V. Sinica. Litvinizmas ir baltarusių problema

Viešumoje pagaliau prasidėjo diskusijos apie tai, jog neturime valstybės politikos baltarusių atžvilgiu ir turime didėjančią baltarusių problemą.

Problema didėja demografiškai su augančia baltarusių diaspora ir kartu ideologiškai su plintančiu jų litvinizmu. Kas tas litvinizmas ir kaip valstybė turėtų reaguoti į baltarusių keliamas grėsmes.

60 000

Prasidėjusios diskusijos fone plačiau nuskambėjo faktas, kad Lietuvoje apsigyveno apie 60 000 Baltarusijos piliečių. Tiek jiems išduota leidimų gyventi šalyje. Vien šiemet leidimų išduota apie 10 tūkstančių. Palyginimui, paskutinis gyventojų surašymas parodė Lietuvoje gyvenant 1 procentą baltarusių. Taigi baltarusių Lietuvoje faktiškai patrigubėjo.

Galbūt tai nuo Lukašenkos režimo bėgantys žmonės? Apie tai daug spekuliuojama, tačiau prieglobsčio prašymus Lietuvoje nuo 2020 metų pateikė viso labo vos 418 baltarusių. Iš šių prašymų vos apie pusė (206) buvo patenkinta. Galima spekuliuoti, kad prieglobsčio praktinis poreikis nelabai didelis, žmogui svarbu tik tai, kad jį įleistų į šalį.

Tačiau neseniai skandalo epicentre atsidūrusi O. Karač aiškino, kad baltarusiai norėtų mokytis lietuvių kalbos, tačiau tai labai brangu ir neprieinama. Nemokamai mokytis būtų galima tik gavus prieglobstį. Tačiau prieglobsčio niekas neprašo. Akivaizdžiai, beveik visi baltarusiai Lietuvoje yra ne pabėgėliai, o tiesiog ekonominiai migrantai.

Čia susiduria ekonominis ir saugumo interesai. A. Armonaitė akcentuoja, kad Lietuvoje dirba apie 5000 baltarusių IT specialistų, kurie gaudami vidutiniškai po 5000 eurų „ant popieriaus“ per metus sumoka į Lietuvos biudžetą apie 70 milijonų eurų mokesčių.

Ant kitos svarstyklių lentelės – nacionalinis saugumas. VSD vertinimu, pavojų nacionaliniam saugumui kelia 910 asmenų iš Baltarusijos. 337 iš jų neišduotas leidimas gyventi šalyje, 200 – leidimas panaikintas. Šis skaičius – 910 – yra dvigubai didesnis už bendrą prieglobsčio Lietuvoje paprašiusiųjų skaičių.

Akivaizdu, kad humanitarinės pagalbos argumentus galima atmesti. Baltarusiai Lietuvoje – ekonominis reiškinys. Prakalbus apie šiuos baltarusius IT specialistus kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, IT įmonės pagrasino trauktis iš Lietuvos. Tokie pasvarstymai teisingai pavadinti šantažu.

Karač atvejis

Neseniai skandalo epicentre atsidūrė Baltarusijos aktyvistė Olga Karač. VSD paskelbė, kad ji 2015-2019 metais bendradarbiavo su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Pati O. Karač gana įžūliai gynėsi, pašiepdama kaltinimus, kol šie galiausiai buvo paviešinti. VSD teigimu „O. Karač perduodavo su Rusijos žvalgyba susijusiems asmenims jos parengtus dokumentus, teikė informaciją apie Baltarusijos režimo ir opozicijos atstovus bei jų veiklą. O. Karač siekė gauti Rusijos valdžios paramą savo politinei veiklai Baltarusijoje, su Rusijos žvalgybos tarnybos atstovais yra aptarinėjusi jos galimus politinius įsipareigojimus Rusijai.

Rusijos žvalgybos tarnybos atstovai rūpinosi O. Karač įvaizdžiu Lietuvoje ir užsienyje, teikė patarimus ir siūlymus dėl veiklos viešojoje erdvėje, perspėdavo ir instruktuodavo, kaip sumažinti kylančias rizikas.“ Pati O. Karač skelbė, kad galime deportuoti ją į Baltarusiją ir pasižiūrėti, kas bus.

Taip, matyt, neįvyks, nes Migracijos departamentas informuoja, kad nesuteikus prieglobsčio asmeniui, kurio gyvybei kyla grėsmė jo kilmės šalyje, jam vis tiek išduodamas leidimas vienerius metus gyventi Lietuvoje humanitariniais pagrindais. Gal reikėtų leisti išvykti, jei ne namo, tai į brangiąją Rusiją?

Olgos Karač atvejis simptominis. Lietuvos valdžios politika Baltarusijos piliečių atžvilgiu remiasi visiškai kreiva nuostata, kad svarbiausia mums baltarusių tikra ar tariama ekonominė nauda.

Antroje vietoje – jų santykis su savo šalies autoritariniu režimu. Demokratinė opozicija Lukašenkai laikoma savaime draugiška Lietuvai. Tačiau tai nesąmonė. Lietuvai labiausiai turėtų rūpėti kiekvieno konkretaus į šalį įsileidžiamo baltarusio santykis su litvinizmu. Prie jo grįšime.

