Baltijos kelio dienos proga Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos Valdybos pirmininko Vlado Sungailos pakviesti į Kauną iš Latvijos Jelgavos miesto atvyko sovietinės okupacijos metais buvusių politinių kalinių ir tremtinių būrys.
Miestas turi du baltiškos kilmės pavadinimus: Jelgava ir Mitava. Latviai nuo 17 amžiaus vartoja Jelgavos pavadinimą, o lietuviams geriau tiko Mintauja. Čia nuo seno gyveno nemažai lietuvių. Šiame mieste glūdi mūsų dvasinės kultūros paminklai. Čia kurį laiką gyveno istorikas Simonas Daukantas, Mintaujos parapijoje kunigavo Juozas Tumas Vaižgantas.
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ketvirtadalį miesto gyventojų sudarė lietuviai. Gimnazijoje graikų ir lotynų kalbas dėstė mūsų bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis, mokėsi būsimas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, būsimas Lietuvos vyskupas Kazimieras Paltarokas, kovotojas prieš lietuvių lenkinimą.
Šiame mieste gyveno ir daugelio lietuviškų leidinių redaktorius kunigas Petras Kraujalis, sakydavęs, kad „jaunimui reikia krusterti“ ir kaip ąžuolams, išaugusiems lietuvybės ir tikėjimo dvasioje stoti tvirtai prieš visokias mūsų tautą žeminančias audras.
Čia mokėsi ir Prienų „Žiburio“ gimnazijos įsteigėjas kunigas Feliksas Martišius, knygnešys Pranciškus Motiejus Urbonavičius, būsimas VDU ir Bonos universitetų profesorius Vladimiras Šilkarskis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Bizauskas, Jonas Smilgevičius ir kunigas Vladas Mironas, dailininkas Petras Kalpokas, profesorius Jonas Yčas, Ernestas Galvanauskas, Antanas Gravrogkas, radiotechnikos pradininkas Lietuvoje Alfonsas Jurskis ir daugelis kitų, prisidėjusių savo darbo dalimi prie Lietuvos valstybės kūrimo ir jos stiprinimo.
Mintaujoje 1894 metais, prisidengus naujagimės Onutės Jablonskytės krikštynomis Jablonskių bute įvyko varpininkų suvažiavimas. Prie Jablonskio žmonos parengto vaišių stalo buvo sprendžiami įvairūs mūsų tautinės kultūros klausimai.
Šiame mieste gyvenusi visuomenės veikėja Liudvika Didžiulienė, globodama lietuvių moksleivius, 1896 metais įkūrė jiems bendrabutį. Gimnazijoje susikūrusi „Kūdikio draugija“ organizavo lietuviškos draudžiamos spaudos platinimą, pasipriešinimą rusiškos stačiatikybės skleidimui, rengė lietuviškas vakarones.
1932 metais Mintaujos gimnazijoje, Vaižganto iniciatyva, vyko Maironio pagerbimo vakaras, kurio metu mūsų tautinio atgimimo dainius buvo vainikuotas laurų vainiku.
Taigi, lietuvius ir latvius sieja ne tik Baltijos kelias, bet ir žymiai senesnės istorijos ryšiai, išlikusių baltų kalbų ir kultūros apraiškų artumas, praeities tragiškų dienų Atmintis, pažymėta buvusios sovietinės okupacijos nuožmumu.
Atvykusius, jau gana garbingo amžiaus svečius, pasveikinome latviškai: Laipni lūdzam Lietuva, laipni lūgti Kauna (Sveiki, atvykę į Lietuvą, sveiki, atvykę į Kauną).
Atvykusieji labai apsidžiaugė šiuo latviškai ištartu pasveikinimu, atspindėjusiu jų nuoširdų laukimą ir idėjinį širdžių jungtį. Nenorėjome buvusio sovietinio okupanto brukta rusų kalba kalbėti ir tolimesnėje Kauno apžvalgoje. Tai geranoriškai mums padėjo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Letonikos centro vyriausioji koordinatorė dr. Kristina Vaisvalavičienė, gražiai vertusi mūsų lietuviškus žodžius į latvių kalbą.
