G. Šapoka. Iš LTSR Ministrų Tarybos pažymos apie padėtį Šalčininkų rajone

1959 metais LTSR Ministrų Tarybos darbuotojai parengė pažymą apie padėtį Šalčininkų rajone, nes buvo gauta gyventojų nusiskundimai dėl netinkamo rajono valdžios požiūrio į lietuvių tautybės asmenis bei niekinamo požiūrio į lietuvių kalbą.

Pažymoje išdėstyta rajono valdžios požiūris į lietuvius ir pažiūrį į lietuvių kalbą. Visa tai vyko praėjus jau dvidešimt metų, kai Vilnius ir Vilniaus kraštas po dvidešimties metų lenkų okupacijos buvo gražintas Lietuvai.

Iš parašytos pažymos matosi, kad tiek partiniai tiek sovietiniai valdžios atstovai nieko nedarė siekiant integruoti kraštą į Lietuvos respublikos sudėtį.

Visa tai rodo, kad tiek taip vadinama Lietuvos komunistų partija, tiek sovietinės valdžios organai nieko nedarė tiek rajono gyventojų, tiek ir lietuvių gyventojų atžvilgiu. Cituoju ištraukas iš pažymos.

LYA, Fondas Nr. 16895, apyrašas Nr.2, byla Nr. 344 lapai Nr. 122-136

Pažyma dėl Šalčininkų rajono DŽDT vykdomojo komiteto darbo

Kultūros ir liaudies švietimo darbo klausimai

Pagal apytikrius CSV duomenis Šalčininkų rajone yra 30690 kaimo gyventojų. Tame skaičiuje 1590 lietuvių, 27320 lenkų, 558 baltarusių, 1060 rusų, 157 ukrainiečių ir 315 kitų tautybių. Tačiau šie duomenys neatspindi tikrosios padėties.

Duomenys sustatyti remiantis apylinkių Tarybų ūkinėmis knygomis. Šių knygų tikslumą rodo kad ir toks faktas. Patikrinęs Rudnios apylinkės Tarybos knygas Šalčininkų rajono vykdomasis komitetas š. m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 45 pažymėjo, kad šios apylinkės gyventojų skaičius buvo dirbtinai padidintas 727 žmonėmis. Tą padarė apylinkės Tarybos pirmininkas, turėdamas tikslų padidinti sau atlyginimą.

Reikia taip pat turėti galvoje, kad buržuazinės Lenkijos valdžios organai dviejų dešimtmečių bėgyje vedė šio rajono gyventojų ne lenkų (ypatingai lietuvių ir baltarusių) tarpe atkaklią lenkinimo politiką.

Kai žinoma buržuazinės Lenkijos valdžios metais, kaimo gyventojai pasų neturėjo. Bažnytinėse gimimo ir sutuoktuvių knygose tautybė sąmoningai nebuvo užrašoma. Buvo skaitoma, jei katalikas, tai ir lenkas.

Po išvadavimo iš vokiečių okupacijos daugumoj tarybų valdžios organų išrašytuose metrikuose vietoje tautybės užrašytas brūkšnys. Tuo būdu, kai rajono gyventojams buvo išduodami tarybiniai pasai ir jau būtinai reikėjo įrašyti tautybę, tautybė buvo užrašoma iš pačių gyventojų žodžių. Daugelis rajono gyventojų lietuvių – kaip jie patys dabar prisipažįsta – užsirašė lenkais, svarbiausiai dėl sekančių priežasčių:

Tuoj po karo rajono gyventojų tarpe buvo skleidžiami gandai, kad lenkų tautybės gyventojai, gyvendami Lietuvoje galės turėti dvigubą pilietybę ir naudosis lengvatomis.

Pavyzdžiui, jų vaikai nebus šaukiami į kariuomenę, nereikės stoti į kolūkius ir pan. (Kas liečia karinę tarnybą, tai lenkų tautybės jaunuoliai iš tikrųjų nebuvo eilę metų ir dabar nėra šaukiami į kariuomenę), be to, karo metais ir pirmaisiais pokario metais rajone siautė baltųjų lenkų gaujos, kurios terorizavo gyventojus ir grasindavo susidorojimu tiems, kurie drįstų užsirašyti lietuviais.

