2014 m. „Mokslo Lietuvoje“ Nr. 7 ir 8 atspausdintas Giedrės Bulotaitės straipsnis apie senelį Joną Pijų Murką (1889–1945). Straipsnyje minima studija „Lietuviai Vilniaus krašte“, parašyta 1941 m. talkinant dukrai Gražvydai (1923–2004), kai J. P. Murka jau sunkiai sirgo džiova.

Kartu su kitais rankraščiais tų pačių metų birželio 28 d. ši studija per Šiaulių Jėzuitų bažnyčios kunigą Burevičių pateko į kažkurį vienuolyną JAV ir 1964 m. paskelbta tenykščiame leidinyje „Tautos praeitis“ (t. 2, d. 2, p. 48–63). Dabar dalis straipsnių (apie 100 p.) yra saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių ir retų leidinių skyriuje.

Skaitytojus supažindiname su minėtos studijos ištrauka. Norėdami išlaikyti tekstą autentišką, atlikome tik būtiniausią redakciją.

Vilniškis*. Lietuviai Vilniaus krašte (I)

„Vilniaus krašto“ sąvoka apima čia Vilniaus miestą ir sritį, kuriuos Lietuva atgavo 1939 m. spalių mėn. 10 d. sutartimi su Sovietų Rusija, ir tas sritis, kurios buvo priskirtos Lietuvai 1920 m.  liepos mėn. 12 d. Lietuvos–Sovietų Rusijos sutartimi.

Šių sričių riba eina nuo Gardino miesto rytų kryptimi pagal Nemuno upę iki jo dešiniojo intako – Beržūnos upės, toliau į šiaurę iki Valažino ir Molodečino miestų, Naručio ežero, Pastovių ir Brėslaujos miestų. Tame plote gyvena apie miljjonas gyventojų.

Vilniaus kraštas gyventojų ir kalbos atžvilgiu labai įvairus. Per daug šimtmečių kryžiavos čia įvairių tautų reikalai, pynėsi įvairios kalbos, viena kitai darė įtakos. Tačiau lietuviškam pagrindui, substratui ir lietuvių kalbai daugiausia įtakos čia turėjo slavų: rusų, lenkų ir gudų kalbos.

Mokslininkų nuomone, etnografinė Lietuvos siena eina, maždaug taip, kaip Vilniaus krašto gyventojai skiriasi tikėjimu, nes rusai priėmė krikščionių (stačiatikių) tikėjimą anksčiau, o lietuviai (katalikų) daug vėliau.

Toji riba vietomis gerokai pasistumia į pietus nuo Nemuno upės, o jau nėra nė mažiausių abejojimų, kad į šiaurę nuo Nemuno, jo dešiniajame krante, nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, kuriuos, laikui bėgant, taip pat pasiekė slaviškoji banga.

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdomos slaviškos sritys, ekonominiai ir kultliriniai santykiai nejučiomis griovė lietuvių kalbą ir lietuvišką gyventojų sąmonę, o po 1795 metų, kada Lietuva atiteko Rusijai, prasidėjo sistemingas Lietuvos rusinimas, ryškiausiai pasireiškęs Vilniaus krašte.

Į Lietuvą buvo atkeliami rusų valdininkai, steigiamos rusiškos mokyklos, žmonės verčiami į stačiatikių tikėjimą: pagaliau net uždrausta (1863–1904 m.) lietuviams spausdinti knygas lotyniškomis raidėmis. Neturėdami savo spaudos, lietuviai daug kur pradėjo vartoti rusų ar lenkų spaudą ir pasidavė nutautinimo įtakai. Tai viena nutautinimo banga, atėjusi į Lietuvą iš Rusijos. 

Antroji nutautinimo banga atėjo iš Lenkijos. Po Lietuvos–Lenkijos unijos ir Lietuvos krikšto (1387 m.) prasidėjo lenkų kalbos įtaka Lietuvoje, o ypač Vilniuje ir Vilniaus krašte. Lietuvos bajorai, susilyginę teisėmis bei privilegijomis su lenkų bajorais, visiškai pasidavė jų įtakon, pasisavindami ir jų kalbą.

