Lietuvos pramonė šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Su sunkumais taip pat susiduria aprangos ir tekstilės gamybos sektoriaus atstovai. Mažėjantys užsakymų kiekiai, ekonominis nestabilumas ir besivelkantis pandemijos šleifas. Garsiai kalbama ir apie darbuotojų trūkumą. Užimtumo tarnybos duomenimis, siuvėjų trūksta bemaž visoje šalyje.
Kasdieniai iššūkiai
„Keičiasi visiškai darbo pobūdis. Anksčiau būdavo keli modeliai ir dideli užsakymai. Buvo lengva valdyti įmonę ir viduje, ir pardavimų srityje. Šiuo metu darbų apimtys labai mažėja. Ne pačiais kiekiais, o modelių įvairove. Anksčiau užsakymai būdavo pagaminti 10 tūkst. modelio vienetų, dabar – 100 vienetų. Čia yra iššūkis – suvaldyti modelių gausą ir padaryti juos specialius, nes paprastus gaminius gali pagaminti ir tolimieji Rytai“, – atskleidžia Kauno rajone, Garliavoje, įsikūrusios įmonės „Garlita“ atstovė Rita Haselvander.
Pakilus minimaliai mėnesinei algai (MMA) ir susidūrus su darbuotojų trūkumu bei mažėjančiomis darbų apimtimis, tenka būti kur kas lankstesniems, sako įmonės pardavimų vadovė.
„Reikia daug įdirbio. Įmonės valdymas pasidarė tikrai sunkesnis ir sudėtingesnis. Turi ieškoti, kaip pagaminti tokį gaminį, kurį užsakovas galėtų parduoti už aukštesnę kainą. Reikia būti lankstiems ir turėti ką pasiūlyti, reiškia, gebėti sukurti modelį, jį pagaminti ir parduoti. O gaminys turi būti išskirtinis, techniškai inovatyvus, tvarus ir unikalus tuo, kad jo niekur kitur nebūtų galima įsigyti. Šie įgūdžiai padeda mums išlikti šiais sunkiais laikais“, – atskleidžia R. Haselvander.
Prieš tris dešimtmečius įsikūręs verslas į rinką įžengė siūdami uniformas, kurių reikėjo visiems valstybinio sektoriaus pareigūnams. Ilgainiui darbų apimtys prasiplėtė ir naujais gaminiais – rūbais su lietuviška atributika, vaikų bei sportine apranga, namų apyvokos tekstile. Šiandien įmonė 95 proc. gaminių eksportuoja.
Kalbėdama apie iššūkius, su kuriais susiduria tekstilės pramonė, pašnekovė pabrėžia vieną ryškiausių – darbuotojų trūkumą.
Siuvėjo profesija nepopuliari?
Užimtumo tarnybos duomenimis, Lietuvoje ženkliai trūksta siuvėjų. Prasčiausia padėtis regionuose. Ši profesija rikiuojasi 2023 metų reikalingų šalies darbo rinkai specialistų dvidešimtuke. Nuolatinis šios profesijos atstovų trūkumas tapo tikru galvosūkiu tekstilės ir minkštų baldų įmonėms.
Prieš 30 metų įsikūrusi „Garlita“ šiuo metu yra didžiausia plokščio mezgimo trikotažo įmonė Lietuvoje. Bendrovėje dirba apie 200 darbuotojų. Nepaisant to, kad įmonė skiria daug dėmesio darbuotojų gerovei, dirbti galinčių ir norinčių – trūksta.
„Sunkiausia surasti specifinių specialybių atstovus, tokius kaip narstytojus. Jie sujungia siūles rankiniu būdu. Visi aukštos klasės prekių ženklai nori būtent rankiniu būdu atlikto darbo. Tai yra labai sudėtingas darbas ir jų tikrai Lietuvoje niekas neapmoko. Mes ieškome žmonių, kurie nori dirbti šį skrupulingą ir kruopštų darbą, ir juos apmokome. Kitos išeities nėra“, – sako įmonės atstovė.
Paklausta, kokios priežastys lemia darbuotojų trūkumą, R. Haselvander išskiria keletą svarbiausių ir paneigia mitą, kad siuvėjo darbas yra prastai apmokamas.
„Siuvėjo darbas nėra mažai apmokamas, tačiau šią specialybę renkasi vis mažiau žmonių. Vidutinis mūsų darbuotojų amžius yra 55 metai. Jaunimas neturi motyvacijos rinktis šią specialybę. Nuo senų laikų buvo sakoma: „blogai mokysies, eisi dirbti siuvėja“. Ir nors darbo sąlygos bei darbo valandos siuvėjų yra palankesnės, nei dirbant, pavyzdžiui, prekybos centro pardavėju, tačiau situacija nesikeičia. Veikiausiai trūksta informacijos apie šią specialybę ir požiūrio, kad kiekvienas darbas yra naudingas ir svarbus. Mano akimis, visi dabar nori dirbti vadybininkais, tačiau ne visi tai sugeba“.
Nors mezgimo mašinos per 30 metų pasikeitė ir daug procesų tekstilės pramonėje automatizuota, masinio robotizavimo, kuris galėtų pakeisti žmones, dar nėra.
„Mėgstu pabrėžti – kad pagaminti vieną megztinį, reikia 200 rankų. Kiekviename gamybos žingsnyje, jis yra tikrinamas žmonių rankomis. Kai tai žinai, imi kitaip vertinti gaminį“, – sako pašnekovė.
„Lietuviams nerūpi pagaminti daug už mažą kainą“
Kalbėdama apie įmonės vertybes, R. Haselvander keletą kartų pabrėžia tvarumą. Specialistės teigimu, įmonės, kurios neatsigręžia į tvarumą, užprogramuotos išnykti. Esą pigių kinietiškų prekių banga atslūgo, o naujai besikuriantys prekių ženklai ieško įmonių, kurios gamina Europoje.
„Esame visiškai tvarūs. Energiją, kurios mums reikia, pasigaminame patys. Visas atraižas, kurios lieka, perdirbame į kilimų gamybą. Iš mūsų įmonės niekas neiškeliauja į šiukšlynus, panaudojame visas atliekas, – sako bendrovės „Garlita“ pardavimų vadovė. – Dirbame su skandinavais, kuriems tvarumas – ypač svarbus, todėl mums tai nėra naujiena. Deja, Amerika dar smarkiai atsilieka šiuo klausimu. Visiems užsakovams pabrėžiu – kas netaps tvariu šiandien, ateityje tikrai išnyks. Daug investuojame į naujus įrengimus, darbuotojų apmokymus, inovaciją ir tvarumą. Tai yra mūsų ateitis“.
Pašnekovės teigimu, lietuviški tekstilės gaminiai pasaulyje vertinami itin palankiai dėl gilių šio amato tradicijų mūsų šalyje. Be to, lietuviai žino, kaip pagaminti kokybišką aukštos vertės inovatyvų produktą.
