Lietuvių partizanų pergalės ir jų vietos negali būti pamirštos!

Spalio 27 d., penktadienį, 18 val., praėjus lygiai 75-eriems metams po sėkmingos sovietinių okupantų sunaikinimo operacijos, Trakų rajone prie Grendavės-Onuškio kelio (koordinatės: 54.497288, 24.646655), bus atidengtas paminklas skirtas partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo sumanumui ir jo vadovaujamo būrio partizanų drąsai.

1948 spalio 27 d. Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamas Lietuvos partizanų Geležinio Vilko būrys priklausęs Kazimieraičio rinktinei, paskleidę gandą jog Onuškyje numatomas partizanų susirinkimas, paspendė pasalą ir sunaikino sunkvežimiu link menamos partizanų susirinkimo vietos vykusią okupacinės valdžios MGB (TSRS saugumo spec. pajėgos) operatyvinę karių grupę.

Mūšyje buvo nukauti visi okupantai, pagal vienus iš šaltinių – 19, gyvas liko tik pakalikų šuo. Po mūšio partizanams atiteko amunicija ir ginklai. Tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos partizanų kruopščiai sumanytų ir įvykdytų operacijų, pasibaigusi partizanų pergale.

Iki 2014 metų, kuomet prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, Vaclovo Voverio-Žaibo operacijos vietoje stovėjo akmuo, kuriame sovietmečiu buvo iškaltas tekstas „1948-10-27 buržuaziniai nacionalistai užpuolė ir nužudė 16-iolika sunkvežimiu vykusių karių“.

Po kilusio nepasitenkinimo bangos, prasidėjus kelio remontui, šis sovietinius okupantų šlovinantis reliktas buvo pašalintas.

Prasidėjus Rusijos plataus masto karui prieš Ukrainą 2022 metais, aktyviems pagalbos kovojančiai Ukrainai dalyviams kilo mintis įamžinti šią Vaclovo Voverio-Žaibo operacijos vietą. Paminklas buvo pradėtas gaminti, susiderinta su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC), taip pat susitarta su Vyriausiąja Miškų Urėdija dėl vietos ir leidimo.

Paminklo autorius yra kalvis Juozas Tarailė, kuriantis Vilniuje, šalia Užupio. Paminklo gamybos ir įrengimo išlaidas padengė Tarailių šeima.

Paminklo autorius ir sumanytojas kalvis Juozas Tarailė primena: „Mūsų didvyrių kovų ir pergalių įamžinimo vietos neturi likti tuščios, nes kitu atveju labai greitai atsiras tenai neprieteliaus ar okupantus šlovinantys ženklai.

Hibridinis karas prieš mūsų valstybę visu pirma prasideda nuo istorinės atminties menkinimo, pereinančio į didvyrių atminimo niekinimą bei abejonių skleidimą visuomenėje dėl jų žygių įamžinimo Lietuvos valstybėje.

Šiuo mažu mūsų šeimos indėliu tikimės prisidėti prie mūsų didvyrių atminimo ir visuomenės atsparumo stiprinimo.“

LGGRTC atsakingas už kovų atminimo vietų apskaitą, direktorius dr. Arūnas Bubnys sako: „Džiaugiamės privačiomis iniciatyvomis pagerbiant Lietuvos didvyrius, kurios dažnai aplenkia Lietuvos institucijų tarpusavo derinimo sprendimus.

Tačiau svarbiausia, kad atsiranda istorinės atminties liudijimai, kurie ir ateities kartoms neleis užmiršti mūsų lietuvių tautos kovų.

Tikimės, kad pavyks garbingai, kaip ir nesenai Juozą Vitkų-Kazimieraitį, palaidoti ir ketvirtąjį Kazimieraičio rinktinės vadą Vaclovą Voverį-Žaibą, kurio palaikai dar nėra atrasti.“

Daugiau apie Grendavės operaciją prisimenama, kad Žaibo vadovaujama grupė veikusi aplink Onuškį netoli Grendavės kaimo užminavo kelią bei įsitaisė pasaloje.

