Reaguodami į valdančiųjų partijų atstovų pasisakymus, esą įrengti slėptuves būtų „nepakeliama našta“ valstybei, socialdemokratai ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje ragino valdančiuosius nuo kalbų pereiti prie darbų.
Seimo narys socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas pakomentavo prieš kelias dienas įvykusias valstybinio lygio civilinės saugos pratybas, kurių metu buvo tikrinama gyventojų perspėjimo sistema.
„Strigo ryšys, gyventojai negavo informacinių žinučių. Išvis nekalbėta apie priedangų ir slėptuvių pasiekiamumą. Esą reikalui esant, visus gyventojus iš Vilniaus galima išvežti traukiniais. O kaip nusigauti iki tų traukinių?“ – klausė parlamentaras.
Jis priminė Vidaus reikalų ministerijos pažadus iki 2030 m. įrengti slėptuvių ir priedangų 40 proc. gyventojų miesto savivaldybėse ir 60 proc. kaimo savivaldybėse.
„Jeigu procesas judėtų tokiais tempais kaip dabar, tai mums tektų laukti ilgus dešimtmečius“, – įspėja K. Vilkauskas.
Dovilė Šakalienė: esama ir nebrangių sprendimų
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė socialdemokratė D. Šakalienė apgailestavo, kad atsakingoms institucijoms prireikė pusės metų vien informacijai surinkti apie tai, kokia yra padėtis su slėptuvėmis.
„Nuo neigimo, kad nėra poreikio slėptis, ir nuo tos pradinės įdomios formuluotės, kad „reikia kovoti, o ne slėptis“, pagaliau pereita prie pripažinimo, kad reikia veikti. Visos valstybės, kurios turi šalia agresorių, kurios patiria grasinimus arba yra konflikto zonose, visuomet stengiasi išsaugoti gyventojų gyvybes.
Ir pas mus jau suvokiama, kad „kolektyvinės apsaugos statiniai“ (KAS) yra absoliuti nesąmonė karo metu, nes jie skirti tiems atvejams, kai įvyksta kokia nors stichinė nelaimė, potvynis ar panašiai, žmonės netenka būsto ir gali pernakvoti ar laikinai gyventi tokiame statinyje. Tačiau nei nuo bombardavimo, nei nuo skeveldrų KAS neapsaugo“, – pažymi D. Šakalienė.
Tuo metu naujosios „priedangos“, anot Seimo narės, neretai yra toli nuo gyvenamųjų pastatų, be to, jeigu jos įrengtos didelėse atvirose erdvėse, nebūtinai apsaugos nuo skeveldrų, ką ir kalbėti apie bombardavimą.
„Suomija, Švedija dešimtmečius rūpinosi slėptuvių įrengimu ir šį darbą tęsia. Suomijoje 80 proc. gyventojų galėtų pasislėpti bombų slėptuvėse ir statiniuose, kurie gali apsaugoti nuo skeveldrų. Švedijoje tokių statinių skaičius didinamas ir jau apima daugiau negu 2/3 visų gyventojų. Taivane slėptuvių tiek, kad tilptų 40 mln. gyventojų, nors gyventojų yra 23 mln.
Lietuvos konservatorių lyderiai vis kartoja, kad mūsų dabartinė padėtis yra labai sudėtinga, tad privalome būti pasiruošę. Tai gal pagaliau galėtume susitarti dėl to, kad gyventojų apsauga yra nė kiek ne mažiau svarbi negu mūsų infrastruktūros stiprinimas, ginkluotės įsigijimas, vokiečių brigados priėmimas?“ – klausia D. Šakalienė.
Ji ragina apsižvalgyti: kitos šalys rado nebrangių sprendimų. Pvz., mobili slėptuvė: gelžbetonio kubas, kuriame gali pasislėpti nuo 12 iki 20 žmonių – tokios slėptuvės gali sėkmingai atsilaikyti raketinio apšaudymo atveju ir kainuoja iki 10 tūkst. dolerių.
„Izraeliečiai priėjo išvadą, kad slėptuvės nebūtinai turi būti požeminės. Nereikia kalbėti apie milijardus kainuojančias slėptuves, talpinančias tūkstančius žmonių. Antžeminės nedidelės mobilios slėptuvės šeimai ar kaimynų bendruomenei yra vienas iš praktikoje efektyviai naudojamų variantų. Sprendimų galima rasti, norėtųsi, kad jų būtų ieškoma“, – sako D. Šakalienė.