Būdingas šiuo atžvilgiu yra pil. Čepulionis Prans, Antano., gyv. Kaniūkų kaime. Buržuazinės Lenkijos sąlygomis jis buvo lietuviškosios šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininku. 1927 metais jis sėdėjo 2 mėnesius kalėjime už tai, kad neleido savo mirusio brolio vaikų į lenkišką mokyklą.

1946 ir 1947 metais jis mokytojavo Kaniūkų mokykloje, dėstė lietuvių kalbą. O dabar pagal pasą jis yra lenkas, nors pasikalbėjime sakosi esąs lietuvis ir puikiai kalba lietuviškai. Panašiai yra su dauguma Gerviškių, Kaniūkų kaimo gyventojais.

Reikia pasakyti, kad dauguma arba žymi dalis Jurgelionių, Dailydiškių, Chmelninkų, Pagaujėnų, Kaniūkų, Gerviškių, Čiužakampio, Milkūnų, Plustų, D. Salų ir kitų kaimų, Dieveniškių miestelio vyresniojo amžiaus žmonių kalba lietuviškai ir skaito lietuvių kalbą savo gimtąja kalba. O jų vaikai moka silpnai arba visai jos nemoka.

Pasikalbėjime pil. Lašakevičius Stasys iš Kaniūkų kaimo skundėsi, kad jo 14 metų vaikas jau beveik nemoka lietuvių kalbos, nes po 1947 metų lietuvių mokykla Kaniūkų kaime buvo uždaryta. Jisai pasakojo, kad lenkų valdžios metais kaimo gyventojai leido vaikus į lietuvišką mokyklą, o kai ją uždarė, nelegaliai privačiai samdė lietuvių kalbos mokytoją, tai vaikai vis tiek mokėjo lietuvių kalbą, o dabar nebemoka.

Štai Dieveniškių apylinkėje lenkais pasuose yra užrašyti tokie apylinkės gyventojai su grynai lietuviškomis pavardėmis: Motūza, Dagilis, Butrimas, Kielys, Banelis, Krapas, Stasiulis. Žemaitis ir kiti.

Suprantama, kad dalis šių gyventojų gal būt ir laiko save lenkais ir visiškai patenkinti tuo, kad jų vaikai eina į lenkų mokyklas. Tačiau kita dalis gyventojų norėtų leisti savo vaikus į lietuvių mokyklą.

Pastaruoju metu ir kai kurie lenkų tautybės gyventojai pradeda kelti klausimus, kad jų vaikai geriau lankytų lietuvių mokyklą.

Tačiau tam nėra sudaromos sąlygos. Taip pav., pil, Gikevičius iš Kaniukų kaimo pareiškė, kad Kaniūkų apylinkės pirmininkas Kusenkovas visokiais būdais grasino žmonėms, kad nedrįstų prašyti lietuviškos mokyklos ir Vilniaus radijo laidų. O kas tas Kusenkovas? Jis dirbdamas Gardino srityje milicijos oper. Įgaliotiniu, už piktnaudžiavimą tarnybine padėtim buvo pašalintas iš partijos ir milicijos organų ir buvo teistas. Atlikęs bausmę, nuo 1955 m. ir 1956 m. niekur nedirbo, o nuo 1956 m. – pradėjo dirbti Šalčininkų rajono Kaniukų apylinkės Tarybos pirmininku.

Tam tikrą darbą atkalbinėjant mokinių tėvus nuo lietuviškųjų mokyklų veda ir kai kurie lenkų mokyklų mokytojai.

Rajono vykdomasis komitetas nesiima jokių priemonių tokiems reiškiniams analizuoti ir trūkumams ištaisyti. Pačiame rajono vykdomajame komitete skyrių iškabos yra parašytos vien rusų kalba („Raisobies“ [Rajono socialinio aprūpinimo skyrius], „Raiono“ [Rajono švietimo skyrius]. Oficialiuose dokumentuose (rajono vykdomojo komiteto sprendimuose, pranešimuose), rajoniniame laikraštyje Šalčininkai vadinami „Solečniki“, „Šalčininkėliai“ – „Malyje Solečniki“, „Akmeninė“ – „Kamenka“, „Poškai“ – „Paški“ ir t. t. Šalčininkų gatvių pavadinimai užrašyti tik rusų kalba, taip yra ir visuose rajono miesteliuose.

