Balandžio 20 d., Valstybinė miškų urėdija kvietė visuomenę dalyvauti nacionaliniame miškasodyje „Kad giria žaliuotų“. Šiemet šis renginys kvietė švęsti Lietuvos dainų šventės šimtmetį ir pasodinti medžius 100-e Lietuvos girių.
Tuo tarpu nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos neslepė kritikos – vienos ragino boikotuoti šį renginį, kitos kvietė neapsiriboti vien medelių sodinimu, bet imtis tikros miškų apsaugos ir grįžti prie Nacionalinio miškų susitarimo.
„Aš pats dalyvausiu miškasodyje, nes suprantu, kad tai – gilius papročius turinti šventė, kurios metu medelius sodindavo tiek miškininkai, tiek gamtininkai, tiek visuomenė.
Tai – tam tikra bendrystė, galimybė net ir žmonėms, kurie retai būna miške ar gamtoje, joje pabūti, susitikti su gamtininkais ir miškininkais, kažko sužinoti, išmokti.
Tai daug plačiau, nei tiesiog ūkinė veikla atkurti mišką. Aš taip pat dalyvausiu šiame renginyje, kad priminčiau politikams, kad tokiais renginiais negalime apsiriboti, turime daug problemų miškų politikoje, reikia jas spręsti.
Pirmiausia, privalome grįžti prie Nacionalinio miškų susitarimo“. – dar prieš renginį savo poziciją dėl miškasodžio išsakė nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ vadovas Žymantas Morkvėnas.
Tuo tarpu viešojoje erdvėje skambėjo ir kur kas griežtesnės pozicijos, pabrėžiančios, kad miškasodžio metu sodinamos medžių plantacijos nėra miškas ir raginusios šį renginį visai boikotuoti.
Štai vienas boikoto autorių, gamtininkas Mindaugas Ryla feisbuke rašė: „Pagal įstatymus asmenys, iškirtę mišką, privalo jį atsodinti. Tam aš tikrai pritariu. Ir tam gali būti rengiamos talkos.
Gali tame dalyvauti ir spaliukai, ir pionieriai, ir komjaunuoliai, jei partija liepia, – ir chorai. Bet tai – gamtos niokojimo padarinių naikinimas, o ne meilės gamtai išraiška.
Ir to renginio [aut. miškasodžio] metu neturėtų būti kabinami makaronai, jog toks rezultatas – tai meilė gamtai. Miško „atsodinti“ neįmanoma, nes tai – daugelio rūšių ekosistema.
Iš plantacijos padaryti kažką panašaus į mišką įmanoma, bet tam reikia kryptingai dirbti ir rekia labai daug laiko. 100 ir daugiau metų.“
Nors dėl pačio miškasodžio prasmės nevyriausybininkų nuomonės išsiskyrė, jie visi sutarė, kad miškų politikoje reikia esminių permainų, tos permainos turėtų leisti daugiau miško saugoti, mažiau – naudoti.
Gamtininkai ragina Seimo narius grįžti prie Nacionalinio miškų susitarimo.