Kiti, semdamiesi mokslą Krokuvos universitete, grįždavo į Lietuvą svetima dvasia. Lietuvių gi liaudžiai daugiau įtakos padarė jau anksčiau nutautėjes dvaras ir bažnyčia.

Atvykę iš Lenkijos kunigai, skelbdami katalikų tikėjimą, vartojo lenkų kalbą. Ilgainiui žmonės išmoko melstis vien lenkiškai ir pradėjo neskirti tikėjimo nuo tautybės.

Iki šiol Vilniaus krašte, ypač tose vietovėse, kur gyventojai jau vartoja lenkų ar gudų kalbą, yra labai populiarus posakis „lenkų tikėjimas“ vietoje „katalikų tikėjimas“. Todėl, kada klausiame Vilniaus krašto kaimietį, kokios tautybės ar tikybos, atsako esąs lenkas, turėdamas galvoje dažniausiai ne tautybę, bet tikybą.

Kada lietuvių liaudis neteko savo šviesuomenės – didikų ir bajorų, kada daugelyje vietų Vilniaus krašte buvo priversta melstis lenkiškai, kada sunkią dvarui baudžiavą ėjo, – tada susvyravo lietuviško kaimo pagrindai, pradėjo skverbtis slavų kalba.

Kadangi lietuvių kaimiečiui sunku buvo išmokti tarti lenkų ar rusų kalbos garsus, tai čia atėjo į pagalbą gudų kalba. Gudų kalbos balsių ir dvibalsių tarimas yra labai artimas lietuvių kalbai, todėl lietuvių liaudžiai gudų kalba buvo prieinama, jos priimta ir vartota.

Kaimietis, mokėdamas gudiškai, galėjo, reikalui esant, susikalbėti rusiškai arba lenkiškai. Tad pačios gyvenimo sąlygos vertė Vilniaus krašto lietuvius mokytis gudų kalbos.

Po I pasaulinio karo, kada gyvenimo sąlygos pasikeitė ir Vilniaus kraštas atsidūrė lenkų valdžioje, vistiek gudėjimo procesas vyko toliau; lietuviško kaimo nutautėjimas ėjo daugiau gudų, negu lenkų kalbos naudai. Ir šiandie turime Vilniaus krašte labai daug vietovių, kur seneliai tik lietuviškai kalba, jų vaikai moka lietuviškai ir gudiškai, o anūkai vartoja vien gudų kalbą.

Tokias nutautėjimo stadijas, kokias dabar matome apie Šalčininkus, Benekainius, Dieveniškį, Lazdūnus, Gervėčius ar Vydžius, prieš 50–80 metų pergyveno tos Vilniaus krašto vietovės, kuriose jau ir seneliai nekalba lietuviškai.

Liūdna gyvenimo realybė, kuri atėjo į lietuvišką pastogę XIX šimtmečio antroje pusėje, padarė lietuviams labai daug žalos Vilniaus krašte.

Kad taip buvo, patvirtina netgi lenkų mokslininkai. Kaip pavyzdį galima pacituoti filologės, Vilniaus universiteto asistentės Halinos Turskos žodžius: „Stebint ant lietuviškojo substrato lenkiškuose plotuose vyresniosios kartos lietuvių kalbos žinojimą, galima patikrinti, kad apylinkėse, kur lenkiškumas yra seniausios datos, lietuvių kalba pereito šimtmečio pirmoje pusėje džiaugėsi gyvybės pilnuma.

Tai liudija toji aplinkybė, kad visi mano užtikti 90 metų amžiaus ir senesni vietos valstiečiai mažesniame ar didesniame laipsnyje lietuvių kalbą žino; be to, jų tos kalbos žinojimas didėja, juo ilgiau galvoja ir prisimena.

Nukrypimas nuo lietuvių kalbos prasidėjo čia XIX amž. trečiame ketvirtyje ir tai buvo nukrypimas toks staigus, kad žmonės, gimę devintame, aštuntame, o netgi septintame to šimtmečio dešimtyje, nieko arba. beveik nieko tos kalbos nesupranta, kas liudija, kad priklauso kartai, kuri jau išaugo lenkų tradicijoje”. (1)

Nors daugelyje vietų lietuvių kalba išnyko (miestuose ir dvaruose lenkų ar rusų kalbos naudai, o kaimuose – gudų), tačiau išliko negyvieji lietuvybės liudytojai: miestelių, kaimų, laukų ir pievų lietuviški pavadinimai, gyventojų lietuviškos pavardės, lietuviški papročiai. Tie paminklai visados liudys, kas Vilniaus krašte gyveno ir ką Vilniaus kraštas pergyveno.