Taip, pavyzdžiui, Poškų septynmetės mokyklos mokinė Mikalkevičiūtė parašė į rajono laikraštį  korespondenciją „Mes globojam paukščius“ lietuvių kalba. Savo atsakyme laikraščio redaktorius Brio atsakė, kad korespondencija negali būti paskelbta, dėl to, kad redakcijoj nėra vertėjo iš lietuvių kalbos ir prašė ateityje rašyti lenkų arba rusų kalba.

Savo skunde Ministrų Tarybai mokinė Mikalkevičiūtė tarp kitko rašė:

„Mums kyla klausimas, ar verta gyvenant Šalčininkų rajone mokytis lietuviškoje mokykloje, jei čia redakcijoj ir kitur tikrai nebus galima susirašinėti lietuviškai“.

Reikia iš viso pasakyti, kad laikraštyje talpinama labai mažai medžiagos iš respublikos gyvenimo. Netgi pranešimo apie lietuvių liaudies rašytojo Vienuolio- Žukausko mirtį laikraštyje nebuvo paskelbta.

                                            ***

Vadovavimas kultūros-švietimo įstaigoms

                                            - - -

Pavyzdžiui, Dieveniškių kultūros namai. Prie kultūros namų neveikia meno saviveiklos rateliai. Nevedamas joks masinis-kultūrinis darbas gyventojų tarpe. Kultūros namų direktorius drg. Jefremova visai netinka ir nesugeba dirbti šio darbo. Ji dirbusi sąskaitininke, nežino nei lietuvių, nei lenkų kalbos. Tuo tarpu gyventojai čia – lietuviai ir lenkai.

Ta pati padėtis ir Dieveniškių bibliotekoje (vedėja drg. Pačkovskaja), Jašiūnų , Akmeninės kultūros namuose.

- - -

Mažai rūpinamasi ir bibliotekomis. Pavyzdžiui, rajoninė biblioteka randasi viename kultūros namų kambaryje. Dalis knygų (apie 1000 vnt.) sukrauta ant grindų. Skaitytojai, atėję keisti knygų, turi laukti už durų, nes abonamento vietos tik keletui žmonių.

Knygų fondai, ypač kaimo bibliotekų, sukomplektuoti neatsižvelgiant į gyventojų gimtąją kalbą. Pavyzdžiui, Dieveniškių miestelyje bei apylinkėse gyventojai lietuviai ir lenkai, tačiau kultūros namuose bei bibliotekoje nėra nei vieno lietuviško laikraščio, nei vienos vaizdinės agitacinės priemonės lietuvių kalba, šia kalba neorganizuojamos masinės priemonės.

Panaši padėtis yra Kaniukų, Milkūnų, Dailydiškių, Gerviškių ir kitose kultūros-švietimo įstaigose. Neteisingai parenkami bibliotekiniai kadrai. Pavyzdžiui, nuo 1951 metų Čiužakampio bibliotekos vedėja dirba drg. Šapavalova.

Per 6 metus darbo drg. Šapavalova nėra pravedus nei vienos skaitytojų konferencijos, nei vienos knygos aptarimo. Tai ir suprantama, nes drg. Šapavalova nežino nei lenkų, nei lietuvių kalbos(nemoka net lenkiškos knygos pavadinimo perskaityti). Ir bendrai daro vaizdą mažai raštingo, nemandagaus žmogaus. Be to, drg. Šapavalova gyvena Šalčininkų mieste (6 km nuo darbo vietos)ir todėl rudenį, žiemą ir pavasarį, esant blogam keliui, biblioteka būna uždara po keletą savaičių.

***

Nenormaliai dirba spaudos platinimo kioskas. Mažai respublikinių laikraščių: 2 egz. „Tiesos“,

2 egz. „komjaunimo Tiesos“, 15 egz. „Sovietskaja Litva“, 5 egz. „Červony Štandart“. Tačiau lenkiškų laik-

raščių  „Tribūna liudu“ ir „Glos pracy“ gauna 30 egzempliorių. Tuo tarpu numerį nusipirkti kioske retai galima gauti.

***

     Vadovavimas liaudies švietimui 

***

1957 m. spalio 15 d. švietimo skyriaus duomenimis rajone mokyklos nelankė apie 500 mokyklinio amžiaus vaikų. Pavyzdžiui, spalio 15 d. Turgelių apylinkėje, mokyklos nelankė 60 mokinių, Dieveniškių – 32, Daučiūnų – 47, Poškų – 65, Jurgelionių – 46. Spalio mėn. rajono vykdomasis komitetas svarstė klausimą apie privalomo septynmečio mokymo įgyvendinimą Poškų ir Jurgelionių apyl., tačiau nuo to padėtis nepagerėjo.

***

Rimti trūkumai prileidžiami komplektuojant mokyklas kadrais.

Rajone dirba 372 mokytojai. Iš jų su aukštuoju mokslu 53, nebaigtu aukštuoju 147 ir 20 žmonių be vidurinio bendrojo ir pedagoginio išsilavinimo. Rajono nelietuviškose pradinėse mokyklose dirba virš 20 mokytojų, kurie dėsto lietuvių kalbą patys jos nemokėdami, o kai kuriose mokyklose dėl mokytojų nežinojimo lietuvių kalbos ji iš viso nedėstoma. Mokiniai baigę ne lietuviškąsias septynmetes ir vidurines mokyklas visai nežino lietuvių kalbos.

Šiais mokslo metais Švietimo ministerija nusiuntė į Šalčininkų rajoną 22 mokytojus, baigusius N. Vilnios Mokytojų institutą, kurie silpnai moka lenkų kalbą ir visai nemoka lietuvių kalbos, nes jie mokėsi baltarusių kalba dėstomose mokyklose.

Visų 5 rajone esamų vidurinių mokyklų direktoriai nemoka nei lenkų nei lietuvių kalbų.

Yra faktų, kada rajono vykdomasis komitetas, steigiant mokyklas, neatsižvelgė į gyventojų nacionalinę sudėtį ir jų pageidavimus, dėl ko tėvai norintieji leisti vaikus į lietuviškąsias mokyklas, priversti leisti į lenkų bei rusų kalba dėstomas mokyklas.

Pavyzdžiui, Dieveniškių vidurinei mokyklai buvo paduota visa eilė pareiškimų į lietuviškas I-IV klases ir buvo duotas mokyklos vadovybei parėdymas atidaryti I-IV klasės komplektą su dėstoma lietuvių kalba, bet mokyklos vadovybė jo neįvykdė. Gyventojai buvo priversti leisti vaikus į kitas mokyklas.

Yra faktų, kai mokiniai, baigę 4 pradžios mokyklos klases lietuvių kalba, priimami į Dieveniškių mokyklos 5 klasę su rusų dėstoma kalba, nors toje mokykloje yra ir lietuviškos klasės. Taip 1956 m. penki mokiniai (Butrimaitė, Taraškevičius, Pukelytė, Jakavičius, Budrikas) baigę lietuvių dėstoma kalba pradines mokyklas (Žižmų, Daubutiškių) buvo nukreipti į rusų kalba dėstomas klases. Visi šie mokiniai dėl silpno rusų kalbos mokėjimo paliko antriems metams.

Rajone yra eilė apylinkių, kuriose daug gyventojų lietuvių ir iki 1950-1953 m. veikė lietuviškos mokyklos ir buvo be pagrindo pertvarkytos į lenkiškas mokyklas, nepaliekant lietuviškų klasių (Milkūnų, Kaniūkų, Gerviškių, Jurgelionių, Dailydžių, Chmelninkų ir kituose kaimuose).

Lenkų okupacijos metais vien tik buvusioje Dieveniškių valsčiaus teritorijoje veikė 12 lietuviškų mokyklų, pirmaisiais pokario metais 20, o šiuo metu visame rajone yra 5 pradinės viena septynmetė lietuviškos mokyklos ir dviejose mišriose mokyklose lietuviškos klasės.

