Švietimo padėtis Lietuvoje šiandien netenkina nei mokytojų, nei vadovų, nei didesnės dalies visuomenės. Atvirkščiai, čia keliama įtampa.
Tai, kad švietimui teikiamas „pimenybė“ tarp visų kitų sričių dar nereiškia gerovės ir teisingumo švietimui. Kokias matome problemas, kurių niekaip negali išspręsti jau ne pirma šalies Vyriausybė?
Trūksta strateginio požiūrio
Paskaičius partijų rinkimų programas, būtent švietimo politikos dalį, didelių skirtumų neįžvelgsime. Trūksta strateginio požiūrio į švietimą. Kur ir kodėl eina Lietuva, kokias ambicijas sau kelia?
Deklaratyvus partijų susitarimas nėra tas svarbus dokumentas, kurio būtų laikomasi. Vadinasi, kol valdančioji dauguma nepradės elgtis kaip savarankiškos ir demokratinės valstybės vyriausybė, o tik kreipsis į Europos fondų teikiamų lėšų įsisavinimą, apie pažangą švietime kažin ar galime mąstyti artimiausiu metu.
Vienas projektas keičia kitą, tuo pačiu keičiasi ir švietimo kryptis. Taip yra nutikę su Bendrojo ir vidurinio ugdymo programomis.
Reformos įgyvendintos skubant, be rimto ir plataus rezultatų aptarimo su švietimo bendruomene, ypač su mokytojais praktikais.
Nebuvo atsižvelgta į iškilių edukologų ir mokytojų pastabas, neišleisti nauji pritaikyti prie atnaujintų programų vadovėliai ir kiti reikalingi įrankiai mokymuisi.
Laisva vadovėlių rinka tarnauja leidėjų verslui, o konkurencija neperkeliama į Nacionalinių varžytuvių geriausiems vadovėliams parengti lygmenį.
Mokytojas turi išlaviruoti tarp šio tankumyno ir tinkamai parengti jaunąją kartą ne tik brandos egzaminams, bet ir gyvenimui.
Dar blogiau atsitiko su tarpiniais gimnazijų 3-ių klasių egzaminais. Ar įmanoma dar didesnę painiavą įsivaizduoti švietime?
Tarpiniai egzaminai šiose klasėse įdiegti irgi skubant, neišbandžius ir nesukūrus bandomųjų užduočių. Mokiniai tiesiog įmetami į nežinomą erdvę.
Kur pilotiniai projektai ir jų aptarimai? Švietimas tampa kosmodromu, kur nežinai kada kokia bomba sprogs?
Valstybės politikos trūksta ir finansuojant švietimą
Švietime trūksta pinigų, pradedant atlygiu už mokytojų sudėtingą darbą ir baigiant įvairių švietimo problemų sprendimu.
Akivaizdus to pavyzdys yra mokinių su specialiaisiais poreikiais ir patiriančių mokymosi sunkumų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas. Mokyklos nėra pasiruošusios tokiam pokyčiui, nes trūksta atitinkamų darbuotojų ir sąlygų.
O etatinis švietimo darbuotojų darbo apmokėjimas yra iškreiptas ir reikalauja atidžios peržiūros. Mokytojų krūviai yra milžiniški, o apmokėjimas neatitinka įdėto darbo.
Kaip pavyzdys, socialiniai mokytojai dažnai dirba ne savo darbą: jei nėra kam vykdyti siunčiamų į švietimo įstaigas vis naujų ir naujų projektų, tas darbas permetamas būtent socialiniams mokytojams.
Pasak LR Vyriausybės, švietimui skiriamas didelis finansavimas. Tad kur dingsta pinigai? Gal neteisingas yra jų paskirstymas?
Prie švietimo politikos problemų galima priskirti ir pedagogų kvalifikaciją, karjeros galimybes. Kvalifikacijos kėlimas nuėjo akredituotų įstaigų pinigų įsisavinimo ir mokytojų įvairių mokymų sertifikatų rinkimo keliu.
Toks karjeros modelis tikrai nepritrauks jaunų specialistų į švietimą. O mokytojų trūkumas vis didėja.
Dar viena problema yra Lietuvos visuomenės požiūris į švietimą.
Mokykla ir mokytojas yra kaltinami dėl vaikų nesimokymo ir pamokų nelankymo. Lietuvoje kažkaip pamirštama, kad tik mokinių sąžiningas pamokų lankymas ir mokymasis atves prie gerų rezultatų.
Šiuo atveju visa įstatyminė bazė yra labiau tėvų pusėje, o mokesčių mokėtojų (tame tarpe pačių mokinių tėvų) švietimui skirti pinigai neretai iššvaistomi papildomoms konsultacijoms, pamokos ir pn..
Švietimo bendruomenė yra susirūpinusi esama padėtimi, vis atsirandančiomis reformomis, kurios gana dažnai paviršutiniškos ir laikinos. Tęstinumo nebuvimas, keičiantis partijoms, kelia sumaištį švietime.
Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Kindurienė
