Skaudi netektis: Mirė Lietuvos Sąžinė. Už Lietuvos dvasią ir laisvę ji kovojo visą savo gyvenimą. Neprisitaikė ir neištižo kaip daugelis – nuo Rusijos nepriklausomybę iškovojusios Lietuvoje – toliau ryžtingai gynė Laisvės ir Tiesos dvasią.
Dabar užuojautas Velionės šeimai, artimiesiems ir bendražygiams laižydamiesi skuba pareikšti dvasios nykštukai ir prisitaikėliai – Nijolę ir kitus (Algirdą Patacką /1943–2015/, Birutę Gajauskaitę /1946–2015/, Kazimierą Uoką /1951–2016/, Valdą Vasiliauską /…/) smerkę ir niekinę, už tai, kad stojo Valstybės vardu išprievartautos mergaitės iš Garliavos Deimantės Kedytės pusėn.
Kokias išaukštintas pareigas dabar beužimtų šios išnaros – artimiausioje ateityje – jų laukia Amžina Pražūtis.
Lietuvos Sąžinei iškeliavus pas Viešpatį, internetiniai ir popieriniai dienraščiai vienas paskui kitą suskubo skalambinti – mirė disidentė. Nei Nijolė Sadūnaitė, nei Antanas Terleckas, nei Petras Cidzikas, nei kiti Sovietinės Rusijos laikinai okupuotos Lietuvos laisvės kovotojai nebuvo ir nėra jokie sovietiniai disidentai.
Vadinti Juos dera – pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviais, nes disidentas tai pilietis besipriešinantis savos šalies valdžios neteisybei ir priespaudai. Šis terminas taikytinas rusų ir kitų CCCP (TSRS) slavų tautų žmonėms. Maskolių valdžia Lietuvoje – visada buvo ir bus okupacinė. Nesusivelkime sąvokose.
Disidente – Nijolę Sadūnaitę sąlyginai galima vadinti, nebent, po 1990-ųjų ir ypač po Garliavos, kai ji savo sąžinės šviesą kreipė į Valstybės vardu prievartaujamos Deimantės Kedytės gynybą.
Tad jei N. Sadūnaitė – disidentė, tai Lietuvos valdžia vykdžiusi ginkluotą smurtą Garliavoje – autoritarinis režimas užgrobęs Lietuvos Respubliką ir laužantis Lietuvos Konstitucinę tvarką.