Mokytojai nusiskundžia tuo, kad mokyklos mažai arba visai negauna lietuviškų laikraščių. Vietoje užsakomų lietuvių kalba laikraščių ir žurnalų siunčiami lenkų ir rusų kalbomis. Pavyzdžiui, Poškų septynmetė mokykla su dėstoma lietuvių kalba gauna (1957 m. spalio mėn.) 19 laikraščių ir žurnalų, tame skaičiuje tik vieną „Tiesą“ lietuvių kalba. Panaši padėtis su vaikų literatūra, metodinėmis priemonėmis ir t.t.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vyr. inspektorius          E. Čipkus

Vyr. referentas                                                            M. Karinauskas

                                                                           P. Kirijenko

Inspektorius                                                               A. Vaicekauskas

Lietuvos TSR Švietimo ministro pavaduotojas             J. Kavaliauskas

Lietkoopsąjungos pirmininko pavaduotojas                 J. Kvietkus

Lietuvos TSR Kultūros ministerijos vyr. kultūros-švietimo įstaigų valdybos viršininkas                                                                       V. Jurgaitis

1958 m. sausio 14                                                          Nuorašas tikras

Ką galima manyti perskaičius šią pažymą. Visų pirma Sovietinės Lietuvos vadovai puikiai žinojo apie lietuvių padėtį Šalčininkų rajone, bet leido toliau vykdyti lietuvių polonizaciją, pasirodė jų nihilizmas  lietuvių tautos ir lietuvių kalbos atžvilgiu.

Kyla klausimas, kur buvo Švietimo ministerija, kitos valdžios institucija. Aš šitos įstaigos neatsakingos už tai, kad net ir dabar Šalčininkų rajone, savivaldybė nesteigia pakankamai lietuviškų mokyklų, dalį jų turėjo steigti Vilniaus apskrities administracija ir Švietimo ministerija.

Perskaičius šią pažymą taip pat susidarys vaizdas apie Kaniūkų kaimo lietuviškumą. Kaip žinome 1944 metais sausio 29 dieną sovietiniai diversantai ir partizanai sudegino šio kaimo gyventojus. Priminsiu, kad buvo nužudyti 35 gyventojai, 13 buvo sužeistų iš jų 10 sunkiai sužaloti. Iš 40kaimo ūkių sudegė 39 tvartai ir viena pirtis, 50 karvių, 16 arklių, 50 kiaulių, 100 avių, 400 vištų ir kt. (Antanas Lesys, Jovita Niūniavaitė-Liesienė „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ V. 2012, psl.110-111)

Dabar tiems įvykiams atminti Šalčininkų savivaldybė pastatė atminimo kryžių su žuvusių žmonių pavardėmis. Deja visos pavardės užrašytos lenkų kalba ir jų žūties dieną kryžius papuošiamas su lenkiškos vėliavos  spalvų vainikais.

Man atrodo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų pareiga išsiaiškinti tų žmonių tautybę, parašyti jų teisingas pavardes ir pareikšti nuomonę apie tai, ar galima prie žuvusių lietuvių ir kovojusių prieš prievartinį lietuvių lenkinimą, atminimo vietos dėti vainikus su ne Lietuvos valstybės spalvomis.

Juk tie žmonės tiek prisikentėjo Lenkijos okupacijos metais, tai mūsų pareiga tai ištaisyti. Nustatyti gyventojų tautybę būtų labai nesunku: 1942 metais vyko gyventojų surašymas, kur gyventojų surašymo lapuose įrašyta ir žmonių tautybė. Manau, kad prie to darbo gali prisidėti ir kiti Lietuvos visuomenės atstovai ar organizacijos.

Sudarykime sąlygas visiems norintiems mokytis lietuviškai.     

Autorius Gintautas Šapoka (g. 1948 m.) yra garsiojo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos, „Lietuvos istorijos“ autoriaus ir redaktoriaus, giminaitis – pusbrolio sūnus. Jis, baigęs žemės ūkio ekonomikos mokslus, daug metų dirbo ekonomistu. Pastaruosius metus ūkininkavo. Šiuo metu pensininkas. Istorikas mėgėjas, išleido dvi knygutes: „Mūsų giminė“ (2005) ir „Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija“ (2006). Jis surado 405 A. Šapokos publikacijas, kurias perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.