Vasario 13 d. Žemaitijos nacionaliniame parke, vyk Užgavėnių šventė.
Užgavėnės – tradicinė žemaičių šventė, kuri besąlygiškai susijusi su gamtos ir jos gyvybės pabudimu, pradžios naujo gyvenimo po ilgos žiemos.
Tai paskutinė mėsėdžio diena, atsisveikinimo su žiema, jos išlydėjimo, gamtos budinimo šventė. Ji vyksta antradieniais, likus 46 dienoms iki Velykų.
Įvairiausiais būdais – gausiomis riebiomis vaišėmis, laistymu vandeniu, žirgų lenktynėmis ir kitomis priemonėmis – skatinamas geras derlius, užtikrinama tų metų gerovė.
Mūsų krašto klimatas nelepina žmonių: senovėje žiemą jie nelengvai išgyvendavo, dažnokai tekdavo ir pabadauti.
Privalu būdavo maistą taupyti ir kaip nors išlaikyti grūdų atsargas pavasario sėjai. Dėl to ir atsirado poreikis laiką skaičiuoti; beje, pats žodis „laikas“ kildinamas iš „laikyti“.
Pirmieji pavasario požymiai būdavo labai laukiami, džiaugsmingai sutinkami. Atsisveikinant su žiema, iš paskutinių atsargų sočiai pavalgoma.
Mūsų krašte visų švenčių tradicinis patiekalas yra kiauliena. Užgavėnėms ruošiamas šiupinys iš kruopų ir žirnių su kiaulės knysliu ir uodegomis.
Verdama riebi kopūstų sriuba, kepami mieliniai blynai. Valgoma tai, ko norima turėti ir ateinančiais metais.
Buvo sakoma: „Mes užgavėsim, tegu užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės“. Ir šaltienos likučiais namiškiams patepdavo kojas ir rankas.
Tikėta, kad gyvatės neįkirs. Gabalėlį lašinių nuo šventinio stalo pasidėdavo atskirai – nublizginti noragui, kai ateis laikas pirmąją pavasario arimo vagą versti ir rankoms patrinti, išėjus į kviečių ar kanapių sėją, kad paukščiai pasėlio nelestų.
Liaudiški papročiai drausdavo daugelį darbų: negalima verpti, girnomis malti, virvių sukti. Ogi todėl, kad šie darbai primena gamtos stichijų šėlsmus, kurių nesinorėtų vasarą sulaukti.
Tačiau diena tokia išskirtinė, kad ir jos orai laikyti pranašiškais žemdirbiui. Jei per Užgavėnes sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta – javai bet kur pasėti derės, jei snyguriuoja – užaugs geri linai.
Protėvių vėlės aplanko žmones per šventę, primindamos greitai ateisiant pavasarį su jo džiaugsmais ir darbų rūpestėliais.
Ir ateina ne nugąsdinti, bet padėti žmonėms rasti santarvę su gamtos stichijomis, įveikti besikaupiančias negeroves bendruomenėje.
Pavyzdžiui, pašiepia senbernius, vis nesurandančius poros: tokį aptriušusį, šiaudiniu pančiu susijuosusį berną vis stumia arčiau merginų.
O Gervė – meilės paukštė – pažnaibo, pakutena prinokusias merginas, kad kitais metais vėl neliktų „ant pernykščių šiaudų“.
Kadangi, Užgavėnės yra tokia šventė, kurioje maginiais apeiginiais veiksmais skatinamas žemės derlumas, jose suvaidinamos ir vestuvės.
Jaunikiu aprengiama moteriškė, o nuotaka – kuo stambesnis vyriškis. Jis ant rankų nešdavosi „kraitį“ – skudurinę lėlę.
Žaidybinė lyčių inversija čia gali būti aiškinama taip: šventės pobūdis reikalauja aktyvaus erotiško elgesio, provokuojančio gamtos vaisingumą.
Užgavėnių dieną visur buvo važinėjamasi rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Sakoma, kuo toliau nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugs.
Šaunu iš rogių ir į pusnyną išvirsti, sniege išsivolioti. O jeigu dar į glėbį pagriebus moteriškaitę – nuo to tik žemė derlingesnė bus.
Vaikai nuo kalniuko – kas rogutėmis, kas geldoje paskutiniu sniegu čiuožia. Šiaurės Lietuvoje mažuosius kaimo vaikiukus susodindavo į kubilą, šį įkeldavo į roges, uždengdavo gūnia, o mažiams liepdavo kuo garsiau dūgzti.
Sakydavo, kad tai „bitės“. Jei jas perliesi vandeniu, tuomet ir tikrosios bitės vasarą daug medaus prineš. Dar vienas Užgavėnių pasismaginimas – sūpuoklės.
Sūpuokles kabindavo klojime arba troboje po balkiu. Kuo aukščiau išsisupsi, tuo linų pluoštas bus ilgesnis.
O gal ir žemelę reikia išsūpuoti, tarsi kūdikį lopšyje, kad rudeniop subrandintų gerą derlių. Visos šventės linksmybės artina pavasarį, žadiną gyvybines žemės maitintojos jėgas.
Jē tori svēkatas ėr okatas, spausk i Platelius!
*Nu rīta – velniū, obagū, ėr kėtuokiū balvuonieliu zbėtkā po suodas.
*Nu 10 val. galėt aplonkītė Ožgavieniu lėčīnu paruoda Plateliu dvara svėrnė ėr arklidie.
*16.30 val.vėsė renkas Plateliu pleciou. Ėr rėitus kėlnuodamis, jopelės doskindamis ordoliousem pri koltūras nomū.
*Vėsū dėdėlēsis pasėkraipīms, vaduovaujint jeneruolou ėš Telšiū, šmuots muonu, dėktiausės, linksmiausės kompanėjės rinkėmā.
*Muorės dūmās palēdėms ėr mūsa nuognā griaudos kriuokėms, žėima ėš kėima ėšgėnos, ėr liaudėškė fejerverkā. Grajīs Plateliu koltūras nomū folkluora ansamblė ,,Platelē” ėr kėtė truopnė mozėkontā.
*Sava kėimus, gīvenėmus kvėitam pastrajītė Ožgavieniems – pasėdėrbtė Muorė.
Rėngies – Žemaitėjės naciuonalėnė parka direkcėjė.
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos informacija
