Ateitininkų federacija: Ar įmanoma Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą įgyvendinti be susipriešinimo?

Bendroji Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (GĮUP) – viena svarbiausių pastarųjų dienų Lietuvos naujienų, jau spėjo padalyti visuomenę.

Vieni ją liaupsina, kiti aršiai kritikuoja, neretai su panašiu užsidegimu kvestionuodami nesutinkančiųjų motyvus, protinius gebėjimus ar moralę.

Viena seniausių ir gausiausių lietuviškų jaunimo organizacijų – „Ateitininkų federacija“ – taip pat nusprendė įsiterpti į diskusiją ir pristatė oficialų pareiškimą, reaguojantį į GĮUP bei susirūpinimą keliančias kai kurių asmenų tendencijas kalbėti viso Lietuvos jaunimo vardu.

Jame išdėstoma ne tik tam tikrų GĮUP dalių kritika, bet ir pripažįstama atskirų siūlomų temų reikšmė.

Įdomu tai, kad dokumento pabaigoje teikiami konkretūs GĮUP įgyvendinimo pasiūlymai, kurie leistų tiek sumažinti visuomenės susipriešinimą, tiek užtikrintų galimybę suinteresuotiems asmenims GĮUP pristatomų problematiškų temų dėstymą pavesti kvalifikuotiems ir, kartu, minėtųjų asmenų sąžinei neprieštaraujantiems žinovams.

Pareiškime daugiausia pastabų skiriama kontroversiškajai GĮUP lytiškumo ugdymo daliai.

Kaip esminės problemos pabrėžiamos šeimos ir santuokos, kaip vertybės, atsisakymas, lytinio santykio siejimas išimtinai su malonumų sritimi, atsiejant jį nuo įsipareigojimo ir atsakomybės, lyties, kaip socialinio konstrukto, o ne biologinės tikrovės pristatymas, mokytojų neparuošimas programos įgyvendinimui ir sąlygų sąmoningiems tėvams ugdyti vaikus pagal savo dorinius įsitikinimus bloginimas.

Kalbėdama apie GĮUP įgyvendinimą, dėstant lytiškumo temas, ateitininkė, dviejų vaikų mama, buvusi rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo savanorių komandos „Pažink save“ koordinatorė Akvilė Petrauskienė teigia:

„Lankantis mokyklose, ypač regionuose, ne kartą teko susidurti su mokiniais, kurie dėl baimės kalbant apie santykius likti nesuprastais ar išjuoktais, ne tik nesikreipė į mokytojus, bet ir svarstė apie savižudybę ar jau save žalojo.

Ir svarbu suprasti, kad tai nėra mokytojo ar mokyklos kaltė.

Tiesiog, dalis lytiškumo ugdymo temų yra tokios jautrios ir vertybiškai skirtingos, kad skirtingiems mokiniams reikės vis kitokio pokalbio.

Kaip lytinius santykius praktikuojančiam mokiniui reikia, kad su juo aptartų ir atsakytų į jam kylančius klausimus, taip vaikui, kurio šeimoje skaistumas iki santuokos yra vertybė, reikia patvirtinimo, kad jo pasirinktas santykių kūrimo būdas irgi yra normalus, o santuoka vis dar yra vertybė ir dėl šio sprendimo jis nėra keistuolis, ar nenormalus.“

Turėdama omenyje tai ir didelį susipriešinimą dėl GĮUP visuomenėje, Ateitininkų federacija siūlo šiuos sprendimus.

Pirma, GĮUP ir jos įgyvendinime švietimo įstaigose dera atsisakyti lytiškumo ugdymo dalies tokiu formatu, koks yra siūlomas dabar.

Tokiu būdu integruotoje programoje didesnį svorį įgytų ir dėl nesutarimų tarp skirtingų visuomenės grupių nebūtų stabdomos kitos reikšmingos temos, kurių poreikis ir svarba yra neabejotina.

Antra, gerbiant konstitucinę tėvų teisę ugdyti vaikus pagal tėvų dorinius įsitikinimus, tėvams ir mokiniams turi būti užtikrinta galimybė parinkti tas pasaulėžiūrines lytinio ugdymo programas, kurių turinys yra suderinamas su tėvų dorinėmis nuostatomis.

Primenama, kad pasaulėžiūriniai klausimai neapima vien tikybos dėstymo mokyklose.

Trečia, GĮUP lytį ir nediskriminavimą lyties pagrindu siūloma pateikti išimtinai biologine prasme.

Šis pasiūlymas neužkerta kelio kalbėtis apie toleranciją ir asmenis, kurie išgyvena nepasitenkinimą savo biologine lytimi ar nori būti vertinami kaip esantys kitos lyties.

Visgi tolerancija šiems asmenims neturėtų lemti mokymo apie žmogaus prigimtį iškraipymo.

Ketvirta, lytiškumo ugdymą ar lytinį švietimą siūloma pavesti įgyvendinti akredituotoms nevyriausybinėms organizacijoms, kurių paslaugas tėvai ir (ar) moksleiviai galėtų laisvai pasirinkti pagal savo pasaulėžiūrinius įsitikinimus.

Ateitininkų federacijos pirmininkas Vytis Turonis sako:

„Yra gausybė nevyriausybinių organizacijų, kurios veda lytiškumo ugdymo užsiėmimus ir tą daro tikrai gerai, profesionaliai.

Vertybiniu požiūriu jos labai skirtingos, tačiau, besiremdamos kartais net priešingomis pasaulėžiūrinėmis prielaidomis, geba suteikti mokslu grįstas žinias.

Mūsų siūlomu atveju, vienų pažiūrų atstovai, manydami, kad lytiniai santykiai tarp nepilnamečių yra neišvengiamas reiškinys, daugiausiai kalbėtų, pavyzdžiui, apie laisvo sutikimo reikšmę ir kontracepcijos priemones su tikslu padėti išsirinkti tinkamiausią, o kitų pažiūrų organizacijos, nesutikdamos su ankščiau paminėta ir kitomis prielaidomis, daugiau dėmesio skirtų skaistumui iki santuokos, pabrėždami psichinio saugumo, fizinės ir psichinės brandos, taip pat ištikimybės reikšmę santykiuose bei lytinių santykių šeimoje prokreacinį tikslą, pagarbą gyvybei ir atsakomybę už savo vaikus.

Tai, mano supratimu, yra geriausia, ką šiandien galime pasiekti tokioje srityje, kur dėl labai stiprios vertybių skirties konsensusas yra sunkiai įmanomas, o kartais jo siekti net nenorima, nes priešininkas priimamas kaip ideologinis priešas.

Todėl šioje padėtyje ŠMSM galėtų pasirinkti išmintingą sprendimą ir lytiškumo ugdymo dalį patikėti nevyriausybiniam sektoriui.

Suderinti programas, temas ir apimtis lytiškumo ugdymo programas dėstančioms NVO tikrai nebūtų sunku, nes visą medžiagą jos jau turi ir ją taiko seniai, tik be didesnio valstybinių institucijų palaikymo.

Pagerinus šių programų prieinamumą, tėvai ir mokiniai galėtų rinktis jų šeimos vertybes atitinkantį ugdymą ir į mokyklą atnešti pažymėjimą, kad kursas išklausytas.

Tokiu būdu pasiektume norimą rezultatą. Svarbi tema išnagrinėta, mokinys gavo žinias, tėvai nėra pasipiktinę, kad ugdymo turinys prieštarauja jų vertybinei pozicijai.

Tuo tarpu, NVO, kurios lytiškumo ugdymo srityje daro puikius dalykus ir pasiekia gerų rezultatų, gautų dar daugiau paspirties ir palaikymo savo veiklai.“

Visą minėto pareiškimo tekstą su pasiūlymais galima rasti čia.