V. Valiušaitis. Kur giluminio konflikto šaknys?

Trys datos naujausių laikų Lietuvos istorijoje žymi visuomenės egzistencinio išgyvenimo ir istorinio laimėjimo kulminaciją: 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias, 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės deklaracija, 1991 m. Sausy pademonstruota herojiška ištvermė grasinimų ir prievartos akivaizdoje.
Tai buvo neeilinis lietuvių atsparumo ir jų pasiryžimo ginti savo apsisprendimo teisę išbandymas, kurį pasaulis sekė sulaikęs kvapą. Kadangi matė nelygią Dovydo ir Galijoto kovą, kurios baigtį, racionaliai vertinant jėgų santykį, nuspėti nebuvo sunku.

Ypač dramatiškos buvo 1991-ųjų Sausio dienos. Tūkstantinės minios, suplūdusios iš visos Lietuvos prie parlamento, giedojo, meldėsi ir laukė stebuklo. Tarsi prašydamos šilkmedžio: „Išsirauk ir pasisodink jūroje“ (Lk, i 17,5). Ir stebuklas įvyko – tankai sustojo, Lietuva laimėjo. Galėčiau liudyti: mačiau, kaip šilkmedis pakilo ir bloškėsi į bekraščius vandenis.

Stebuklas įvyko todėl, kad Lietuva buvo naivi kaip vaikas. Ir kaip tik dėl tos priežasties – savo nepatirties ir nelygstamo pasitikėjimo visais, kurie tarė jos vardą – turėjo tą išganingą tikėjimą. Mažą, nelyginant garstyčios grūdą, tačiau nepalaužiamą ir viltingą, esmingai pakeitusį jos likimą. Prieš visa tai turėtų nublankti mūsų pažiūrų skirtumai, politinės simpatijos ar antipatijos, asmeninių santykių emocijos.

Praėjo 34-eri metai. Šiandien galime savęs klausti: ar tas mažas garstyčios grūdelis, teikęs prasmės anam pasiryžimui ir įkvėpęs drąsos nesitraukti politinio šantažo, grasinimų ir atgręžtų vamzdžių akivaizdoje, išaugo į didingą Tiberiados ežero pakrančių medį – simbolį žmogaus tikėjimo galios, paverčiančios fiziškai neįmanomus dalykus tikrais?

Lietuva tada laimėjo todėl, kad jos politinis elitas dar neskirtė žmonių į „vaikus“ ir „pavainikius“. Dauguma suprato: sykį ryžtasi – kelio atgal nėra, Damoklo kardas virš visų, ir jeigu pralaimėsim – pralaimėsim visi. Bet „visi“ irgi vylėsi: jeigu laimėsim, tai irgi „visi“ laimėsim.

Politinė kultūra nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos pobūdžio. Ji lemia politinių sprendimų kokybę. O viena iš dedamųjų – socialinis teisingumas, atsimenant ir „mažąjį žmogų“.

Lietuvos politinė kultūra pradėjo vystytis tarpukario nepriklausomybės metais. Lenkijai 1920 m. atplėšus Vilniaus kraštą, formavosi gana agresyvus istorinis tautiškumas, kaip atsakas į tarptautines kaimyninių šalių nuotaikas (tautininkai). Stipresnis Katalikų Bažnyčios veiksnys turėjo įtakos visuomeninei sąrangai, politinio autoriteto sampratai, individualiems įsitikinimams (krikščionys demokratai).

Lietuvos politinę kultūrą taip pat veikė per rusiškas mokyklas atėjusios socialistinės bei revoliucinės pažiūros, persmelkusios dalį inteligentijos. Šios pažiūros, viena vertus, brandino antikatalikiškus nusistatymus (valstiečiai liaudininkai, socialistai), kita vertus – revoliucinį fanatizmą (komunistai).

Pasaulėžiūra grįsta politinė diferenciacija trukdė kompromisinį politinį procesą. Ypač dėl griežto priešinimosi valstybės ir Bažnyčios santykių klausimais. Iš Vakarų perimta demokratijos samprata praktikuota labiau Rusijos pavyzdžiu – be kompromiso ir pakantumo tradicijos. 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas kaip tik dėl tos priežasties Lietuvoje rado palankią dirvą. Įsipilietino „stipraus valdžios autoriteto“ tradicija, laisvę tapatinanti su anarchija, teisinį autoritetą – su silpnumu ir neefektyvumu, gal net grasančiu nepriklausomybei.

Sovietinis režimas praktiškai sunaikino šiuos veiksnius, primetė naujų faktorių visuomenės sąmonės ir politinės kultūros formavimosi raidai. Turto nacionalizavimu, deportacijomis ir fiziniu žmonių naikinimu buvo naujai persluoksniuota visuomenė, sudaryta politinė bazė vienpartiniam ideologiniam valdymui. Pilietinė visuomenė buvo totaliai sunaikinta.

KGB institucijos pagalba sudaryta šizofreniška gyvenimo būdo ir psichologinės korupcijos gyvenimo sankloda. Įdiegta Maskvos administruojama centralizuota ekonominė sistema militariniams tikslams tenkinti. Grįsta chronišku prekių stygiumi, lygiava, ji ugdė privilegijas, korupciją, žlugdė žmonių motyvaciją ir darbštumą.

Tarpukario autoritetinė tradicija stalininio teroro ir brežnevinės stagnacijos sąlygomis atrodė kaip politinės santvarkos ir valstybinio gyvenimo idealas. O demokratinio ir parlamentinio gyvenimo laikotarpis (1920-1926) dėmesį patraukiančiais politinės raiškos pavyzdžiais visuomenės sąmonėje neįsirėžė.

Lietuvos politinė kultūra todėl susiklostė prieštaringai, komplikuotai, iš „daugelio sluoksnių“. Įskaitant simpatijas autoritarinėms praktikoms, ateinančioms iš tarpukario perversminės Lietuvos, taip pat sovietinio ūkininkavimo tradicija grindžiamais refleksais, kai pasijuntama, kad kas nors „trukdo dirbti“.

Tos dvi galvosenos tradicijos slepia savyje giluminį konfliktą, nuolatinį „atsiskaitymo ir revanšizmo“ politiniams oponentams troškulį. Labiau plaukiantį, manyčiau, iš pasąmonės negu iš blogos valios. Tą procesą stebime nuo pat 1991-ųjų rudens. Nepriklausomai nuo rinkimų laimėtojų.

Neatlaidi, dažnai kerštinga kova su oponentais turi savo kainą. Visuomenės susvetimėjimas politikai, valdžios autoritetui, apatija, atsisakymas dalyvauti procese, įsitikinimas, kad politikų elgesys yra lemtas pasipelnymo, iš dalies yra šios beatodairiškos tarpusavio kovos pasekmė.

„Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2), – sako apaštalas Paulius. Ir atsako į klausimą, kodėl tas mažytis tikėjimo grūdas, įprasminęs Baltijos kelio, Kovo 11-osios ir 1991-ųjų Sausio dienas, neišaugo į garstyčios medį – kasdienę meilę artimui. Taip pat – ir politikos darbais.

Ir tai paaiškina, kodėl mūsų visuomenė – tiek kartų apvilta – nebe naivi, kaip tada, bet ciniška.