Tą dieną apie 10 val. ryto kita partizanų grupė sulaikė Onuškio kryptimi važiavusį miškų ūkio sunkvežimį. Partizanai iš keleivių kai ką atėmė, davė keletą egzempliorių antisovietinių karikatūrų ir paleido važiuoti toliau, o patys pasitraukė.

Sunkvežimio vairuotojas, atvykęs į Onuškį, iškart apie įvykį pranešė MGB poskyriui. Laikinai Onuškio valsčiaus MGB poskyrio viršininko pareigas einantis ltn. Pacevičius tuoj pat sukvietė 18 žmonių operatyvinę-karinę grupę, ji sušoko į sunkvežimį ir išskubėjo pasitikti savo mirties.

Nuvažiavus nuo Onuškio apie 4 km karių sunkvežimis užvažiavo ant minų ir susprogo. Pasaloje buvę partizanai po sprogimo likusius gyvus okupantus sunaikino kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi.

Per operaciją partizanai nudėjo Onuškio MGB poskyrio vyresnįjį operatyvinį įgaliotinį ltn. Pacevičių, to paties MGB poskyrio operatyvinį įgaliotinį j. ltn. Mikolajūną, vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 5-os šaulių kuopos būrio vadą ltn. Sergejevą, 3 seržantus ir 11 eilinių kareivių (užmuštų priešų skaičius nėra nustatytas tiksliai pagal dokumentuotus šaltinius).

Lietuvių partizanai susirinko nušautųjų ginklus ir patraukė savo keliais.

Šis atvejis išskirtinis tuo, kad okupantų kariuomenė ne tik kad nesilaikė nerašytos taisyklės nekalbėti ir nerašyti apie kovose su partizanais žuvusius karius, ne tik atvirai pripažino savo nuostolius, bet ir pastatė žuvusiems kareiviams paminklą, kuriame kažkodėl iškalė tik 16 pavardžių, pamažindama savo nuostolius.

LGGRTC svetainės straipsnyje, kurį parengė istorikė Rūta Trimonienė, skirtame didvyriui atminti aprašomas visas Žaibo gyvenimo kelias.

Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų aps. Onuškio vls. Bakaloriškių k. Daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo devyni vaikai: penkios dukterys ir keturi sūnus. Vaclovas buvo jauniausias iš sūnų. Mėgo drožinėti.

Mokytis jam sekėsi, tačiau pavyko baigti tik šešis pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą. Tuo metu Vaclovas buvo vienintelis namuose likęs vyras: Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs.

Vaclovui teko ir žemę arti, ir statybininku dirbti, nes Voverių šeima tuo metu statėsi naują namą vienkiemyje. Tėvui susirgus, statybos sustojo. Vis dėlto 1936 m. namas buvo baigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti trobesiai.

Vokiečių okupacijos metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems partizanams 1943 m. Smaliuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį.

1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai sudegino 40 sodybų Bakaloriškių kaimą ir nužudė keletą žmonių. Savisaugininkai sutriko, bet atsipeikėję banditus pasivijo ir gerokai jiems įkrėtė. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, raudonieji partizanai tapo sovietų valdžios atstovais ir savo kerštą nukreipė į žmones, ginančius savo tėviškę.

Supratęs, kad namie likti pavojinga, Vaclovas 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo partizanauti. Iš pradžių jis sudarė 20 partizanų būrį iš buvusių kaimynų Jono Kazlausko, Vytauto Kuzmicko ir kitų, dalyvavusių savisaugos būryje ir jau patikrintų kautynėse.

Vėliau būrys, veikęs Alytaus aps. Daugų ir Alovės vls., padidėjo ir buvo pavadintas Geležinio Vilko vardu. Jam vadovavo Vaclovas Voveris-Žaibas. 1945 m. gegužės mėn. būrys tapo Dzūkų, o nuo 1946 m. sausio mėn. – Merkio (vėliau Kazimieraičio) rinktinės dalimi.

