V. Sinica. Autonomininkai siautėja

Lietuvos lenkakalbių laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“ paskelbė straipsnį pavadinimu „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino savi kariai“. Taip, čia apie Želigovskio kariuomenę, okupavusią Vilnių ir Vilniaus kraštą, Lietuvos kariuomenės atremtą tik prie Širvintų ir Giedraičių.

Tekste kapitaliai perrašoma Lietuvos istorija: meluojama, kad okupantai siekė „išlaisvinti Vilnių ir Vilniaus kraštą bei perduoti vietos žmonės teisę spręsti dėl savo žemės ateities“, dar kad „miesto išlaisvinimas vietos gyventojų Vilniaus krašte buvo priimtas su entuziazmu“, kad „miestas sveikino savo išvaduotojus“ ir kad Želigovskio įkurtoje Vidurio Lietuvoje „gyveno apie pusę milijono žmonių (apie 70 proc. buvo lenkai, 20 proc. žydai ir tik 4 proc. lietuviai)“.

Dar daug ten melo, bet šitas gal svarbiausias. Nes istorinė tiesa ta, kad Želigovskis nieko neišlaisvino, o okupavo teritorijas, ką tik Suvalkų sutartimi pripažintas Lietuvai, vietos gyventojams laisvai spręsti savo likimo niekas neleido, okupantus entuziastingai sutiko nebent lenkai, o gyventojų sudėtis buvo absoliučiai priešinga negu rašoma.

Okupacija akivaizdi ir platesnio komentaro nereikalauja, apie tai net mokyklose (vis dar) mokoma.

O štai „laisvas krašto gyventojų apsisprendimas“ tapo modeliu 1940-ųjų sovietinei ir 2022-ųjų putininei okupacijai.

Mat okupavę teritorijas ir įvedę karinį dekretais valdžiusį režimą, lenkai galiausiai surengė fiktyvius rinkimus į Vilniaus Seimą, gaudė ir baudė baudomis ir kalinimu visus, agitavusius nedalyvauti šiuose „rinkimuose“, kuriuos kitataučiai vis tiek boikotavo, o galiausiai „išrinkus“ okupantams priimtiną marionetinį Seimą, šis netrukus pasiprašė Lenkijos aneksijos. Visiškai kaip 1940-aisiais su Liaudies Seimu, o 2022-aisiais su keturiomis okupuotos Rytų Ukrainos respublikomis.

Tuo ši istorija vertinga – primena istorines paraleles tarp skirtingų diktatorių vienodų okupacinių praktikų.

Tautinė sudėtis tarpukario Vilniaus krašte buvo priešinga tai, kurią vaizduoja „Tygodnik Wileńszczyzny“ antivalstybinė propaganda. Lenkijoje apgintos prof. Broniaus Makausko disertacijos skaičiavimais tarpukario Vilniaus krašte (sienos nesutampa su „Vidurio Lietuva“, bet kalbame apie iš esmės tą patį darinį) gyveno per 300 000 lietuvių.

Vilniaus mieste absoliuti dauguma gyventojų buvo žydai, lietuvių iš tiesų vos keli procentai. Ko tikrai buvo mažuma – tai lenkų. Tiek mieste, tiek kaimiškose apylinkėse. Plačiau tiek apie gyventojų skaičių, tiek apie okupacijos etapus ir – svarbiausia, nes mokyklose visiškai nutylima – apie dvidešimt metų lietuvių gyvenimo okupuotame Vilniaus krašte galite paskaityti prof. Makausko disertacijos pagrindu išleistoje knygoje „Vilnijos lietuviai 1920-1939“. Tai yra arčiausia to, ką būtų galima pavadinti valstybės lygiu nuslėptos istorijos studijomis.

A. Ažubalis tikisi, kad į šį tautinę nesantaiką kurstantį straipsnį sureaguos žurnalistų etika, Lenkijos ambasadorius ir Vilniaus rajono meras. Visgi čia Vilniaus rajono laikraštis. Manau, kad nė vieni nereaguos. Manau, kad reaguoti turėtų prokuratūra, bet yra liūdna spraga Lietuvos įstatymuose, kuri neleidžia to padaryti.

Šis straipsnis yra aiškus vienareikšmiškas okupacijos neigimas, kaip numato Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnis. Tačiau šis straipsnis apima tik nacistinę ir sovietinę okupaciją. Carinės ar pilsudskinės okupacijos neigimo jis nereglamentuoja, tad tą daryti galima į valias. Ir autonomininkai noriai tą daro.

Galima. Drįstu tik spėti, kad tokia spraga palikta ir iki šiol niekas nebandė jos užkamšyti todėl, kad turime kelis garsius istorikus, kurie irgi mielai viešai flirtuoja su idėja, kad nebuvo jokios Vilniaus okupacijos, o tik „pilietinis karas“ tarp dviejų Lietuvos vizijų (modernios tautinės ir ATR atkūrimo). Tobulai pagal Varšuvos istorijos versiją. Taigi galime neigti okupaciją nebaudžiami.

Kas šis Vilniaus rajono laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“? Iš esmės tai yra LLRA partijos ruporas. Pasirodo, laikraštis priklauso įmonei „Rejspa“. Jai vadovauja toks Robertas Rackevičius.

Bent 2020 metais jis buvo Valdemaro Tomaševskio padėjėjas Europarlamente. Anksčiau ir pats Tomaševskis buvo šitos įmonės vadovu. Savininkai yra keturi, jeigu niekas nepasikeitė per pandemiją, tai du iš jų – buvę LLRA parlamentarai Vanda Kravčionok ir Michalas Mackevič.

Laikraštis amžinai būdavo vienintelis Vilniaus rajone skelbiamų konkursų dalyvis ir laimėtojas, todėl apie 75 proc. jo pajamų sudarydavo rajono parama. Eilė darbuotojų, žurnalistų – LLRA nariai ir kandidatai.

Žodžiu, partijos ruporas, rajoninės galios vertikalės dalis. Nežinau, ar po socdemo Roberto Duchnevič išrinkimo rajono meru tai keičiasi. Bet esmė keistis negali, nes pats Duchnevičius yra autonomininkų reikalavimų šalininkas ir pasirašo po visa LLRA tautinių santykių darbotvarke.

Visgi būtų labai įdomu, ar meras teiktųsi pasmerkti ir paneigti bent jau šio antivalstybinio, istoriją perrašinėjančio straipsnio teiginius. Ar Vilniaus krašto okupacija jam yra saviškių pergalė, ar jo valstybės sostinės atplėšimas?

Jokio vidurio kelio čia nėra ir būti negali, per šį vienintelį klausimą tobulai atsisijoja Lietuvai lojalūs ir antivalstybiškai nusiteikę Lietuvos lenkai. Nustebsiu, jei sužinosim mero nuomonę. O būtų gerai. Jeigu prasidėtų karas, Vilniaus savivaldybei reikėtų lemtingus pasirinkimus daryti vienai pirmųjų.

Autorius yra Vilniaus miesto tarybos narys, atstovaująs Nacionalinio susivienijimo partijai

Spausdinti