Balandžio 20 d. vyko didžiausia Valstybinių miškų urėdijos, Aplinkos ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengta miškų sodinimo šventė – Nacionalinis miškasodis „Kad giria žaliuotų“.
Šiais metais miškasodis ypatingas – akcijoje dalyvavo gausus būrys piliečių, kurių dėka visoje Lietuvoje buvo pasodinta virš 100 girių, taip įprasminant Dainų šventės šimtmetį.
Nacionalinis miškasodis – jau papročiu tapusi, kasmet vykstanti medelių sodinimo šventė, kurios metu įveisiami ir atkuriami Lietuvos miškai, taip prisidedant prie mūsų šalies miškingumo didinimo.
Ši akcija kasmet bendram tikslui sutelkia gausų būrį neabejingų gamtai ir miškui piliečių, organizacijų, bendruomenių, o šiemet miškų sodinimo talka kvietė pagerbti šimtamečius mūsų tautos papročius.
„Lietingas lietuviškas oras yra pats geriausias medžiams ir gamtai. Per vieną dieną per visą Lietuvą šiandien savanoriai įveis 700 hektarų naujo miško, kuris žaliuos mūsų ateities kartoms.
Miškas valo orą, kelią ūpą, vienija su gera dvasia kaip ir mūsų dainos per šimtmečius. Nacionalinis miškasodis – ne tik miško įveisimo paprotys, bet ir vienybės simbolis. Branginkime tai“, – pažymi aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
„Šiais metais džiaugiamės turėdami daugybę kilnių progų sodinti mišką. Minime ne tik Dainų šventės šimtmetį, bet ir įstojimo į ES bei NATO 20-metį.
Šis miškasodis yra tarsi simbolis, kad gausus būrys tautiečių vertina ir brangina ne tik miškus, bet ir papročius, saugų bei laisvą rytojų. Džiugu, kad nors oras ir lietingas, bet dalyvių susirinko rekordiškai daug.
Tai rodo, kad daryti gerus darbus tinka bet kokiomis aplinkybėmis – susitelkę bendram tikslui galime nuveikti tikrai daug gražių ir prasmingų darbų“, – sako Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.
Pasak Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus Valdo Kaubrės, Nacionalinis miškasodis kiekvienais metais pritraukia vis daugiau žmonių. Šiemet įsitraukusiųjų į akciją rekordiškai daug – net apie 15 tūkstančių.
Šį gausų būrį talkininkų sudaro ir tie, kurie miškasodyje dalyvauja ne pirmus metus, ir tie, kuriems ši patirtis visiškai nauja.
Kasmet vykstančios medelių sodinimo šventės metu miškininkai suvienija jėgas su visuomene, taip įprasmindami meilę gamtai, miškui, šimtamečiams papročiams. Be to, tai yra puikus būdas supažindinti piliečius su miškininkyste ir miškininkų veiklos sritimis.
„Šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę pavadinome „Kad giria žaliuotų“, nes norime žmones paskatinti galvoti ne tik apie šiandieną, bet ir apie ateitį.
Šventės temą kviečiama suprasti kaip pareigą vienytis, imtis veiksmų ir išsaugoti mūsų kultūrą, papročius ir gamtą,“ – sakė Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa.
Šiais metais prie miškasodžio prisijungė apie 150 įmonių komandų, kurie miško sodinimą supranta kaip tvarią komandos formavimo veiklą. Taip pat miškus sodino kultūros atstovai, ambasadoriai, ministrai, Seimo ir savivaldybių nariai, vietos bendruomenės, švietimo įstaigos.
Kiekvienais metais Valstybinių miškų urėdija pasodina daugiau nei 30 mln. medelių. Jau antrus metus iš eilės, visų VMU regioninių padalinių dalyje miškų bus sodinami sodmenys su uždara šaknų sistema.
Uždara šaknų sistema – tai sėjinukų auginimas specialiuose konteineriuose, naudojant naujausias sėjimo ir auginimo priežiūros technologijas, kurios užtikrina geresnį medelių prigijimą.
Visi miškasodžio metu pasodinti sodmenys yra išauginti naujoviškuose VMU medelynuose, kur naudojamos naujausios ir pažangiausios, aukščiausią sodinukų kokybę užtikrinančios technologijos.
Nacionalinio miškasodžio „Kad giria žaliuotų“ metu buvo sodinami mišrūs medynai, sudaryti iš daugiau nei trijų vietinių medžių rūšių: ąžuolų, beržų, liepų, eglių, pušų, juodalksnių, bukų ir kitų.
Džiugu, kad toks gausus būrys tautiečių šiais metais prisijungė prie prasmingos Nacionalinio miškasodžio „Kad giria žaliuotų“ šventės ir tokiu būdu įprasmino savo meilę gamtai bei papročiams.
Norėtųsi, kad nuostabaus grožio Pakarklės miškas netoli Nemuno žaliuotų ir iškasus visą smėlį nemiškinguose plotuose Kauno rajone,kad nebebūtų bandymų jame įrengti smėlio karjerą. Bet tam, matyt, reikia atstatyti buvusį poilsinio ( rekreacinio) miško statusą? Įdomu, kurio Aplinkos ministro įsakymu tas miško statusas buvo paverstas ūkiniu?