Iškilmingai atidaromas ralis, galingai sugaudžia tribūnos, paleidžiamas himnas, pirmosiose eilėse veteranai ir kviestinė publika. Prie starto eilėn rikiuojasi futuristinių formų džipai, nupirkti ir patobulinti už iš publikos surinktus pinigus.
Tai pačių organizatorių komandos. Štai prie jų jau eina organizatorių paskirti, savi teisėjai, visi šypsosi, spaudžia dešines.
Organizatorių techninės komandos pagal organizatorių patvirtintas taisykles už publikos pinigus pripila degalų, viską patikrina, apdraudžia atsakomybes. Ir įjungia nemokamą reklamą už iš publikos surinktus pinigus.
Organizatoriai savo komandoms nemokamai moka algas ir pripildo sąskaitas kitoms lenktynėms už iš publikos surinktus pinigus.
Už publikos pinigus pasamdyti komentatoriai lenktynininkus pristato publikai. Akinamai spindi plastmasinės alkanų gražuolių akys, žiojasi dešrelių formos lūpos ir liula dirbtinės krūtys.
Sukriokia motorai, pakvimpa aukšto galingumo variklių alyva, tuoj prasidės.
O štai atrieda ir varžovai. Mašinėlės senos, aplankstytos lenktynių ir gyvenimo negandų, varikliai rinkti perrinkti savo rankom draugų garažėliuose už nuo žmonų ir vaikų nusuktus pinigus. Pora atsarginių padangų, veržlių raktai, vilties ir ryžto kanistras bagažinėje.
Publika paniekinamai dėbčioja, pasigirsta padrikų švilpimų. Vieni užjaučiamai, kiti sarkastiškai šypsosi. Tribūnose gyvai diskutuojama, kaip viską jie daro ne taip ir kokie yra nevykėliai.
Žemų pajamų, menko išsilavinimo, iš provincijos atvykusių žiūrovų miniose prasideda masinės muštynės už tai, kuris iš kandidatų „kandidatesnis“.
Vėjyje virš tribūnų šnara laisvės, vienybės, lygybės ir brolybės vėliavos.
Prie organizatorių varžovų prieina griežti ir teisingi, už publikos pinigus organizatorių paskirti teisėjai – priekabiai tikrina dokumentus, kruopščiai ir dalykiškai žiūri, ar mašinėlės neteršia aplinkos ir atitinka organizatorių nustatytus reikalavimus. Mosteli maloningai – gerai jau, galit važiuot.
Kai viskas labai greit baigiasi kaip visada, publika nulekia prie nugalėtojų ir prasideda grūstis. Juk reikia pasakyti, kad buvai su jais ir pasifotografuoti, gražuolės įsitempę grūdasi eilėj prie autografų ir naujų kuilių, publika laiminga skirstosi aplaistyta šampanais.
Iš pralaimėtojų visi linksmai ir vieningai tyčiojasi, paploja vienas kitam už taiklesnį spjūvį, bet šiaip organizatoriai jau atsipalaidavę, šypsosi ir nebesikiša, viskas kaip visada ir kaip reikia.
O nevykėlių dar laukia nerealizuotų finansinių lūkesčių inventorizacija ir fizinės bausmės šeimose.
Po truputį arena ištuštėja. Žiūrovai pavargę, patenkinti skirstosi namo, nes reikia pailsėti, pasiruošti rytdienos darbui organizatorių įmonėse. Išmanios, ekologiškos mašinos šluoja nuo eurotrinkelių grindinio spragėsių maišelius, svajones ir išmuštus dantis.
Už publikos surinktus pinigus dar kartą patvirtinti lenktynininkai, organizatoriai ir teisėjai išvažiuoja furšetų į uždarą laurų ir lygių galimybių dalinimosi vakarėlį.
Temsta. Ant aukšto, akmenimis virtusiais kūnais nusėto kalno vėl įsižiebia už publikos pinigus įrengtas nemokamas atrakcionas – Laimės Žiburys.
Tylu, tik prie ralio į Naujuosius Vasiukus kasos tyliai murkia partijų finansavimo mechanizmo generatorius, už publikos pinigus pakraunantis organizatorių akumuliatorius kitoms lenktynėms.
Miestuose ką tik baigė rodyti krepšinį, alaus dar šaldytuve yra. Publika laiminga, visi linksmai šypsosi, sušniokščia tualetai ir lėtai gęsta šviesos. Už užtemdytų langų pasigirsta ramus pasaulio teisiųjų knarkimas.
Užkanda. Uždanga.
Gerb. Algimantas, kaip beveik visuomet, teisus, kandus etc.
O štai koliažas, mano manymu, tiesiog beprotiškai fantastiškai subtilus.
Dėkui!
Pravdu trubaduro Rusteikos mykimas !!!!
Gal ne visai jau – taip, juk nėra “Žalgirio” krepšinio saloje, esančioje būtent Kaune, publikos pilnos arenos, giedančios valstybės himną jos krepšio biznio šou’so dalyje…
Ne tik pas mus. Visur tas pat. Liaudžiai reikia ne tik duonos, bet ir žaidimų.