O dabar apie nosį. Kumpa (ereliška) nosis sakytų, kad laimingą žmogų sutikai, tiesi – blaiviai mąstančio žmogaus požymis, labai siauros, ilgos ir tiesios nosies savininkai – mėgsta būti dėmesio centre, tačiau jiems sunkoka kalbėti apie save, todėl sudaro uždaro žmogaus įspūdį, stipraus charakerio žmogų atpažinsi iš idealiai tiesios, šiek tiek plačios nosies, sakoma, kad jie labai temperamentingi, o jeigu nosies nugarėlė išlenkta, o galiukas užapvalintas – tai geriausi draugai ir partneriai, jie ir klausytojai puikūs; kūrybiškus, pasiruošusius ginti savo principus, rizikuoti viskuo, kad pasiektų tai, ko jie nori, ženklina tiesi su lenkta nugarėlė ir galu žemyn nosis, maža nosis – labai atsargaus žmogaus požymis.
Frazeologizmų žodyne aptinkame gana įdomių pasakymų apie jos „didenybę“ nosį: Nosį atsišluostyti – susitvarkyti; Nosį braukyti – apgaudinėti; Nosį įbesti – arti prisikišus, žiūrėti; Nosį įmerkti į šakumą – nusigerti; Nosį iškelti – įsivaizdinti; Nosį kaišioti – lįsti, stengiantis pamatyti; Nosies nerodyti – neužeiti, neužsukti; Nosį nudurti – nusiminti; Nosis pratįso – sulyso; Nosį raukyti – rodyti nepasitenkinimą; Nosį rodyti – nesiskaityti; Nosį susitepti – nustoti gero vardo; Nosis žydi – išgėręs; Ne (kieno) nosiai – apie kieno nesugebėjimą ką padaryti; Didelė nosis – 1. gėda, 2.puikybė; Su ilga nosimi likti – likti apviltam…
Didelės ausys – norįs pirmauti ir vadovauti, tolerantiškas ir visada išklausantis; mažos – savikritiškas, trokštąs garbės; prigludusios – lengvai pažeidžiamas ir jautrus.
Daug apie žmogų pasako ir lūpos: plonos – dažnai nepasitiki savimi ir jaučia vidinę įtampą, stora apatinė lūpa signalizuoja apie praktišką ir kalbėti mėgstantį žmogų
Ir štai įdomesni posakiai: Sausomis lūpomis būti – neturėti ko valgyti; Lūpą atkišti – apsiverkti; Lūpą atverti – prašnekti; Lūpas nusišluostyk – sakoma nesubrendėliui; Lūpas surakinti – nutildyti; Lūpas užčiaupti – neleisti kalbėti; Per lūpas braukyti – įžeidinėti; Pusiau lūpų – neaiškiai, užuominomis; Už lūpos užmesti – užvalgyti; Lūpa atvipo – užsigavo ir supyko; Sausomis lūpomis palikti – viską paimti…
Pakalbėtina ir apie plaukus. Aišku, daugiau apie vyrų, nes moterų prigimtiniai plaukai neretai užmiršta savo prigimtį ir dažnokai tampa besikeičiančiais, bet, jeigu prisimenam mamos pasiūlytus, tai: juodi plaukai – tai stiprios intuicijos, įžvalgūs kūrybingi žmonės.
Jie galėtų būti gerais psichologais, kriminalistais; tamsiai rudi – gudrūs ir pasižymintys racionaliu protu; kaštoniniai plaukai – tai išradingumas, sugebėjimas įtakoti aplinkinius; aukso spalva – žmones traukianti spalva, manoma, kad ši spalva kūrybinių aukštumų spalva.
Iš tamsaus sudėjimo žmonių Lietuvoje dažnai sutinkama tamsiai rudų arba juodų plaukų.
Lietuvių liaudies folklore: „Ilgas plaukas – trumpas protas“; „Ilgas plaukas – moters puoša, vyro luoša“; „Žilo plauko – sveikas protas“; „Po padu plaukai neauga“; „Iš delno plauko neišrausi“.
O štai kokie vaizdingi posakiai lydi plaukus: „Be plauko“ (visiškai be nieko); „Kaip nuo plauko“ (labai tiksliai nustatyti); „Iki paskutinio plauko“ (viską atvirai išpasakoti); „Nei vieno plauko“ (tuščia); „To paties plauko“ (toks pat, panašus); „Visokio plauko“ (įvairių žmonių); „Ir plauką matyti“ (mažiausią trūkumą pastebėti); „Ne pagal plauką“ (kam nepatina); „Prieš plauką“ (priešingai); „Prieš plauką pabraukti“ (pabarti ką); „Žilą plauką užgauti“ (seną įskaudinti, įžeisti); „Plaukai kepurę pakėlė“ (labai išsigando); „Plaukai aukštyn kojom atsistojo“ (apie labai išsigandusį), „Į plaukus šokti“ (pulti peštis); „Net plaukus kelia“ (apie labai didelį galvos skausmą), „Plaukus apsiraustyti“ (susipešti); „Plaukus dievo valiai atiduoti“ (vienplaukiam vaikščioti)…
Dar viena paslaptis – tai žmogaus kūno kalba. Moksliškai įrodyta, kad net 80 proc. galima spręsti apie žmogų iš jo kūno kalbos. Apie tai jau kitame straipsnyje!
Autorius yra LŽS narys
(I) dalis čia.