Linas Jonauskas: kiekvienas turėtų žinoti, kur eiti
Seimo narys socialdemokratas L. Jonauskas primena, kad socialdemokratai kreipėsi į Agnę Bilotaitę prašydami pasirūpinti tomis slėptuvėmis, kurios jau yra.
„Didmiesčiuose parduodamos privačios slėptuvės. Mūsų siūlymas buvo išpirkti tas slėptuves. Ministrė atsakė, kad tai būtų „ilgas ir itin brangus procesas“, – cituoja L. Jonauskas.
Jis primena, kad įstatymas labai aiškiai sako, jog į slėptuves patektų tik valstybės tarnautojai. Visi kiti – didžioji gyventojų dalis – jokių galimybių patekti į slėptuves neturėtų.
„Didžiajai daliai Lietuvos gyventojų nebūtų kur slėptis. Didmiesčiuose, miegamuosiuose rajonuose, net ir turint priedangų, įsivyrautų chaosas. Žmones nežinotų, kur eiti. Žmonės neinformuoti. Kas iš mūsų žinome, kur nelaimės atveju slėptis? Tačiau kiekvienas žinome, kur eiti balsuoti. Panašiai turėtų būti ir su priedangomis: kiekvienam asmeniui pagal gyvenamąją teritoriją turėtų būti priskirta priedangos ar slėptuvės vieta, jis turėtų labai aiškiai žinoti, kur eiti atėjus valandai ar dienai X“, – sako L. Jonauskas.
Povilas Pinelis: reikia investuoti į viešąjį transportą
Vilniaus miesto tarybos narys socialdemokratas P. Pinelis sako, kad sostinės geografija tokia, jog Vilnius artilerijai pasiekimas net neįvažiavus į šalies teritoriją.
„Vilnius yra didelės grėsmės šešėlyje, o laikas švaistomas tuščioms kalboms. Kalbant apie civilių evakavimą iš pavojingų zonų, visais atžvilgiais Vilniuje turime visišką chaosą ir nematyti jokių valdžios pastangų ką nors keisti. Nevyksta joks modeliavimas, projektavimas, pratybos. Vilniuje trūksta beveik 400 policijos pareigūnų, Viešosios tvarkos skyrius yra niekingai mažas“, – įspėja P. Pinelis.
Anot vilniečio, sostinė 30 metų buvo plėtojama ir projektuojama „žiūrint tik nekilnojamojo turto vystytojų interesų“. Gatvių siaurinimas, eismo srautai lemia, kad „esminės miesto arterijos nuolat užsikemša“. Neaišku, kaip, esant „ekstrinei“ situacijai, žmonės savo arba viešuoju transportu galės išvykti iš centro.
„Mokesčių mokėtojų pinigais maitinami privatūs vežėjai, pinigai, skirti viešajam transportui pravalgomi, atiduodant privatiems vežėjams, užuot investavus į miesto autobusų parką, kuris būtų kritiškai svarbus norint išvežti žmones iš pavojaus zonos. Situacija yra labai baisi“, – įspėja P. Pinelis.
Anot jo, būtų gerai, kad valdžioje esančių partijų atstovai sostinėje imtųsi realių darbų, jeigu jau jų partijų lyderiai nuolat kalba apie grėsmę ir būtinybę ruoštis.
„Turėtų būti suburta darbo grupė, kuri užsiimtų scenarijų apgalvojimu, modeliavimu ir darbų organizavimu. O ir biudžetas, skirtas civilinei saugai, yra niekingai mažas. Reikia peržiūrėti Vilniaus gatvių sistemą, transporto sistemą, keisti viešojo transporto politiką, miesto pinigus investuojant į viešąjį transportą, jį įsigyjant. Kalbame apie 800 tūkst. žmonių. Pusė jų – moterys. Virš 100 tūkst. – nepilnamečiai. Dar virš 100 tūkst. – senjorai. O kur dar ligoniai ir specialiųjų poreikių turintys žmonės. Raginu sostinės valdžią nedelsti ir nešvaistyti laiko“, – sako socialdemokratas P. Pinelis.