Pirmučiausiai nuvykome į Pažaislį apžiūrėti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir vienuolyno ansamblį. Ansamblis priklauso vienuolyne įsikūrusioms seserims kazimierietėms. Šią lietuvišką seserų kongregaciją įkūrė iš Lietuvos į JAV nuvykusi Marija Kazimiera Kaupaitė. Šventasis sostas šią vienuoliją patvirtino 1907 metais. Vienuolijos globėju pasirinktas Šv. Kazimieras, o generaline vyresniąja išrenkama šios kongregacijos įkūrėja Marija Kaupaitė.
Lietuvos patrioto vyskupo Pranciškaus Karevičiaus kvietimu kazimierietės 1920 metais atvyko į Lietuvą ir įsikūrė Pažaislio vienuolyne. Seserys dirbo vaikų darželiuose, pradinėse mokyklose, senelių globos namuose. 1930 metais perėmusios iš Saulės draugijos pastatą jame įsteigė Šv. Kazimiero seserų kongregacijos gimnaziją ir pradinę mokyklą.
Pažymėtina, kad tuomet šioje gimnazijoje mokėsi ir dabartinių laikų kandidatė į palaimintąsias Elena Spirgevičiūtė. Ji žuvo gindama mergaitės garbę nuo sovietinių banditų gaujos 1944 metų sausio 3 dieną. Vienas iš šių žudikų buvo Alfonsas Čeponis, vėliau Maskvos paskelbtas „TSRS didvyriu“…
Kazimierietės taip pat steigė mergaičių amatų mokyklas, išlaikė keletą vaikų darželių.
Sovietiniai okupantai uždarė Pažaislio vienuolyną, seserų kazimieriečių įsteigtas švietimo įstaigas, nusavino visą Pažaislio ūkį ir inventorių. Veikliausias seseris ištrėmė į Sibirą. Tačiau kazimierietės nenuleido rankų. Ištikimos savo pašaukimui seserys slapta katekizavo vaikus ir suaugusius, subūrė maldos grupę „Marijos vaikai“, dirbo ligoninėse, sanatorijose, organizavo bažnyčiose adoracijas ir procesijas. Slapta atnaujino ryšius su JAV kazimierietėmis.
Labai nukentėjo vienuolyno ansamblio puošyba, kada 1950 metais čia buvo įrengta respublikinė psichoneurologinė ligoninė. Ligoniai virdavo klijus dėžutėms klijuoti. Jų garai neatkuriamai sunaikino dalį freskų.
Apie Pažaislio ansamblį sklido įvairūs padavimai. Vienas iš jų – iš bažnyčios rūsio iki Kauno karmelitų bažnyčios esąs tunelis, kurio anga paslėpta nežinomoje vietoje…
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 metais vienuolyno pastatų ansamblis buvo sugrąžintas kazimierietėms.
Tarpininkaujant vienuolyne gyvenančiai kongregacijos seseriai mokytojai Julitai, po Pažaislio ansamblį įdomiai mums ekskursiją pravedė vienuolyno generalinė vyriausioji sesuo istorikė Silvija, kilusi iš tremtinių šeimos, pagal amžių čia jauniausioji vienuolė.
Ji mums papasakojo apie šventovės istoriją, apie ansamblio kūrėją LDK kanclerį Kristupą Žygimantą Pacą. Daug klausimų mūsų svečiams kilo klausantis pasakojimo apie čia gyvenusius vienuolius kamaldulius.
Sesuo Silvija pasakodama apie šio ansamblio puošėjus, pabrėžė, kad sudėtingos ir įvairialypės čia esančios ikonografijos svarbiausioji tema – Dievo Motinos Marijos išaukštinimas, kurio finalinė dalis atsispindi bažnyčios altoriuje esančiame paveiksle „Gražiosios meilės Motina su Kūdikiu“. Paveikslas garsėja ne tik savo grožiu, spinduliuojančia šiluma iš Marijos ir Kūdikio veidų, bet ir gausiomis patirtomis malonėmis. Tai liudija prie jo esantys žmonių palikti įvairūs padėkos ženklai – votai.
Čia gyvenančios kazimierietės siekia tęsti Dievo garbinimo tradicijas, pasitelkus naujas kultūrinio gyvenimo apraiškas.
Tolimesnis mūsų ekskursijos tikslas buvo pabūti Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo, nuvykti į Senąsias Kauno kapines ir apžiūrėti Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelio paminklus.
Įkurtose Petrašiūnų kapinėse pradėta laidoti 1941 metais. Tais metais šių kapinių žemė priglaudė ir sovietinių budelių žiauriai nužudytas aukas.
Lietuvos atgimimo laikotarpyje kartu su tuometiniu Petrašiūnų bažnyčios klebonu, „Nemuno“ vidurinės mokyklos kapelionu Albinu Graužinu teko dalyvauti komisijoje nustatant bent apytikrę minėtų kankinių užkasimo vietą. Mūsų nustatytoje vietoje buvo pastatytas paminklinis kryžius. Greta jo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus iniciatyva 1995 metais buvo išskirtas kapinių žemės sklypas, kuriame sovietinės okupacijos metais įtartinai nieko neleido laidoti, nebuvo ir greta augančių medžių iškilusių šaknų…
Šiame žemės sklype ir buvo įkurtas Lietuvos kančių memorialas. Jį suprojektavo 1941 metų tremtinys architektas Vaclovas Sakalauskas. Memorialo kompoziciją papildė balto angelo skulptūra. Jos autorius – Sigitas Straigis.
Šis paminklas – tai gyvasis mūsų tautos kančių atspindys, įsikūnijęs 30 baltų kryžių, sujungtų lyg sukaustytų rankų grandinėmis, vienybės ir nepalaužtos dvasios Atmintimi. Atskirose plokštėse įrašyti įvairių laikotarpių nukentėjusiųjų skaičiai bei ryškiausių įkalinimo ir tremties vietų pavadinimai, simboliškai prigludę prie lieknų lietuviškų pušų kamienų… Susijungę balti kryžiai reiškia ir nepalaužtą Tikėjimą, kartu kalbėtos maldos jungties galią, gyvąją Prisikėlimo bei Laisvės viltį.
Prie šio Lietuvos kančių memorialo kasmet per tremties atminimo dienas ir Vėlinių vakarą renkasi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, jų artimieji. Ateina ir kai kurių mokyklų, turinčių patriotinę dvasią, mokinių būriai. Suskamba giesmės, lietuviškos dainos, uždegtų žvakučių blyksniuose sukalbama malda.
Mūsų svečiai iš Latvijos taip pat čia uždegė žvakes, padėjo gėlių puokštes, prisiminė savo tremties ar įkalinimo vietas.
Prisiminėme ir šiose kapinėse palaidotus 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarus Saliamoną Banaitį ir Petrą Klimą, Titą Masiulį – vieną iš Sausio 13-osios įvykių auką, Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį, Kazį Škirpą – vieną iš 1941 metų Birželio sukilimo organizatorių, iškėlusį 1919 m. sausio 1 d. lietuvišką Trispalvę Vilniaus Gedimino pilies bokšte, profesorių Adolfą Damušį -1941 metų Laikinosios vyriausybės ministrą, generolą Kazį Veverskį – Lietuvos laisvės armijos įkūrėją.
Toliau mūsų autobusas su svečiais sustojo miesto centre prie Senųjų kapinių. Žmonės jas dar vadina Ramybės parku. Šios kapinės įkurtos devynioliktojo amžiaus viduryje ir vadinosi Karmelitų kapinėmis. Kapinių teritorija buvo padalinta į keturias dalis: pietinė dalis priskirta stačiatikiams, vidurinė dalis – katalikams, šiaurinė – evangelikams liuteronams, o greta jų esantis sklypas atiduotas musulmonams.
Katalikų laidojimo dalyje 1934 metais buvo pastatytas architekto Stasio Kudoko suprojektuotas dviaukštis namas kapinių administracijai. (Dabartiniais laikais šiame name kurį laiką veikė Rezistencijos ir tremties muziejus).
Kapinėse buvo palaidotos Pirmojo pasaulinio karo aukos, Lietuvos Nepriklausomybės kovose žuvę kariai, pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, kurio vadovaujami mūsų kariai, nugalėję lenkus prie Širvintų ir Giedraičių, atsakė į hamletišką klausimą – Lietuva buvo, ji ir turi būti.
Čia buvo palaidotas ir lietuvybės puoselėtojas, Kauno burmistras Juozas Vokietaitis, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis,1941 metų Birželio antisovietinio sukilimo aukos, 1944 metais žuvusios nuo sovietinių banditų gaujos Stasė Žukaitė ir Elena Spirgevičiūtė, kurių kapą puošė labai prasmingas užrašas: „Jums kankinių vainikas, mums tautos garbė“.
1959 m. kovo mėnesį miesto Vykdomojo komiteto pirmininko Juozo Piligrimo iniciatyva šios kapinės buvo likviduotos. Artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į Seniavos, Petrašiūnų ir kitas kapines. Likusieji kapai buvo buldozeriu išlyginti, nugriauti buvę paminklai. Susprogdintas ir J. Vokietaičio puošnus antkapinis paminklas, sukurtas žinomo skulptoriaus V. Grybo.
Pirmiausiai stabtelėjome prie 2006 metais įrengtos paminklinės lentos, skirtos 1956 m. Vengrijos revoliucijai bei Kaune kilusiam antisovietiniam mitingui paminėti, kurio metu šiose kapinėse, kaip ir Vilniaus Rasose sklido Lietuvos laisvės šūkiai, buvo sveikinama Vengrijoje vykusi revoliucija.
Prisiminėme per visą sovietmetį vykusį įvairių formų pasipriešinimą sovietiniam okupantui. Dešimt metų trukusį partizaninį karą pakeitė pogrindinė kova, Lietuvos gyvybingumą paliudijusi Romo Kalantos auka, legendinė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, nuolat veikusios jaunimo pogrindinės organizacijos, leidžiami nelegalūs patriotiniai leidiniai.
Šiose kapinėse buvo laidojami ir mirę lakūnai. Vienas iš jų – žymus aviacijos konstruktorius Jurgis Dobkevičius, kūręs savo konstrukcijos lietuviškus lėktuvus „Dobi…“ Jų antkapius žymėjo Kryžiaus ženklu suformuoti propeleriai.
Įsikalbėjus su latviais apie lakūnus, sustojome prie paminklinės lentos, žyminčios, kad toje vietoje buvo žuvusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus. Lakūnai 1933 metais su lėktuvu „Lituanica“, sėkmingai perskridę Atlanto vandenyną, žuvo prie Lietuvos žemės slenksčio liepos 17 dieną. Tai labai sudomino mūsų svečius.
Mauzoliejus buvo pastatytas 1936 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio- Žemkalnio projektą. 1937 metų Visų Šventųjų dieną – lapkričio 1-ąją – į mauzoliejų buvo perkelti iš VDU Medicinos fakulteto koplyčios mūsų didvyrių, skyrusių savo skrydį jaunajai Lietuvai, jos garbei – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno balzamuoti kūnai.
Šis sėkmingai ar nesėkmingai pasibaigsiantis skrydis, pagal jų parašytą Testamentą, turėjo stiprinti Lietuvos sūnų dvasią, įkvėpdamas juos siekti naujų žygių. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. lakūnų karstai buvo paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsio nišoje. 1964 metais šie karstai su didvyrių palaikais buvo surasti. Paskubomis perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
1959 m., naikinant kapines, mauzoliejus buvo sugriautas. 1996 metais, tvarkant kapines, buvo atkasta išlikusi pagrindinė mauzoliejaus žemutinė dalis. Tačiau 2004 metais miesto mero Arvydo Garbaravičiaus ir jo tuometinio pavaduotojo Eriko Tamašausko iniciatyva ji buvo sunaikinta, oficialiai paskelbus – „laikinai užkonservuota“… Gaila, kad prie šio vadinamo „užkonservavimo“ savo balsu prisidėjo ir žinomas visuomenės veikėjas Algirdas Avižienis.
Darius ir S. Girėnas nenusileidę ore išbuvo 37 valandas, nuskridę 6411 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio pasaulyje rezultatas. Jie be parašiutų ir be radijo ryšio, esant blogom oro sąlygom, skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis navigacijos priemonėmis.
Jų skrydžiu, skraidinant paštą, buvo nutiestas kelias paštui tarp Amerikos ir Europos. Lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygis suteikė daugeliui menininkų kūrybinio polėkio, sovietinės okupacijos metu per antisovietinius susibūrimus buvo raginama Dariaus ir Girėno dvasia pakilti skrydžiui į laisvą Lietuvą.
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis tapo lietuvius vienijančia jėga. Liepos 17-oji minima kaip Pasaulio lietuvių vienybės diena.
Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1994 metais buvo atstatytas sovietų nugriautas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“. Prieškaryje prie jo buvo palaidoti Lietuvos Nepriklausomybės kovose žuvę savanoriai. Čia pat svečiai prisiminė ir tokios pačios paskirties Rygoje Brolių kapuose esantį paminklą.
Sovietinės okupacijos metais paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“ virsdavo vykusių antisovietinių mitingų centru. Ypač sovietinį okupantą ir jo pakalikus gąsdindavo paminklo aukštuminėje dalyje iškilusi lietuviška Trispalvė.
Prie 1941 m. Birželio sukilimo aukoms atminti paminklo „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis) savo svečiams papasakojome apie tais metais vykusį antisovietinį sukilimą, jo buvusį šventą tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šis visuotinis mūsų tautos sukilimas demaskavo sovietų skleistą propagandinį melą apie laisvą šalies įstojimą į Sovietų sąjungą, parodė pasauliui Lietuvos gyvybingumą.
Pasipriešinimo sovietiniam okupantui temą tęsėme ir prie paminklo, skirto žuvusių partizanų ir kitų Lietuvos laisvės kovotojų Motinai (skulptorius – Vidmantas Gylikis). Prisimenu – daug žmonių, pasipuošusių tautinėm vėliavėlėm čia atvyko 2010 m. rugpjūčio 22 dieną jį atidengiant. Iškilmėse dalyvavo buvę partizanai Antanas Lukša, Vytautas Balsys, Lietuvos partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Sudvasintas Motinos veidas žvelgia į savo žuvusį sūnų – Lietuvos laisvės kovotoją, stribų numestą ant akmeninio grindinio. Latviai prisiminė ir tokius vaizdus, buvusius jų šalyje, tiesa, žymiai trumpiau trukusią kovą prieš tą patį sovietinį okupantą. Paminėjome ir dabartinę Ukrainą, kovojančią prieš tą patį rusiškąjį imperializmą, pasivadinusį tada Sovietų sąjunga.
Išėję iš Senųjų kapinių Partizanų apygardų alėjos viduriu, pasukome link Donelaičio gatvės į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Karo muziejus pradėtas kurti 1919 metais. Jis atidarytas 1921 m. vasario 19 dieną. Jo vadovu paskirtas generolas ltn. Vladas Nagevičius. Muziejų pašventino prelatas Jonas Mačiulis- Maironis.
Atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis, Seimo ir kariuomenės atstovai, užsienio svečiai ir kt. 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Ilgainiui nusidėvėjus senajam pastatui, reikėjo statyti naują, žymiai talpesnį pastatą.
Naujasis muziejaus pastatas laikomas labai vertingu Kauno modernizmo architektūros paminklu. Jo pagrindinis projektuotojas buvo Vladimiras Dubeneckis. Jam mirus, projekto ir statybos prižiūrėtojo darbą tęsė Karolis Reisonas, talkinant Kazimierui Kriščiukaičiui.
Pastatas oficialiai atidarytas, dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai, 1936 m. vasario 16 dieną, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 18-ąsias metines. Muziejus turėjo ugdyti „kariuomenėje ir visuomenėje tautinį supratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nepriklausomybę“ (V, Nagevičiaus kalba).
Muziejaus sodelis pradėtas rengti nuo pat muziejaus įsikūrimo. Iš kovų su priešais lauko surinktų akmenų pastatytas paminklas „Žuvome už Lietuvos laisvę“ (sulpt. Juozas Zikaras ir archit. Vladimiras Dubeneckis).
Prie jo pastatytas aukuras, palaidoti Nežinomo kario palaikai, uždegta aukure ugnis, reiškianti didelę pagarbą žuvusiems laisvės kovotojams.
Greta pastatyti žuvusių kovoje su raudonąja armija kareivio Povilo Lukšio ir karininko Prano Juozapavičiaus skulptūriniai biustai, pastatyti lietuvišku ornamentu papuošti kryžiai.
Šis paminklinis ansamblis virto tikru „Tėvynės altoriumi“, prie kurio kasdien 7 valandą ryto ir saulei leidžiantis Lietuvos laisvės kovų invalidai su parengtomis apeigomis, skambant maldai „Marija, Marija“ ir aidint iškilmingam maršui, pakeldavo ir nuleisdavo valstybinę, tautinę ir Vyčio kryžiaus vėliavas.
Prieš „Tėvynės altorių“ buvo pastatytas kitoje vietoje stovėjęs Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras ir K. Reisonas), vaizduojantis angelą, sutraukusį nelaisvės pančius ir aukštai iškėlusį Laisvės vėliavą.
Latvius sudominę paminklo pjedestalo šoniniai įrašai (Širvintos Giedraičiai 1920 / Panevėžys Dauguva Radviliškis 1919 / Klaipėda 1923 / – suteikė mums progą jiems kiek plačiau nušviesti kai kuriuos Lietuvos istorijos tarpsnius, susijusius su kovomis dėl laisvės.
Tarp šių paminklų buvo įrengta Lietuvai nusipelniusių asmenybių portretų alėja. Dr. Jono Basanavičiaus biustui sukurti buvo panaudotas metalas „iš tūtelių nuo šovinių, paleistų į Lietuvos priešus“ (postamentinis įrašas).
Alėją papuošė Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Maironio, Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, Martyno Jankaus ir Petro Vileišio skulptūriniai biustai.
Buvo pastatyta ir paminklinė Knygnešių sienelė, jungianti simboliškas „Knygnešio“ (skulpt. Juozas Zikaras) ir „Sėjėjo“ (skulpt. Bernardas Bučas) statulas.
1930 metais spalio mėnesį, minint Suvalkų sutarties sulaužymo metines, buvo pastatytas „Juodasis paminklas“, primenantis, kad lenkai sulaužę Suvalkų sutartį, klastingai užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių.
1939 metais muziejaus bokšte pastatyta skulptoriaus Juozo Mikėno bronzinė skulptūra „Senosios Lietuvos karys“ ( vėliau hitlerininkai ją pavertė metalo laužu). Prie muziejaus pastato įrengtas fontanas su plaukiojančiomis „auksinėmis“ žuvytėmis ir nykštuko skulptūra. Iš Astravo dvaro atvežtos dviejų liūtų skulptūros. Jas 1938 metais muziejui padovanojo grafo Jono Tiškevičiaus sūnus Jonas Jurgis Tiškevičius, paskutinis Astravo dvaro paveldėtojas. Muziejaus arkadų nišas papuošė švediški Karolio XII laikų pabūklai.
