerovę mokyklai bei valstybei ir ypač prisideda prie visuomenės sveikatos stiprinimo“, – teigia doc. dr. Agnė Slapšinskaitė-Dackevičienė.
Judėti skatina ir patraukli aplinka
Fiziniam aktyvumui ir jo įvairovei paskatinti taip pat būtina šiuolaikinius vaikų poreikius atitikanti patraukli infrastruktūra. Pastebima, kad moksleiviai iš mažiau pasiturinčių socialinių grupių yra fiziškai pasyvesni ir praleidžia daugiau laiko sėdėdami. Dėl to yra svarbu, kad fizinio aktyvumo skatinimas taptų tiek šeimos, tiek ir mokyklos, savivaldybės bei valstybės dėmesio objektas.
Siekiant tokio tikslo būtina įrengti ir plėsti viešąsias erdves, reikalingas fiziniam aktyvumui. „Įrengti šaligatviai, vaikščiojimo ir dviračių takai, apželdinti parkai, judėjimą skatinanti infrastruktūra, viešojo transporto prieinamumas yra tarp tų veiksnių, kurie skatina fizinį aktyvumą tiek tarp moksleivių, tiek ir suaugusiųjų“, – teigia prof. dr. Kastytis Šmigelskas.
Tyrime taip pat buvo vertinama, kokie veiksniai paskatina moksleivius laisvalaikiu būti fiziškai aktyviais. Rezultatai atskleidė, kad Lietuvos moksleiviams labai svarbūs argumentai yra pagerinti sveikatą (65 proc.), pasiekti gerą sportinę formą (56 proc.), gerai atrodyti (55 proc.), pasimatyti su draugais (49 proc.), kontroliuoti savo svorį (48 proc.).
Koreliacinė analizė atskleidė, kad pakankamas fizinis aktyvumas labiausiai susijęs su noru būti sportininku, pasiekti gerą formą, mėgautis kūno judesiu ir jausti malonumą bei entuziazmą.
„Svarbu vaikams ne tik teoriškai paaiškinti ilgalaikę fizinio aktyvumo naudą, bet ir sukurti palankias sąlygas nepriklausomai nuo jų socialinės padėties bei patirti malonumą iš savo judėjimo patirties“, – pastebi doc. dr. Agnė Slapšinskaitė-Dackevičienė.