Koks Vilniaus kraštas buvo XIX šimtmečio pirmoje pusėje, matome iš grafo S. Platerio išleistos 1825 m. Breslau mieste „Europos rytinės dalies geografijos“. (2) Joje randame tokius duomenis:

Nors tais laikais Vilniaus gubernijai priklausė didelė dalis buv. po I pasaulinio karo N. Lietuvos teritorijos, tačiau jau iš to matyti, kokią daugumą sudarė Vilniaus gubernijoje lietuviai. Slavų (lenkų, gudų ir rusų) tik 230.000. Neskaitant dar Vileikos apskrities ir Brėslaujos apskrities dalies, kurios neįeina į aukščiau apibrėžto Vilniaus krašto teritoriją, šis skaičius dar labiau sumažėja.

Gardino gubernijai priklausė 8 apskritys, iš kurių tik Gardino, Lydos ir dalis Naugarduko apskričių įeina į etnografinės Lietuvos sritį; tad 100.000 lietuvių trijose apskrityse sudaro didžiausį nuošimtį visų kitų tautybių. Iš tų duomenų matome, kad XIX šimtmečio pirmoje pusėje Vilniaus krašte slavai sudarė mažą visų gyventojų dalį.

1860 m. vėl buvo surinkti statistiniai duomenys apie Vilniaus krašto gyventojus. (3) Vilniaus gubernijoje rasta, lietuvių ir kitų tautybių tiek: (žr. tabelę nr. 1).

Nr. 1.

Gardino apskrityje (Gardino gub.) rasta 118.523 gyventojai: lietuvių 46.012, lenkų 16.426, gudų 2.074, didžiarusių 8.171, žydų 17.364.

Šie duomenys jau gerokai skiriasi nuo rusų generalinio štabo kapitono A. Korevos duomenų, paskelbtų 1861 m. (4) Jo duomenimis, Vilniaus gubernijoj buvo 841.099 gyventojai: lietuvių 386.860 (46 %), lenkų 103.443 (12,3 %), gudų 247.254 (29,4 %), rusų 19.343 (2,3 %).

Matome: bendras gyventojų skaičius padidėjęs, lietuvių ir lenkų skaičius sumažėjęs, bet nepaprastai išaugęs gudų skaičius. Taigi, atrodo, buvusi tendencija didinti artimesnių rusams gudų skaičių, o mažinti lietuvių ir, iš dalies, lenkų skaičių. Tačiau nežiūrint į tendenciją, vistiek rasta Vilniaus krašte didžiausį – 46 – nuošimtį lietuvių. Iš to matome, kad XIX šimtmečio viduryje milžinišką daugumą Vilniaus krašte sudarė lietuviai.

Pagal padarytą 1897 m. visos Rusijos gyventojų surašymą Vilniaus gubernijoje rasta: (žr. tabelę nr. 2).

Nr. 2.

Iš šių duomenų vėl matome lietuvių ir lenkų skaičių mažėjimą, o gudų ir rusų didėjimą. Bet vis dėlto ir tada dar rasta apie 280.000 lietuvių Vilniaus gubernijoje.

Suglaudus vienon vieton auksčiau patiektus lietuvių ir slavų skaičius, Vilniaus gubernijoje randame:

Remdamiesi XIX amžiaus statistiniais duomenimis konstatuojame, kad to šimtmečio pirmoje pusėje slavai Vilniaus krašte sudarė mažą nuošimtį ir kad to šimtmečio antroje pusėje Vilniaus krašto lietuviai kalbos atžvilgiu labai nutautėjo slavų (ypač gudų) naudai.

Tačiau rusų statistų tų pačių beveik metų nesutinka duomenys ir per trumpą laiką nepaprastai išsaugęs gudų bei rusų skaičius leidžia manyti, kad būta tendencijos mažinti lietuvių skaičių ir, iš dalies, lenkų–gudų ir rusų naudai.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kaip tvirtina net patys lenkai, pasireiškė lietuvių kalbos nenaudai stipri lenkų kalbos įtaka.