Generolo Vlado Nagevičiaus ir kompozitoriaus Tallat-Kelpšos iniciatyva muziejaus bokšte buvo įrengtas 35 varpų kariljonas, į kurį įėjo ir Amerikos lietuvių 1922 metais padovanotas Laisvės varpas su įrašu: O, skambink per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos.
Muziejaus vadovas Vladas Nagevičius skatino į muziejaus sodelį ateiti dėvint tautinius drabužius. Sodelyje buvo auginamos rožės. Pamatęs į sodelį atėjusią jaunąją porą su tautiniais drabužiais, jis nuskindavo rožės žiedą ir pasveikinęs įteikdavo jai.
Sovietinės okupacijos metais nutilo Laisvės varpo skambesys. 1946 metais paskirto vadovauti muziejui mūsų tautos kultūros naikintojo Jono Apuoko- Maksimavičiaus rankomis buvo sunaikintas „Žuvome už Lietuvos laisvę“ paminklo ansamblis, sunaikintas „Nežinomo kareivio“ kapas ir Laisvės paminklas.
Sugriauta Lietuvai nusipelniusių asmenybių portretinių skulptūrų alėja, daug sunaikinta ir pačiame muziejuje mūsų tautai brangių eksponatų. Panaikintas ir Vytauto Didžiojo vardas. Muziejus turėjo propaguoti sovietinio okupanto primestą ideologiją.
Atgimus Lietuvai, daugiausiai žmonių aukomis, vėl atstatyti visi buvę sodelio paminklai. Lietuvai nusipelniusių žmonių alėja buvo papildyta filosofo Vydūno (skulpt. Stasys Žirgulis) ir Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio – Vytauto (skulpt. Juozas Šlivinskas) skulptūriniais portretais.
Buvusio miesto mero Andriaus Kupčinsko iniciatyva 2015 metais muziejaus bokšte atstatyta ir Kario skulptūra (skulpt. Juozas Šlivinskas). Praplėstas ir kariljonas naujais varpais. Muziejaus sodelyje vyksta svarbiausių Lietuvos švenčių minėjimas, skamba muziejaus bokšto kariljono varpų muzika. Išdidžiai bokšte plevėsuoja mūsų valstybinė vėliava, o ant muziejaus pastato – istorinė vėliava, žyminti mūsų Valstybės ilgaamžiškumą, jos garbingą istoriją. Neleiskime šių dienų sūkuriuose pražūti jos dvasiai.
Su Latvijos politinių ir tremtinių delegacija atsisveikinome prie „Tėvynės altoriaus“ aukuro, kuriame lotyniškai parašyta: „Redde quod debes“ – Atiduok, ką privalai. Daug jėgų atidavė kovodami su priešais Lietuva ir Latvija. Kova buvo laimėta.
Pagerbę tylos minute žuvusius Lietuvos ir Latvijos laisvės kovotojus, atsisveikinome, tardami: Paldies, ka atnacat. Lai dzivo briva Latvija. Tiekamies tur – Ačiū, kad atvykote. Tegyvuoja laisva Latvija. Iki pasimatymo.
Autorius yra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas
****************
Šaltiniai:
Lietuvių enciklopedija, XI tomas, 73-76 psl.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV tomas.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, VIII tomas.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, XXV tomas
Justė Valiokaitė. – Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m: istoriniu, paveldosaginiu ir socialkultūriniu aspektu. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto magistro baigiamasis darbas. Kaunas, 2014 m.
Kauno muziejaus sodelis – vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima pamatyti kovų už tautos laisvę simbolius.. LRT plius laidos „7 Kauno dienos“, 2019-12-18.
Virginija Skučaitė. – Tarybų Sąjungos didvyris – kriminalinis nusikaltėlis. Kauno diena, 2008-05-10.
1944-ųjų žiemos siaubas: 19-metė Elena pasirinko mirtį ir taip išgelbėjo sovietų užpultą šeimą. Intern. LRYTAS. LT > KULTŪRA> ISTORIJA.