Antroje vietoje – baltarusių požiūris į Rusijos karą Ukrainoje. Visi suprantame, kad Baltarusija šiame kare dalyvauja kaip nuo Rusijos visiškai priklausoma marionetė, žinoma, atsakinga už savo veiksmus, tačiau neturinti jokios inciatyvos.

Bendra baltarusių demokratinės opozicijos tendencija: kritikuoti Lukašenką, bet ne Putiną, tylėti karo Ukrainoje klausimu, apsukriai pasisakyti už greitesnę taiką bet kokia kaina, o kartais net atvirai palaikyti Kremlių (tiesa, pastarieji į Lietuvą nepatenka).

Litvinizmas

Didžiausiu rūpesčiu sprendžiant baltarusių Lietuvoje klausimą ir formuojant tam skirtą politiką visgi yra litvinizmas (kitaip licvinizmas). Tai istorijos perrašinėjimo doktrina, pagal kurią ne Lietuva, o būtent Baltarusija yra LDK valstybingumo tradicijos tesėja, LDK buvusi baltarusių tautos valstybė, o lietuvių kaip tautos apskritai nebuvę, tik kažkokie žemaičiai kaip LDK paraštėse egzistuojantis etnosas.

Litvinai šioje doktrinoje esą lietuviai, tačiau nurodo dabartinius baltarusius. O lietuviai? Jų istorijoje neva apskritai nebuvę, susiformavę tik XIX amžiuje. Vilnius ir jo apylinkės turi priklausyti Baltarusijai. Panašios nesąmonės.

Tačiau tai ne šiaip nesąmonės. Tai nacionalinio saugumo problema. Verta pacituoti Valstybės saugumo departamentą: „Litvinizmas yra radikali baltarusiško nacionalizmo atšaka, kurios vienos iš pagrindinių ideologinių nuostatų yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei ją valdžiusių kunigaikščių dinastijų baltiškos kilmės neigimas ir didelės Lietuvos Respublikos teritorijos, įskaitant sostinę Vilnių, priklausomybės kvestionavimas.

Litvinizmo šalininkai teritorines pretenzijas reiškia ir kitoms su Baltarusija besiribojančioms valstybėms.“ Reikia pataisyti, jog tai ne nacionalizmo, o šovinizmo atšaka. Tačiau pats reiškinys identifikuojamas teisingai. Bėda, jog VSD šio reiškinio nelaiko tokia reikšminga grėsme, greičiau bando įteigti, kad jis tuo pačiu lygiu egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį.

Litvinizmo koncepcija ypač būdinga būtent Lukašenkos režimo oponentams, laikantiems save Baltarusijos patriotais ir siekiantiems suteikti jai savarankišką nacionalinę tapatybę. Tapatybė baltarusiams reikalinga, nes Lukašenkos režimas dešimtmečiams įšaldė Baltarusiją kaip rusakalbę homo sovieticus valstybę.

Galiausiai žaisdamas su tautiniais sentimentais jis pats ėmėsi LDK paveldo aktualizavimo ir savinimosi, tas atsispindėjo LDK pilių atstatymo ir paminklų lietuvių kunigaikščiams statymo darbuose. Tačiau Baltarusija, vienintelė iš kaimyninių valstybių, formuoja tapatybę, neigiančią lietuvių istorinį valstybingumą. Ir tai rimta problema, kurios negalima toleruoti.

Du klausimai

Prasidėjusiose politikų diskusijose litvinizmo ir politiko baltarusių atžvilgiu tema tad tenka pasigesti poros klausimų. Šie klausimai turėtų būti be išimčių užduodami Lietuvoje gyventi norintiems baltarusiams. Atsakymai į juos turi būti prieinami viešai (matomi tautiečiams Baltarusijoje) ir lemti, ar toks žmogus pasiliks Lietuvoje.

Jei gyvena Lietuvoje – aišku, kad atsakė tinkamai. Kokie šie klausimai?

Pirmasis susijęs su dabartimi. Ar palaikote K. Kalinausko pulko kovą Ukrainoje ir smerkiate Rusijos agresiją šioje šalyje? Savaime suprantama.

Antrasis susijęs su mūsų šalies istorija. Ar LDK yra lietuvių tautos sukurta valstybė, o Vilnius – lietuvių įkurtas miestas? Taip, yra, nors juose gyveno ir įvairios kitos tautos.

Tai nėra parodomasis spektaklis. Litvinizmas yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės interesais ir nacionaliniu saugumu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje nedviprasmiškai teigiama, kad Lietuvių Tauta prieš daugelį amžių sukūrė savo valstybę.

Kokią kitą valstybę, jei ne LDK, lietuvių tauta galėjo sukurti prieš daugelį amžių? Akivaizdu, kad tai pamatinis teiginys apie mūsų valstybės tęstinumą. Litvinizmas kategoriškai tai neigia. Šia prasme tai antivalstybinė doktrina, kuri negali būti toleruojama.

Lietuvoje ne procentais, o kartais daugėjant baltarusių, kurių ženkli dalis akivaizdžiai išpažįsta šias pažiūras, būtina užtikrinti, kad tokie asmenys nepatektų į Lietuvą arba kuo greičiau iš jos išvyktų. Toks vertinimas iš tiesų turi būti individualus, o ne taikomas visai tautai. Tačiau turi būti griežtas.

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas