Lpkričio 25-ąją Ignalinos rajono kultūros centre, jau 30-ąjį kartą, surengta vaikų ir jaunimo teatrų šventė.
Kai Ignalinoje nubilda ši šventė, visi žino, kad greitai bus pakviesti į suaugusiųjų teatro dieną – Kaimynų teatrų šventę.
Į svečius atvyko teatrai iš Utenos, Anykščių, Kaišiadorių, džiaugtasi ir profesionalais iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro.
Kaimynų teatrų šventę pradėjo ignaliniečiai, teatrų „Salos“ ir „Iki“ aktoriai, dovanoję jaudinančiai šviesią literatūrinę muzikinę kompoziciją pagal Justino Marcinkevičiaus kūrybą „Paskui rugį ir meilę“.
Lyg raudonu siūlu scenoje vyniojosi žmogaus gyvenimas nuo gimimo, gyvenimo šeimoje per visas šviesias ir skaudžias patirtis, juoką ir skausmo ašaras, einant, dirbant ir savo žemę ginant.
Visur su meile širdyje, nes juk „žemėje daugiau nėra ką veikti, tiktai eiti ir eiti paskui rugį ir meilę…“.
„Paskutinį priešadventinį šeštadienį Ignalinoje karaliauja teatras. Smagu, kad jau 30 metų vyksta tokia graži šventė. Sveikinu atvykusius svečius, ignaliniečius.
Linkiu visiems malonių akimirkų…“, – šventės atidaryme kalbėjo savivaldybės meras Laimutis Ragaišis.
Jis pasveikino Ignalinos teatrinio gyvenimo sielą ir kūrėją režisierę Jolantą Narbutaitienę.
Anykščių kultūros centro teatras pristatė labai stiprią ir giliausius jausmus paliečiančią
I. Vilkisto (Villqist) dramą „Helverio naktis“.
Spektaklio režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Jonas Buziliauskas scenoje buvo tikrai puikus.
Žiūrovai nukeliami į antrojo pasaulinio karo išvakares, kai tragiško likimo Karlos globojamam protiškai neįgaliam Helveriui iškyla didžiulė grėsmė.
Tuomet moteris apsisprendžia – žaisdama su Helveriu ji jam vis pasiūlo išgerti tablečių, tų, kur kasdien geria, tik daug daugiau.
Helveris užmiega jai ant kelių…
Utenos kamerinis teatras ir režisierius Šarūnas Kunickas kvietė pasijuokti ir apie šeimos vertybes, vyro ir moters mąstymo ypatumus pagalvoti.
Uteniškiai parodė D. Fo socialinę komediją „Pora… Atvira pora“, kurioje visą laiką vyko įnirtinga vyro ir žmonos psichologinė kova, atskleidžianti jų norus ir nusivylimus, įžeistus jausmus, dėmesio stoką ir pagrindinį norą – būti mylimam.
Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras atvežė spektaklį „Psichai“ (režisierius Jonas Andriulevičius) pagal V. Bladykaitės komediją.
Spektaklyje siekiama parodyti, kad psichine liga sergantys žmonės yra tokie pat kaip ir sveikieji – jie turi jausmus, norus, jie pyksta ir rezga intrigas. Ir apskritai – visi mes panašūs.
Viena spektaklio veikėjų aiškina: „Visi dabar esame ligoniai. Žmogus pasidarai psichu nuo kylančių kainų, tik pagalvokite – viskas brangsta ne dienomis, bet valandomis…“
Kaimynų teatrų šventėje šiltai sutiktas renginio svečias aktorius Juozas Gaižauskas.
Jis pristatė penkias savo knygas, kurios labai žinomos, leidžiamos keliais tiražais, dalijosi mintimis apie jo gyvenimą pakeitusią ir rašyti paskatinusią piligrimystę, prisiminė vaikystę, dovanojo puikių dainų.
Na, o vakaro pabaigoje ignaliniečiams dovanotas visus sužavėjęs profesionalaus teatro istorinis spektaklis „Šimtmečio moterys“ (inscenizacijos autorė Ingrida Ragelskienė).
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės Neringa Bulotaitė ir Jurga Kalvaitytė sukūrė nuostabių išgyvenimų, jos puikiai perteikė prieškario Lietuvos moterų gyvenimą, įkūnijo ryškiausias to meto moteris šviesuoles, inteligentes, menininkes.
Šventės uždaryme teatrams įteiktos padėkos ir atminimo dovanos. Režisieriams ir aktoriams dėkojo Ignalinos rajono kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė.
Specialiu apdovanojimu – ignaliniečio menininko Jono Grundos sukurta statulėle – už plastiškumą apdovanotas Utenos kamerinis teatras.
Šis apdovanojimas – tai garsaus kraštiečio, pasaulinio lygio režisieriaus, plastikos teatro kūrėjo Giedriaus Mackevičiaus atminimo ženklas, teikiamas teatrų švenčių metu.
Ignalinos rajonas turi kaimynystę su licvinistinę propagandą varančia Baltarusija, kurios esmė yra propaguoti “teisybę”, jog Lietuva yra Baltarusijos dalis. Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis ir savivaldybė, globojantys Kaimynų teatro šventę, kaimynams už sienos yra užtrenkę duris – “kokie jie licvinistai, jeigu net kalbėti lietuviškai nemoka”. Argi ne?