Tūlas L. Wasilewski 1905 m. rašo: „Kalbama apie tai, kad lietuviškasis elementas Vilniaus gubernijoje pamažu, bet sistemingai traukiasi šiaurės vakarų kryptimi.

Pasirodo, kad gudų etnografinis elementas, pats lengvai pasiduodamas lenkų arba rusų įtakai, asimiliuoja ir nutautina lietuvius.

Lietuvis savinasi iš savo kaimyno gudų tarmę, duodančią jam galimumą susikalbėti su rusų valdininku ir su lenkų dvarininku, ir, laikui bėgant, savo kalbą pamiršta.

Toks sugudėjęs lietuvis, kaip katalikas, lengvai pasiduoda lenkų įtakai – ir todėl Vilniaus gubernijoje daugelyje apskričių turime reikalo su kaimais, kur gyventojai, ypač jaunesnioji karta, kalba lenkiškai“. (5) Autorius lyg nusistebi, kad daug kur Vilniaus gubernijoj jaunesnioji karta ima kalbėti lenkiškai. Reiškia, gyventojų visuma kalbėjo nelenkiškai.

Nors dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasireiškė stipri lenkų kalbos įtaka lietuviams, tačiau ji tiek nepaplito, kaip yra linkę tvirtinti lenkai. Tai įvyko todėl, kad atsirado daugiau lietuvių inteligentų – pasauliečių ir kunigų, jau kilusių iš lietuviškos liaudies; buvo atgauta lietuviškos spaudos laisvė; daugelyje parapijų (Vilniaus mieste ir visame krašte) įvestos lietuviškos pamaldos. Tad ir rusų paduotas 1897 m. lietuvių skaičius (apie 280.000) galėjo išlikti ir toliau.

Po 1920 metų, kada Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai, tada pasireiškė ypatingai stiprus ne tiktai lietuvių, bet ir kitų tautybių nutautinimas. Lenkų valdžia dėjo visas pastangas per įstaigas, mokyklas ir bažnyčias šio krašto sulenkinimui. Į Vilniaus kraštą buvo gabenami iš centrinės Lenkijos valdininkai, mokytojai ir dvasininkai, siunčiami kolonistai. Tokių ne vietos gyventojų atsirado Vilniaus krašte ne mažiau 150.000.

Pagaliau 1931 m. gruodžio 9 d. buvo padarytas Lenkijoje visuotinis gyventojų surašymas. Gyventojų tautybė manyta nustatyti pagal jų vartojamą kalbą. Surašymo duomenys Vilniaus krašte atrodo šitaip:

Vilniaus vaivadija

Naugardėlio vaivadija (6)

Balstogės vaivadija

Lenkų statistika rodo labai didelį skaičių lenkų arba lenkiškai kalbančių Vilniaus krašte. Nors apytikriai sugretinant Vilniaus vaivadijos gyventojų skaičių su 1897 m. Vilniaus gubernijos gyventojų skaičiumi, matyti, kad lenkų gyventojų skaičius pašoko iš 130.000 iki 761.000, lietuvių skaičius sumažėjo iš 280.000 iki 66.000, gudų skaičius sumažėjo iš 891.000 iki 289.000 ir rusų sumažėjo iš 79.000 iki 43.000. Tad lenkų skaičius padaugėjo daugiausia lietuvių ir gudų sąskaiton.

Skaitydami, kad Vilniaus krašte yra apie milijonas gyventojų ir atmesdami Vilniaus vaivadijos Dysnos ir Vileikos apskritis, o taip pat Brėslaujos, Pastovių ir Molodečno apskričių dalį, Naugardėlio vaivadijos Valažino apskr. dalį ir Balstogės vaivadijos Gardino ir Suvalkų apskričių dalį, (7) kurios pagal 1920 m. Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartį neįeina į Lietuvos teritoriją, tame plote randame 82.313 lietuvius, kas sudaro 8,23 % visų gyventojų, lenkų apie 700.000 (70 %), gudų apie 153.000 (15 %) ir rusų apie 23.000 (2,3 %).

Kiek šitoji statistika, paremta gyventojų vartojama kalba, gali būti tikra, parodo patys lenkų mokslininkai – filologai. Lenkų kalbininkų išleistoje 1923 m. Krokuvoje Lenkų kalbos gramatikoje yra įdėtas lenkų kalbos tarmių (dialektų) žemėlapis, kuriame nužymėta lenkų kalbos dialektų riba, siekianti truputį į šiaurę nuo Suvalkų miesto, bet jokiu būdu nesiekianti Vilniaus krašto, t. y. sričių, esančių už Nemuno. (8)

Lenkų kalbos dialektų žinovo K. Nitscho išleistuose 1929 m. Lvove lenkų tarmių tekstuose ir prijungtame žemėlapyje taip pat nužymėta, jog lenkų kalba siauruoju ruožu iš pietų pusės Gardino srityje prieina tik Nemuną. (9)

Tos pačios nuomonės yra ir kiti lenkų kalbos žinovai. (10) Iš tų lenkų mokslininkų veikalų matyti, kad lenkų kalbos tarmės (dialektai) Vilniaus krašte neegzistuoja. Lenkų kalba čia atsirado dirbtinu būdu ir ne tokiu plačiu mastu, kaip rodo 1931 m. statistika.

Kas tikrai norėtų patirti, kokią kalbą vartoja Vilniaus krašto gyventojai, turėtų pavažiuoti nuo Vilniaus Zarasų, Pastovių, Molodečno, Lydos ir Gardino kryptimi. Dėl geresnio tikrumo naudinga būtų pervažiuoti tą kraštą nuo Brėslaujos iki Valažino – pietų kryptimi, ir nuo Valažino per Lydą iki Gardino – vakarų kryptimi. Išgirstų lenkiškai kalbant keliolikos kilometrų spinduliu apie Vilniaus miestą ir šiaip didesniuose miesteliuose; išgirstų lenkų kalbą dvaruose ir po I pas. karo atvykusių lenkų kolonistų sodybose.

Gyventojų gi masė vartoja lietuvių arba „prastą“ (gudų) kalbą. Tad kyla klausimas, iš kur toks didelis skaičius Vilniaus krašte žmonių, kalbančių lenkiškai.

Nors pagal lenkų valdžios instrukciją dėl gyventojų surašymo surašinėtojai turėjo apie viską gyventojus gerai painformuoti, bet praktikoje maža kas jos laikėsi. Surašinėjimo darbą atlikdavo lenkų valdininkai ir mokytojai, kurie, ypač kaimuose, dažniausiai visai neklausdavo žmonių, kokią jie vartoja kalbą, bet užrašydavo taip, kaip jiems atrodė patogiau.

Paklausdavo, kiek yra šeimos narių, koks ūkis, ar moka rašyti, o vartojamą namie kalbą patys nustatydavo. Kartais paklausdavo tikėjimo; jei katalikas – užrašydavo lenku. Jei dar pridėsime, kad Vilniaus krašte daug yra vad. „lenkų tikėjimo“ žmonių, tai ir susidarys statistinių duomenų tikrumo vaizdas.

Bet tai ne viskas. Dėl stiprios lenkų agitacijos ir tendencingų žinių skleidimo apie Lietuvos valstybę daugelis žmonių pasisakydavo vartoją lenkų kalbą, nors jos visai nevartojo. Kitur dėl lenkų administracijos režimo gyventojai bijojo prisipažinti prie kasdien vartojamos lietuvių kalbos, kad nesusilauktų represijų (protokolų, baudų, grąsinimų išvežimu į Lietuvą ir pn.).

Gudų kalba tokių konsekvencijų neturėjo, nes ji artimesnė lenkų kalbai, o be to, lenkai neturėjo politinių ginčų su gudais dėl Vilniaus krašto. Štai kodėl išėjo taip sumažintas skaičius gyventojų, kalbančių lietuviškai.

Kad tai ne tušti žodžiai, patvirtina mokslininkai, kurie mokslo reikalams norėjo rinkti medžiagą iš vietos žmonių. Su kokiu nepasitikėjimu liaudis juos priimdavo, nakvynės bijodavosi duoti (11) tvirtindavo lietuvių kalbos nemoką ir pn.