Kartu su savo pavaduotoju Ričardu Golšteinu-Lordu būrio vadas 1946 m. liepos 30 d. susitiko su Daugų sovietų įgulos viršininku mjr. Buiko ir įteikė jam reikalavimus nevežti žmonių į Sibirą ir nesodinti politinių kalinių į kalėjimus.

1947 m. rugsėjo 24–25 d. Vaclovas Voveris-Žaibas dalyvavo Dainavos apygardos partizanų posėdyje. 1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu Nr. 15 jis paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas.

Partizanai savo vadu pasitikėjo, nes jis buvo veiklus, sumanus ir drąsus. Vaclovas Voveris-Žaibas vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta apie 300 sovietų įgulos kareivių, per 40 karininkų ir stribų. Didžiausios kautynės įvyko 1945 m. vasario 7 d. Trakų aps. Onuškio vls. Migučionių k. Tada Juozo Matukevičiaus-Vilko vadovaujamas partizanų junginys, kurį sudarė Vaclovo VoverioŽaibo ir Jono Dambrausko-Siaubo partizanų būriai, kelias valandas kovėsi su NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviais. Kautynėse buvo nukauta 12 (kitais duomenimis – 15) enkavėdistų.

1945 m. vasario 23 d. Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujami partizanai prie Alytaus aps. Daugų vls. Kančėnų k. surengė pasalą įsisiautėjusiems Daugų stribams ir 9 jų nukovė. 1945 m. birželio 14 d. Alytaus aps. Alytaus vls. apsupti partizanai kovėsi Varčios mūšyje, iš kurio jiems pavyko pasitraukti su nedideliais nuostoliais. 1946 m. lapkričio 15 d. prie Alytaus aps.

Daugų vls. Purvelių Rakatanskių k. jie sunaikino visą 18 asmenų Daugų sovietinę įgulą, tarp jų ir MVD viršininką. 1948 m. gegužės 8 d. Alytaus aps. Alytaus vls. Staniuliškių k. laimėjo kautynes su stribais. Tų pačių metų spalio 27 d. Trakų aps. netoli Onuškio surengė pasalą ir susprogdino sunkvežimį su 19 Onuškio vls. sovietinės įgulos kareivių.

Vaclovas Voveris-Žaibas buvo tikras karys, genialus partizaninės kovos strategas, tačiau prieš klastą jis pasirodė bejėgis.

MGB agentams K. Kubilinskui-Varnui (garsiam LSSR poetui) ir A. Skinkiui-Rytui išdavus apygardos vadavietę, 1949 m. kovo 7 d. Alytaus aps. Daugų vls. Kalesninkų miške MGB vidaus kariuomenės 34-asis šaulių pulkas vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu sunaikinti 2 Dainavos apygardos štabo bunkeriai – prie Žemaitėlių ir Jotiškių k. Viename – Dainavos apygardos štabo – bunkeryje MGB agentai Rytas ir Varnas nušovė miegantį Benediktą Labėną (Labenską)-Kariūną (Šarūno rinktinės vadą, nuo 1948 m. lapkričio mėn. laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas).

Kitame – Kazimieraičio rinktinės štabo – bunkeryje žuvo 4 partizanai: Jonas Kazlauskas-Šermukšnis (Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio vadas), Viktoras Kazlauskas-Vanagas (Kazimieraičio rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas), Petras Šilanskas-Labutis ir Vaclovas Voveris-Žaibas (Dainavos apygardos vado pavaduotojas, Kazimieraičio rinktinės vadas).

„Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi?“ – rašė savo dienoraštyje būsimasis Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, grįžęs iš Žaibo ir jo bendražygių žūties vietos.

Žuvusiųjų palaikai buvo niekinami MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Jų užkasimo vieta nežinoma.

1950 m. Vaclovas Voveris-Žaibas apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų), jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas.

1997 m. gruodžio 22 d. Vaclovui Voveriui-Žaibui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (šiuo metu – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu – Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnis (po mirties).

Daugiau žinių apie paminklo atidengimo renginį rasite ČIA.

Renginio vieta: vykstant nuo Rūdiškių link Onuškio 220-uoju plentu pravažiavus Grendavę 400 metrų nuo Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapų.