I. Vėgėlė. Lietuvos valdžia kaip sankcija Lietuvai

Nesusikalbėjimas ir betvarkė tęsiasi. Net ir Valstybės gynimo taryboje: posėdyje dalyvaujantys Lietuvos Prezidentas, NSGK Pirmininkas ir KAM ministras nesutaria, ką vakar sutarė.

Maža to, ministras Anušauskas FB paskyrą naudoja Lietuvos saugumui ir gynybinei galiai svarbios riboto naudojimo informacijos viešinimui.

Seimo narė Agnė Širinskienė kreipėsi į Prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Juk ne pirmą kartą ministras taip.

O šalia Vyriausybės – 900 darbuotojų šeimų protestas dėl dėl AB „Lifosa“– Europoje vienos didžiausių ir moderniausių azoto trąšų gamyklų – uždarymo.

Premjerė žadėjo kalbėtis ir ieškoti išeičių, bet išėjo atostogauti. Kaip tyčia tą pačią vienintelę dieną, kai prie Vyriausybės susirinko darbą spalį prarasiantys darbuotojai.

Prie Vyriausybės – mitingas prieš vienos didžiausių Lietuvos gamyklų žlugdymą

Atostogos vietoje atsakymų – irgi ne pirmą kartą: visai neseniai lygiai taip pat siekdamas išvengti nepatogių klausimų kelioms dienoms „dingo“ URM ministras Landsbergis.

Tuoj bus galima Vyriausybės narių atostogas skelbti dar jiems patiems apie jas nežinant – pagal numanomus skandalus, skelbiamus mitingus ar žurnalistų reikalavimus pasiaiškinti.

Abejingumas žmonėms – tarsi šios valdžios simbolis negebėjimo klausytis, nesikalbėjimo, empatijos stokos, apatijos ir neūkiškumo.

Sankcijas patyrusi „Lifosa“ yra svarbi Lietuvos trąšų gamybos įmonė, kuri daro didelę įtaką šalies ekonomikai ir užtikrina kone tūkstančiui žmonių darbo vietas.

Visi sutinkame su tuo, kad sankcijos, skirtos Rusijai, turėtų būti veiksmingos priemonės taikant tarptautinį spaudimą. Tačiau šiuo atveju, kai jos įgyvendinamos nesirūpinant Lietuvos žmonėmis ir valstybės ekonomika, didžiausią žalą patiria ne Rusija, bet Lietuvoje dirbantys žmonės, jų šeimos ir valstybės biudžetas.

„Lifosos“ problema kilo ne vakar, laiko pasiruošti – marios. Tačiau vieši ministrų pareiškimai rodo, kad niekam ta problema nerūpi ir niekas jos nenagrinėja.

Viskas permetama laikinajam administratoriui, kuris tik skėsčioja rankomis, kaltindamas sankcionuotus Rusijos akcininkus.

Ir kaip tai Lietuvos ekonomikai nešlubuoti, jei valdžiai neįdomus vieno didžiausių Europoje azoto trąšų gamyklos likimas ir beveik tūkstantis darbo vietų.

Ką gi reikėtų daryti? Viliuosi, atostogos nesutrukdys Premjerei išdalinti skubius pavedimus, ką ji turėjo padaryti jau prieš gerą pusmetį:

Atlikti galimybių studiją, kurioje išsamiai įvertinti, kaip sankcionuotos įmonės galėtų tęsti veiklą, tačiau jų gautas pelnas nepasiektų sankcionuotų akcininkų. Išvadų pagrindu paruošti ir priimti atitinkamus teisės aktus.

Viešai paskelbti veiksmų planą, kaip, pilnai įgyvendinant ES sankcijas, planuojama išsaugoti veikiančią AB „Lifosa“ ir beveik tūkstantį darbo vietų;

Paskelbti AB „Lifosa“ darbuotojams, kokia bus teikiama pagalba – finansinė, perkvalifikavimas, naujų darbo vietų pasiūla – tuo atveju, jei dėl sankcijų AB „Lifosa“ susidurs su finansiniais sunkumais;

Paruošti teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų standartizuojama valstybės institucijų pagalbos schema sankcionuojamų įmonių darbuotojams.

Karas nesibaigė. Panašioje situacijoje jau buvo atsidūrusi Baltarusijos sanatorija, panašiai gali nutikti ir dar kelioms įmonėms.