Kartais reikėdavo daug pastangų padėti, kad kaimietis pradėtų atviriau kalbėti. Aukščiau minėta lenkų filologė H. Turska, rašydama apie lenkų kalbos salų atsiradimą Vilniaus krašte, sako: „Kaip matosi iš žemėlapių brėžinių, lietuvių plotas buvo atskirtas nuo gudų mišriuoju ruožu. Gal būt, kad tas ruožas buvęs platesnis, kad šen bei ten gudiškumas ir lietuviškumas siekė už linijų, išbrėžtų žemėlapyje.

Tai liečia ypač lietuvių kalbą, kadangi gyventojai lenkai dabar mažiau prisipažįsta prie lietuviškos, negu gudiškos praeities, o tai iš baimės, kad prisipažinimas prie kitados vartojamos lietuvių kalbos nebūtų pagrindu vietos bažnyčioje ir mokykloje lietuvių kalbai įvesti, už rubežiaus ištremti arba viso valsčiaus prie Lietuvos Respublikos prijungti.

Įdomu, kad kartais tik Vaivadijos, Įstaigos arba Universiteto legitimacijos ir liudijimo parodymas apie tyrimo tikslą, taigi įrodymas, kad nesu iš „anapus“ (reiškia, iš kitos valstybės), bet „nuo valdžios“ atrišdavo tokiems užsispyrėliams liežuvį ir palenkdavo juos kalbėti tiesą, o ne pasakas apie vartojamą nuo amžių lenkų kalbą“ (15–16 pusl.).

IŠNAŠOS:

*Ši ir kitos studijos Rytų Lietuvos tema yra parašytos J. P. Murkos.

Vokiečių okupacijos metais mokslininką aplankė žinomas Lietuvos veikėjas Visuomis, propagavęs senovės lietuvių tikėjimą.

„…Jis (Visuomis – G. B.) išvaikščiojo Gudijos ir Lenkijos lietuvių gyvenamąsias saleles, rinkęs visus duomenis apie juos – jų gyvenimą, kalbą, lietuviškąsias gyvenvietes, jų švietimą, ir jų lietuviškumą“, – rašė savo prisiminimuose tėvui talkinusi Gražvyda Murkaitė. Žinias, surinktas iš įvairių knygų (latvių, gudų, ukrainiečių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt.) ir atvežtąsias Visuomio, J. P. Murka panaudojo studijose, parašytose 1941–1943 m.: „Rytų Lietuvos ir valstybės klausymais“, „Lietuviai Vilniaus krašte“ ir (su žemėlapiais) apie Rytų Lietuvos etnografines ribas.

Skaitę J. P. Murkos veikalus, nesunkiai ir šioje studijoje atpažins mokslininko, pedagogikos istoriko iškeltos švietimo problemos gelmes, solidų įdirbį ir kalbos stilių.

NUORODOS:

1. H. TURSKA, O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie, 33 pusl. (Prasidėjus 1939 m. karui nebaigta spausdinti Vilniuje).
2. S. H. P., Geografia wschodniey części Europy czyli opis krajów przez wielorakie narody sławiańskie zamieszkanych, Wroclaw, 1825.
3. N. STOLPIANSKIJ, Dievet gubernij zapadnorusskago kraja, S. Peterburg, 1866.
4. A. KOREVA, Materialy dlia geografii i statistiki Rossii (Vilenskaja gubernija), S. Peterburg 1861.
5. UL. WASILEWSKI, Ogniwo, Nr. 36, 1905.
6. Naugardėlio ir Balstogės vaivadijų paimtos tik tos apskritys, kur yra lietuvių.
7. „Dalimi“ vadinama maždaug pusė apskrities.
8. T. BENNI, J. ŁOŚ, K. NITSCH, J. ROZWADOWSKI i H.UŁASZYN, Gramatyka języka polskiego, Kraków, 1923.
9. K. NITSCH, Wybór polskich tekstów gwarowych, Lwów, 1929. (Mapka orjentacyjna dla polskich tekstów gwarowych).
10. T. PIZŁO, Gramatyka języka polskiego, Wilno, 1929.
11. Leipcigo universiteto prof. J. Geruliui ir dr. Stangui Lazdūnų apylinkėse (Valažino apskr.).

(Bus daugiau)